Invalidai skatinami būti darbuotojais, bet ne darbdaviais

Neįgaliesiems įsidarbinti dėl jų sveikatos būklės ir darbingumo yra sunkiau nei sveikiesiems. Deja, valstybė, dotuodama invalidų organizacijų įmones ir taip siekdama išlaikyti darbo vietas, pamiršta apie privačią iniciatyvą.

Įdarbino savo šeimą

Penkiasdešimt dvejų metų kaunietis Juozas Songaila po disko išvaržos prieš aštuonerius metus tapo trečios grupės invalidu. Prieš 2 metus jis įkūrė individualią įmonę, kurios pagrindinis pajamų šaltinis - santechnikos įrangos gamyba. “Kūriau individualią įmonę, nes didieji prekybos centrai, su kuriais bendradarbiauju, su turinčiaisiais tik patentą nesileistų į kalbas”, - aiškino J.Songaila.

Jo įmonėje dirba ir žmona Alfonsė, ir dukra Diana Rūta. Abi jos sveikos. Alfonsė jau daugelį metų garsėja vąšeliu nertomis kepurėmis. “Ji dirbo pagal patentą, bet neapsimokėjo, tad vėliau įsidarbino mano įmonėje. Mūsų jau ne tas amžius, kad kas nors priimtų dirbti, tad patys sau darbo duodame”, - kalbėjo kaunietis.

Žada uždaryti įmonę

Savo įmonę J.Songaila ketina uždaryti, nes, sumokėjus visus mokesčius, beveik neapsimoka ją išlaikyti. “Atrodo, kad iš mūsų tyčiojamasi. Paskelbiami invalidų metai, tačiau mes akivaizdžiai žlugdomi”, - piktinosi kaunietis.

Mokesčių lengvatomis jis naudotis negali, nes įmonės pelnas viršijo 5160 litų. Priešingu atveju jam nereikėtų mokėti pelno ir “Sodros” mokesčių. Pernai įmonė uždirbo apie 16 tūkstančių litų, tad viršijo neapmokestinamą minimumą ir teko mokėti visus mokesčius.

Jis, kaip individualios įmonės savininkas, yra apmokestinamas dvigubai: tenka mokėti ir kaip gyventojui, ir kaip įmonės savininkui. (Individualioms įmonėms nustatytas “Sodros” mokestis yra 35 procentais didesnis nei kitoms.) Be to, individualios įmonės savininkai, mokantys visus mokesčius, neturi teisės į nedarbingumo pašalpą.

Paklaustas, ar nesusigundė dirbti “be popierių”, J.Songaila teigė, kad taip nė už ką nesiverstų. “Kaip nors vis tiek išgyvensiu, tik būtų gerai, jog ir valdžia šiek tiek padėtų. Be individualios įmonės, esu įregistravęs ūkį - auginu bites ir iš jų vaško gaminu žvakes. Tad man dar liks žvakių fabrikėlis”, - nenusimena bitininkas.

Pakankamai darbingas

Dabar valstybės dotacijų gali prašyti įmonės, kurių daugiau kaip 50 procentų darbuotojų yra 1-osios ir 2-osios grupės invalidai. Tokią negalią turintiems žmonėms taikoma 50 procentų mokesčio už patentą lengvata, tačiau kitus mokesčius reikia mokėti pagal bendrą tvarką. J.Songaila dotacijų gauti negali, nes iš jo įmonės darbuotojų tik jis pats yra invalidas ir tai tik trečiosios grupės.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės integracijos departamento Neįgaliųjų socialinės integracijos skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė neneigė, jog neįgaliųjų iniciatyva kurti įmones nėra itin skatinama. Tačiau jau yra parengti projektai, kurie invalidams (1-osios ar 2-osios grupės) verslininkams turėtų palengvinti gyvenimą. Pagal valstybines nuostatas trečiosios grupės invalidai dar yra pakankamai darbingi, kad apsieitų be ypatingų lengvatų.
Remontuoja vežimėlius

Valstybės dotaciją galėtų gauti kaunietis Rimgaudas Kilijonas, individualią įmonę įkūręs prieš dvejus metus ir esantis jos vieninteliu darbuotoju, tad 100 procentų darbuotojų yra 1-osios grupės invalidai. Tačiau galimybe gauti paramą vyras kol kas naudotis neketina. “Man dar nereikia”, - aiškino R.Kilijonas.

Keturiasdešimt septynerių metų vyras remontuoja kompensacinę techniką (pavyzdžiui, neįgaliųjų vežimėlius). Jis dirba ir užimtumo specialistu žmonių su negalia užimtumo centre.

Pats R.Kilijonas į vežimėlį atsisėdo po traumos per avariją prieš 6 metus. “Ketverius metus gyvenau ramiai: nereikėjo dirbti, nervintis, kiek norėjau, tiek miegojau. Galėdavau net nulėkti prie jūros ar ežero”, - pasakojo R.Kilijonas.

Iki patirdamas stuburo traumą jis irgi turėjo įkūręs firmą. Dėl negalios pakeitė veiklos sritį - anksčiau remontavo siuvimo, mezgimo mašinas, kitą buitinę techniką.

Pradžioje - visuomeninė veikla

Iki pasiryždamas vėl pradėti verslą, R.Kilijonas ėmėsi visuomeninės veiklos, nenuleido rankų. “Esu optimistas. Labai greitai susitaikiau su tuo, kad nevaikščiosiu. Kadaise buvau medžiotojas, tad kaip nežinosiu, ką reiškia pakirstas stuburas?” - kalbėjo vyras.

Jis dalyvavo vadinamojoje namų programoje, kai keli neįgalieji lankydavosi likimo brolių namuose ir jiems patardavo, kaip greičiau, geriau prisitaikyti prie esamos sveikatos būklės ar kaip elgtis su vežimėliu. Individualios įmonės savininkas aiškino, kad, pavyzdžiui, patyrusiems stuburo traumą reikia išmokti net ir šlapintis.

Nerealūs pažadai

Kurdamas įmonę, R.Kilijonas su sunkumais nesusidūrė. Įrankius jau turėjo, o patalpoms panaudojo asmeninį garažą. Jo įmonės metinė apyvarta - apie 4000 litų - nesiekia apmokestinamo minimumo, kuris yra 5160 litų, tad pelno ir “Sodros” mokesčių nereikia mokėti.

Apie dabartinį savo verslą vyras sako, kad tai tik būdas prisidurti prie invalidumo pensijos, užimtumas. Tačiau neneigia, kad norėtų savo užsiėmimą plėsti. “Patalpų trūksta”, - didžiausią kliūtį įvardija kaunietis.

Paklaustas, ar nemąstė pasinaudoti lengvatinėmis paskolomis neįgaliesiems, R.Kilijonas nusijuokė. “Nueik ir paimk! Žinau aš tas sistemas. Kryžiaus keliai. Aš net premijos už darbo vietos įsteigimą negavau, nes prieš tai nebuvau užsiregistravęs Darbo biržoje”, - piktinosi kaunietis.

Pasak jo, žadamomis įvairiomis lengvatomis neįgaliesiems dažniausiai pasinaudoja apgavikai (pavyzdžiui, dėl mažesnių mokesčių fiktyviai įdarbindami neįgalų žmogų).

Kas ieško, tas ir randa

R.Kilijonas pokalbio metu nė karto nepareiškė, kad sunku gyventi, dirbti, kad tam nėra gerų sąlygų. Pasak jo, kuris neįgalusis nori, tas ir dirba. “Darbo yra, tik kai kuriems gal per mažas atlyginimas ar per prastas darbas. Aš net ir besigydydamas sanatorijose darbo rasdavau. Beveik kiekvienoje remontuodavau siuvimo mašinas”, - prisiminė vyras.

Paklaustas, kaip mano, ar daug Lietuvoje yra neįgaliųjų verslininkų, kaunietis teigė tikįs, jog yra, tik jie nesireklamuoja. “Girdėjau, kad Vilniuje vienas statybinėmis medžiagomis prekiaujančią firmą yra įkūręs. Ir jos apyvarta didelė”, - pasakojo R.Kilijonas.

Dirba nelegaliai

Kalbinta kita neįgalioji nuobodžiu gyvenimu taip pat nesiskundė. Ji su vyru užsidirba pindama indus, pintines, skalbinių, malkų krepšius. “Kartais pagalvojame, kad reikėtų pagalbininkų, bet tada reikėtų juos prižiūrėti, kad taip pat gerai, kaip ir mes, pintų”, - pasakojo moteris.

Jie neturi patento, neįregistravę ir įmonės. “Mes dirbame nelegaliai”, - prisipažino trisdešimt trejų metų moteris, nuo penkiolikos sėdinti vežimėlyje.

Pinti pora išmoko Amatų kursuose prieš penkerius metus.

Bijo netekti lengvatų

Minėtų pynėjų verslo apyvarta, pasak jų, siekia 10-11 tūkstančių litų per metus. Įkurti firmą ir dirbti teisėtai jie nesirengia. “Neapsimoka, nes įkūręs firmą netenki įvairių lengvatų. Be to, pats nevaikštai, tad negali nueiti iki mokesčių inspekcijos. Mokesčius turi mokėti ir nedirbdamas. Mes, pavyzdžiui, šią vasarą buvome prie jūros ir dirbome kitą darbą, visai nepynėm. O jei verslas nepavyks, įmonę uždaryti bus sunkiau nei atidaryti”, - baiminosi pašnekovė.

Ji pasakojo, kad labai malonu, kai nuperka paties gamintus daiktus, tačiau kartais juos parduoti gaila. “Žiemą tik pinam, nes šalta važiuoti pardavinėti. Orui atšilus savaitgalį vykstam į turgų (maždaug kartą du per mėnesį). Žiūrim, ką daugiausiai perka, tada tų modelių iki kito pardavimo daugiau nei kitų piname”, - aiškino pynėja.