Prekybininkai vėl sumanė apmauti pirkėjus, kad priverstų juos masiškai pirkti gana greitai gendančius maisto produktus. Kai jų kainos auga lyg ant mielių, bet koks pranešimas apie dar labiau brangsiantį maistą verčia pirkinių krepšį prikrauti kuo gausiau.

Žinia – be pagrindo

Kai kurie prekybos centrai šią savaitę ištrimitavo grėsmingą žinią, kad šį sezoną rekordiškai pigusiomis daržovėmis pirkėjai ilgiau nebus lepinami.

Esą dėl sausio pabaigoje užklupusių šalčių ir nepakankamų daržovių atsargų užsienio rinkose auga lietuviškų daržovių paklausa.

Prekybininkai pirkėjus bandė įtikinti, kad į Lietuvos ūkininkus atsigręžia didelės užsienio rinkos, todėl augintojai savo produkciją eksportuos ir jos mūsų šalyje ims trūkti, o tai lems, kad daržovės artimiausiu metu pabrangs iki 30 proc.

"Situacija lietuviškų daržovių rinkoje keičiasi žaibiškai. Kadangi šalių kaimynių, tokių kaip Rusija ar Lenkija, rinkos yra milžiniškos, net menkiausias pokytis jose stipriai paveikia ir Lietuvos daržovių augintojus. Gavę pirmuosius paklausimus iš didžiųjų kaimynų apie turimus daržovių kiekius eksportui, Lietuvos ūkininkai pradeda svarstyti, eksportuoti prekinę produkciją ar ją palikti vietos rinkai", – teigė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė.

Pasak jos, šiandien Rusijoje paklausiausios lietuviškos morkos, tačiau jau rytoj gali atsidaryti vartai didesnės apimties lietuviškų bulvių, kopūstų, burokėlių ar kitų daržovių eksportui.

Skelbia, kas naudinga

"Vos prieš kelias dienas į Kaliningradą jau iškeliavo kelios Lietuvos ūkininkų kopūstų siuntos. Jei eksportas augs, žemos kokybiškų daržovių kainos Lietuvoje turėtų pradėti kilti", – sakė Z.Cironkienė. Ji informavo, kad vakar asociacija jau gavo paklausimų iš vienos didžiausių Rusijos daržovių importo ir eksporto bendrovių.

Tačiau Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys mano, kad pagrįstų priežasčių brangti daržovėms dar nėra.

"Prekybininkai visada mėgsta sakyti tai, kas jiems naudinga. Jei prekybos centrai skelbia, kad daržovės brangs, ir labai, tai reiškia, jog daržovių niekas neperka ir prekybininkai siekia suaktyvinti jų pardavimą. Logika tokia: jei skelbsime, kad brangs, tai visi puls pirkti", – rinkodaros triukus atskleidė A.Gapšys.

Jis taip pat pabrėžė, kad Lietuvos daržovių augintojai savo produkcijos neeksportuoja, nes ūkininkai nemoka užsienyje ieškoti rinkų, kur ją realizuoti.

Kaltina žemdirbius

Daržovės buvo bene vienintelė maisto prekė, kuri per metus gerokai atpigo. Visų kitų maisto produktų kainos vėl gerokai šoktelėjo į viršų.

Prekybininkai pirštais rodo į ūkininkus – esą šie pabrangino žaliavą.

"Nesąmonė. Mūsų produkcijos kainą diktuoja rinka. Ūkininkai neturi jokios galimybės daryti įtaką galutinei produkto, atgulančio į prekybos centrų lentynas, kainai", – tvirtino Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

Su tuo sutiko ir A.Gapšys. "Dėl maisto produktų brangimo visada kalti žemdirbiai. Aš ironizuoju, nes prekybininkai tikrai mėgsta prisidengti ūkininkais. Neva pabrango grūdai, todėl ir reikėjo pakelti duonos kainą. Tačiau kodėl nutylima, kad grūdų kaina duonos kainoje sudaro tik apie 10–15 proc. Manau, prekybininkai, perdirbėjai yra gudresni. Jie įvertina, kad viskas brangsta, todėl galima pakelti ir maisto produktų kainas, o kaltę suversti ūkininkams", – nuomonę reiškė pašnekovas.

Kristų dėl boikoto

Vis dėlto A.Gapšys tvirtino, kad maisto produktai brangsta ir dėl objektyvių priežasčių. Viena tokių – Lietuva yra ES rinkos dalyvė.

"Kainų kilimas Lietuvoje yra neišvengiamas, nes rinka stengiasi jas niveliuoti. Ir kai mane bando įtikinti, kad užsienyje maisto produktai yra pigesni nei Lietuvoje, visada atsakau, jog tai netiesa – bent oficiali statistika rodo kitus skaičius", – tvirtino Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Dar viena priežastis, kodėl prekybos centruose išdėliotų maisto produktų kainos kyla kone kasdien, – didėjanti žmonių perkamoji galia. "Vartojimas sulėtėjęs buvo 2009-aisiais, o pastaruosius kelerius metus jis vėl didėja. Pakils atlyginimai, ir kainos dar šoktelės. Rinkoje galioja paklausos ir pasiūlos dėsnis. Jei žmonės nebepirktų kai kurių produktų, jų kainos iškart kristų", – aiškino A.Gapšys.

Paklaustas, ar ir šiemet galima tikėtis, kad maisto produktų kainos kils, pašnekovas bandė skaičiuoti, jog būtiniausi maisto produktai per kelis artimiausius mėnesius turėtų pabrangti 5–7 proc.

"Aišku, maisto produktų brangimo tikrai neišvengsime dėl infliacijos, energetikos įtakos. Kainos turėtų kilti dėl objektyvių priežasčių, o ne iš gobšumo", – pabrėžė A.Gapšys.

Mažmeninės daržovių kainos Lietuvoje (litais)

Produktas 2011 m. 7-oji savaitė 2012 m. 7-oji savaitė Pokytis (proc.)

Lietuviškos nefasuotos bulvės (1 kg) 1,87 0,66 –64,71

Lietuviškos nefasuotos morkos (1 kg) 1,53 0,97 –36,60

Baltagūžiai kopūstai (1 kg) 2,19 0,56 –74,43

Importuoti ilgavaisiai agurkai (1 kg) 5,71 6,25 9,46

Importuoti pomidorai (1 kg) 5,45 5,51 1,10

Šaltinis: Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinė sistema

Komentarai

Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktorius

Maisto produktų kainų didėjimas paprastai labiausiai paliečia neturtingiausius. Tai problema, kurią jaučia ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio gyventojai. Tačiau kaltųjų ieškojimas atspindi neteisingą mintį, kad ekonominius reiškinius lemia ne objektyvūs rinkos veiksniai, o konkretaus rinkos dalyvio netinkami veiksmai.

Kai kainos mažėja, juk nepuolame ieškoti kaltų. O išskirtinis dėmesys prekybos centrams tenka dar ir todėl, kad jie yra arčiausiai pirkėjo. Žmogus paprastai nežino apie gamintojo ar didmenines kainas – jis mato tik galutines mažmenines kainas prekybos centruose. Kainų ar antkainių reguliavimas būtų netinkama priemonė ir neduotų laukiamų rezultatų. Yra daug pavyzdžių, kai visus tenkina nereguliuojamos kainos (pavyzdžiui, mobilusis ryšys), bet netenkina reguliuojamos (pavyzdžiui, energija). Galima klausti, kodėl kainų reguliavimo šalininkai kalba tik apie prekybininkų kainos ribojimą? Kodėl nesiūlo reguliuoti gamybos ar tiekimo kainų? Supraskite teisingai, nesiūlau reguliuoti ir šių kainų. Tik manau, kad koncentravimasis į vieną galutinės kainos elementą, t. y. prekybos antkainį, byloja, kad kainų reguliavimo siūlytojams labiau rūpi politikuoti, nei sumažinti kainas. O realaus kainų mažėjimo ar augimo sulėtėjimo būtų galima tikėtis, kad ir grąžinus laikinai pakeltą PVM į 18 proc. lygį.