LSMU mokykla: pirmieji ieškojimų metai

                          LSMU mokykla: pirmieji ieškojimų metai

Jau ne kartą buvo rašyta, kad nuo rug­sė­jo 1-osios Kauno mieste pradėjo veikti nauja LSMU vidurinė mokykla. Rugsėjo 1-ąją  mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti 496  penktų – vienuoliktų klasių mokiniai. Po me­tų mokykla išleis pirmąją abiturientų laidą.

Ne­vals­ty­bi­nė ug­dy­mo įstai­ga yra iš­lai­ko­ma iš vienintelio mokyklos steigėjo LSMU, mokinio krepšelio lė­šų ir tė­vų ir rėmėjų įmo­kų. Jauniausios miesto ug­dy­mo įstaigos tikslas – kiekvienam, pasirinkusiam šią mokyklą sudaryti sąlygas atskleisti savo talentą, teikiant geros kokybės ugdymo paslaugas.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vidurinės mokyklos vadovu tapo Arūnas Bučnys.

Baigiantis kalendoriniams metams, kalbamės su 13 m. mokyklose ir 10 m. universitete pedagoginio darbo stažą turinčiu LSMU mokyklos direktoriumi bei prašome pažvelgti į mokyklos gyvavimo pradžią.

Norėčiau pasakyti, kad iš pradžių nerimą kėlė nuogąstavimai, ar pavyks surinkti mokinius, ar mumis patikės tėvai ir vaikai? Juk nėra paslaptis, kad šiais laikais pasirinkti mokyklą, pasiryžti ją keisti yra drąsių žmonių poelgis. Jau pačioje pradžioje pastebėjome didelį tėvų ir būsimųjų mokinių susidomėjimą. Mano lūkesčiai buvo ženkliai pralenkti – mokyklos prioritetai nuo pat gyvavimo pradžios tapo patrauklūs daug kam. Džiaugiamės rezultatu – turime 500 mokinių, kai planavome apie 260-270.

Džiaugiatės mokiniais, o kaip vyko mokytojų kolektyvo atranka?

Malonu, kad labai rimtai į mokytojų kolektyvo surinkimą žiūrėjo LSMU Rektorius prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas ir tuo metu Studijų  prorektoriumi dirbęs prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius. Universiteto vadovai su kiekvienu kandidatu pabendravo. Jie ne tik padėjo atrinkti mokytojus, bet ir kiekvienam kandidatui suteikė drąsos, rado gerą, padrąsinantį žodį. Juk vis dėlto, į LSMU mokyklą atėjo pedagogai – asmenybės, palikę taip pat ne prastas darbo vietas, kur buvo vertinami, kur galėjo dar dirbti ir dirbti... Džiugu, kad šalia labai patyrusių, sakyčiau – Lietuvos švietimo asų, atėjo gražus pedagoginio jaunimo būrys. Nepraleisiu progos pasigirti – mokykloje dirba 12 mokytojų vyrų. Žinant, kad kai kuriose mokyklose jų beveik iš viso nėra, tai – didelis skaičius. Mokytojų amžiaus vidurkis – 41,6 m. Tai beveik dešimtmečiu lenkia bendrąjį Lietuvos švietimo įstaigų vidurkį. Ir džiaugiamės, ir savaip liūdna – laisvų vietų nei mokiniams, nei mokytojams – neturime.

Kaip apibudintumėte šiuos mokslo metus?

Šiuos pirmuosius mokslo metus dar rugsėjo pirmąją pavadinome ieškojimų metais. Tai ir atsispindi mūsų darbe bei uždaviniuose. Ieškome ugdymo proceso organizavimo naujovių, vertinimo sistemų pokyčių, diskutuojame apie tai su mokinių, tėvų bendruomene. Turiu patikinti, kad priimdami naujus sprendimus tai darysime atsakingai. Išdiskutuosime ir  aptarsime ne tik su steigėju, bet  ir su tėvų bendruomenę. Tikimės, kad jie padės mažinti visai mūsų švietimo sistemai būdingą namų darbų krūvio problemą. Jei mums pavyks išugdyti mokinių sąmoningumą ir supratimą, pažymys mokiniui nebebus toks viską lemiantis ir svarbus. Nėra paslaptis, kad mokiniai klausia, ar mokytojas rašys pažymį? Reikia, kad mokinys sąmoningai atsisakytų nuostatos: jei nerašys, tai kam tada mokytis?.. Juk vaikas mokykloje turi įsisąmoninti, kad mokosi sau, o ne pažymiui.

Ar nenuvilia patekusiųjų į LSMU mokyklą lūkesčiai?

Pirmieji 4 mėn. mus džiugina. Atlikta apklausa rodo, kad mokinių lūkesčiai patenkinti: iš beveik 500 apklaustųjų  mokinių mokytis kitoje mokykloje norėtų 14 vaikų, 2-3 iš viso nenorėtų niekur mokytis, nes neįsivaizdavo, kad mokykloje iš viso reikia mokytis...

Kas laukia tų 2-3? Ar į LSMU mokyklą vieną kartą įstojęs vaikas gali būti ramus visus savo gyvenimo metus, kurie skirti viduriniam išsilavinimui gauti?

Nekūrėme tokios mokyklos, į kurią vaikai būtų priimami, po to – metami iš jos. Apskritai, mesti vaiką iš bet kokios mokyklos – nėra gerai. Visų pirma, tai yra jaunas, bręstantis žmogus, gal jo gabumai ir talentai atsiskleis tik po 3-4 m. Taip, turime problemų. Juk dirbti pradėjome tik šį rugsėjį. Atrinkti, ypač į vyresnes klases, tik pagal pažymius – nelabai pasiteisina. Ateityje teks galvoti apie stojamuosius testus į visas klases. Pirmasis pusmetis parodė spragas, bet malonu, kad radome išeitį, kaip jas taisyti. Teko organizuoti apie 60 individualių pokalbių, kurių metu susitarėme su mokiniais, jų tėvais ir mokytojais, sudarėme individualius planus, kaip užpildyti žinių spragas. Nuoširdžiai dedame pastangas, kad visi mokiniai, įstoję į LSMU mokyklą, ją sėkmingai baigtų.

Klausantis Jūsų, susidaro įspūdis, kad susikalbėjimas tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų vyksta sklandžiai?

Nebe pirmi metai dirbu švietimo įstaigose ir iš patirties galiu pasakyti: geresnio bendravimo, susikalbėjimo tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų sunku būtų rasti. Labai aiškiai matome: vaikai ir jų tėvai yra motyvuoti. Nors ir ne visų, bet mokinių žinios, kompetencija bei gabumai mus tenkina. Tai labai didelis pliusas. Kai visos suinteresuotos pusės siekia vieno bendro tikslo – jį ir pasiekia. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet tikrai pasiekia.

Galiu tik pasidžiaugti gražiu santykiu „mokytojai, mokiniai ir jų tėvai“. Bet juk nieko nuostabaus – juk mes nuo to pradėjome: susirinkome, bendravome, tarėmės... Su džiaugsmu stebėjome tiesiog masinę tėvų pagalbą, kai mokyklą reikėjo paruošti mokslo metų pradžiai. Niekas negailėjo savo laisvo laiko – visi dirbo, plovė, šveitė... Visi savo darbu ir pastangomis parodė, kad turime labai motyvuotą ir siekiančią savo tikslo bei rezultatų bendruomenę.

Džiaugiuosi mūsų mokytojų parodyta iniciatyva organizuoti nemokamas chemijos ir biologijos konsultacijas LSMU ir Kauno klinikų bendruomenės narių vaikams – dvyliktokams. Jei 20-25 dvyliktokai ateina į konsultacijas penktadieniais 15.30 val. – vadinasi, tai tikrai reikalinga. Susidūrėme su subtilia problema: išgirdome, kad jas lanko ir dvyliktokai, kurie nėra mūsų bendruomenės narių vaikai... Ką aš galiu pasakyti? Jie taip pat yra mūsų Lietuvos vaikai... Ateis kiti mokslo metai ir ši problema išsispręs, nes mes turėsime savos mokyklos dvyliktokus. Turime kartu ugdyti jaunuosius, žingeidžius, ateityje galbūt labai perspektyvius, įdomius mokslininkus. Su tėvais esame sutarę: kai kyla kokia nors problema – bandykime ją išsispręsti patys. Jei nepavyks – tuomet gal padės kiti, bet pirmiausia – mes patys. Esame atviri visoms pastaboms ir iš vidaus, ir iš išorės.