Žinote, kartais net patys dinamiškiausi miestai keičiasi taip, kad skaitydamas istorinius raštus, prisiminimus apie miestą be vargo gali rasti įvairių analogijų su dabartimi. Štai, atsitiktinai į rankas papuolė iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderik Schulz 1793 m. kelionės įspūdžiai (Fryderyk Schulz. Podróże Inflantczyka z Rygi do Warszawy i po Polsce w latach 1791–1793, Warszawa, 1956 (vertė Jūratė Kiaupienė).

Jais dalinuosi įterpdamas vieną kitą savo komentarą. Tikiuosi, garbusis vokiečių literatas atleis už tokį įžūlumą…

 „Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kurie senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų. Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. <...> Vėliau statyti namai yra naujesnių stilių, ir kai kurie man pasirodė visai gražūs“, - rašo F. Schulz.

Kaunas gražus ir šiandien. Ir „naujesnis stilius“ dabar jau tapęs architektūros istorija. Skaitydamas šias eilutes negaliu nepaminėti moderniosios tarpukario Kauno architektūros, kuria žavisi visa Europa tik ne mes. Gal ir žavimės, bet nieko nedarome, kad ji išliktų ir sužibėtų naujai.

 „Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar“, - pastebi vokiečių literatas.

Pasakyta lyg šiandien. Daugelis mena ir garbina didingą Laikinosios sostinės tarpukario laikotarpį, tačiau dabartinis Kaunas lyg apgriuvęs paminklas buvusiai didybei įamžinti. Akylas miesto svečias iš karto pajunta ir supranta, kad potencijos mieste slypi gerokai daugiau, nei išnaudojama. Kas kliudo? Abejingi savo miestui politikai, kurie lyg prasti studentai kaskart tvirtina, kad „ir vėl pritrūko vienos kadencijos“.

„Pagaliau miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi. Tai iš neišsifermentavusio medaus daromas gėrimas, gal penkiasdešimt metų senumo. Jis laikomas statinėse ir vengriško vyno buteliuose, turi jo skonį bei aromatą, taip primena vyną, kad jeigu nesi gėrimų žinovas, gali būti lengvai apgautas. Geriausias iš jų turi būti labai skaidrus, ir šio gėrimo mėgėjai moka už butelį dukatą, du arba pustrečio. Sako, midus esąs toks geras todėl, kad apylinkėje bitės medų neša iš liepžiedžių. Be abejo, tai priklauso ir nuo gaminimo būdo“, - dalinasi įspūdžiais F. Schulz.

Tiesiog gražus miesto akcentas. Nors pats alkoholio nevartoju, tačiau toks XVIII a. keliautojo etiudas nuteikia maloniai. Kauniečiai nuo seno yra kūrybingi ir verslūs žmonės.  

„Pusvalandį pavažiavus už Kauno, kaip jau sakiau, reikia keltis per Nemuną. Ant kelto sutikau rusų kapralą, pastatytą prižiūrėti tvarkos ir žmonių darbo. Pasiėmęs nemažą lazdą, jis taip uoliai atlikinėjo savo pareigas, jog net tada, kai žmonės dirbo gerai, ragino, kad dirbtų dar geriau. Buvo toks stropus, jog net nuvarė dirbti kelis keleivius (žydą ir lietuvį) ir taip tarp jų sukosi, kaip tarp savo keltininkų žydų. Negreit pastebėjau, kad kiekvieną kartą, primindamas jų pareigas, šypsodamasis pašnairuodavo į mane, duodamas suprasti, jog taip daro tik norėdamas greičiau mane perkelti ir tikėdamasis kitų prakaitu užsitarnauti arbatpinigių“, - rašo F. Schulz.

Šitas Fryderiko Schulzo prisiminimas mane žavi labiausiai. Matyt, to rusų kapralo būta gero politiko, kad dėl arbatpinigių įdarbino net keleivius (žydą ir lietuvį). Kai žiūriu į dabartinę Kauno valdžią, tai man ji kažkuo primena tą kapralą: dėl politinių „arbatpinigių“ pasirengusi bet kam (tik ne naujo tilto statybai, geriau pamosuoti lazda ir paimituoti darbą).  Iš savo tribūnų politikai uoliai skalbia nugaras ir daugiabučių namų gyventojams pagarbiai žvilgčiodami į didesnius ponus.

Už grašį iš kapralo gali gauti ko tik pageidauji: pažadų apie naujus Kongresų rūmus, būsimą tiltą ar renovuojamą Laisvės alėją. Nes „ir vėl pritrūko vienos kadencijos“…

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr.  1332859