Teisiamieji rengia savo teismą juos įklampinusiam ekspertui

Tačiau šis liudytojas tikino, kad praėjo jau daug laiko, dėl ko jis jau negali prisiminti tada prieblandoje matytų šių jaunuolių veidų. Kaip jau rašyta, V.Kolbešnikovą bei L.Kleiną – kaip klientus, dažnai užsukdavusius į jų kavinę, atpažino jos barmenas, patvirtinęs savo parodymus ir teisme. Jis anksčiau už buvusį kavinės administratorių tąnakt, apie 1 val., išėjo parūkyti į lauką ir teigė matęs plakatą priklijavusius jaunuolius vos septynių metrų atstumu nuo savęs. Taigi, negalėjęs apsipažinti.

Turėjo kitų tikslų?

Tačiau, kaip jau rašyta, L.Kleinas tikina tąnakt, kai buvo klijuojami plakatai, miegojęs namuose.

V.Kolbešnikova prisipažino juos klijavusi, tačiau neigė, kad kurstė jais smurtą bei neapykantą, kuo yra kaltinama.

Jai antrino ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė, susipažinusi su V.Kolbešnikova vienoje centro rengtoje konferencijoje. „Drįsčiau teigti, kad V.Kolbešnikova negalėtų sąmoningai kurstyti neapykantos. Ji pasisako už pabėgėlių integraciją Lietuvoje“, – teigiama prie bylos prijungtame B.Sabatauskaitės atsiųstame rašte.

Kaip jau rašyta, V.Kolbešnikova, nedavusi ikiteisminio tyrimo metu jokių parodymų, atvertus bylą teisme, pareiškė, kad klijavo plakatus ne su L.Kleinu, bet su trimis bendramoksliais iš VDU. Pastarieji, apklausti teisme kaip liudytojai, pasakojo, kad idėja iškabinėti plakatus jiems gimė spontaniškai – susirinkus pernykštės vasario 15-osios vakare aptarti, kaip šiemet reaguoti į tradicines Vasario 16-osios Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos eitynes, kurioms jie nepritaria. Tas tekstas, kuris buvo atspausdintas tą pačią naktį spausdintuvu, buvo beveik tiesioginis vieno angliško plakato, matyto Prahoje ar Varšuvoje, vertinys. Ir jo tikslas buvo ne skatinti smurtą ar kurstyti neapykantą, o suerzinti minėtų eitynių dalyvius ir parodyti šiems, kad ne visi jiems pritaria.

Pateikė savo versiją

Anot prisiėmusiųjų šių plakatų autorystę, esą „sudegink Ruklą“ tereiškė užsienyje vykstančių pabėgėlių centrų padeginėjimo palaikymą, nes jie, kaip ir panašios paskirties mūsiškės įstaigos, primena kalėjimus.

Neragino jie deportuoti ir vyriausybės, kuri buvo paminėta tik kaip visos valdžios sinonimas. Ęsą tik siekta, kad jos atstovai patys įsijaustų į pabėgėlių vaidmenį. Esą nebuvo iškraipyta ir anglų kalbos žodžio „welcome“ prasmė, nes, kviesdami imigrantus į Lietuvą, jie norėjo patikinti, kad ir čia yra žmonių, kurie juos priims ir sukurs saugesnę aplinką, negu tie, kurie eis eitynėse.

Tačiau kaltinimą palaikančiai prokurorei pasiteiravus, ar plakatų autoriai tikėjosi, kad eitynių dalyviai bei plačioji visuomenė be tokio išsilavinimo, kaip jų, taip pat supras šio šūkio turinį, apklausiamieji prisipažino, kad nesitikėjo.

Už viešą kurstymą diskriminuoti tam tikrą visuomenės grupę mūsų įstatymai numato laisvės atėmimą iki dvejų metų. Už viešą kurstymą fiziškai susidoroti su ja – iki trejų.