Ypatingoje slėptuvėje – patriotizmo pamokos Pereiti į pagrindinį turinį

Ypatingoje slėptuvėje – patriotizmo pamokos

2026-11-18 05:00

Šurmulys dėl sovietmečiu Kauno rajone veikusios pogrindinės spaustuvės ateities baigėsi: nesklandumai išpainioti, durys į požemius atvertos.

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį
Režimas: spaus­di­ni­mo ma­ši­na daž­niau­siai veik­da­vo nak­ti­mis.

Prašė nepasakoti

Žlugus sovietmečiui viešai buvo atskleista Andziulių namo paslaptis. Anuomet net žinoti tokią paslaptį buvo pavojinga. Net nepalaužiamasis rezistentas, dabar – kardinolas, Sigitas Tamkevičius pageidavo turėti mažiau informacijos.

Apie tai „Kauno dienai“ papasakojo požemius po namu iškasusio Vytauto Andziulio sūnus Vykintas.

Jis priminė, kad S. Tamkevičius buvo vienas iš pogrindinės spaudos platintojų.

„Tėvas pasakojo apie ypatingą pokalbį. Sigitai, sako, mes turime čia spaustuvę… S. Tamkevičius tada pasakė maždaug taip: šaunuoliai, bet nepasakokite, kur. Aš, sako, grįžau iš ten (politinių kalinių lagerio – red. past.) ir žinau, kad ten gali prisiminti ir pasakyti tai, ko net niekada nežinojai“, – S. Tamkevičiaus kalambūrą prisiminė Vykintas.

Pasak jo, tėvas minėjęs S. Tamkevičių užsiminus, kad pogrindinės spaustuvės paslaptį sovietmečiu, kai visur įsismelkę saugumo agentai, įmanoma išsaugoti nebent kelis metus.

Pareiga: V. Andziulio sūnus Vykintas pats veda ekskursijas.

Pagrindinis tikslas

V. Andziuliui ir jo bendražygiui Juozui Bacevičiui paslaptį pavyko išsaugoti iki sovietmečio griūties. Kaip pavyko tai padaryti, atsiskleidžia apsilankius požeminėje spaustuvėje ir išklausius V. Andziulio pasakojamų istorijų.

Kad kuo daugiau žmonių turėtų tokią galimybę, dabar rūpinasi Vytauto Didžiojo karo muziejaus Laisvės kovų pažinimo skyrius.

Šio skyriaus vadovas Andrius Kupčinskas pabrėžė, kad muziejaus padalinys buvo įkurtas prieš keletą metų, siekiant giliau ir išsamiau atspindėti 1940–1993 m. epochą, kuri pasibaigė okupacinės kariuomenės išvedimu iš Lietuvos.

Savybės: legendinis pogrindininkas V. Andziulis pasižymėjo išradingumu ir atkaklumu.

Domina ir ambasadas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Laisvės kovų pažinimo skyriaus vadovas A. Kupčinskas atkreipė dėmesį į neseniai kilusį šurmulį dėl pogrindinės spaustuvės ateities.

„Nuo ankstesnių laikų buvo likusių neišspręstų formalių klausimų. Esmė ta, kad pogrindinė spaustuvė yra privačiame sklype, o muziejus yra biudžetinė įstaiga. V. Andziulio vaikai rūpinasi sklype esančiu paveldu. Su V. Andziulio žmona Birute kas penkerius metus buvo pratęsiama panaudos sutartis. Šių metų liepos mėnesį sutartis vėl buvo pasibaigusi. Tada kilo klausimas – kaip toliau jie veiks. Atsirado neapibrėžtumo ir nesusikalbėjimo tarp muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos, nes keitėsi ministrai, viceministrai. Dabar visi juridiniai klausimai išspręsti ir pasirašyta nauja panaudos sutartis tarp ponios B. Andziulienės ir Karo muziejaus. Dabar muziejus panaudos teise valdo patalpas, organizuoja edukacijas ir ekskursijas“, – paaiškino A. Kupčinskas.

Tikslas: Vytauto Didžiojo karo muziejaus Laisvės kovų pažinimo skyriaus vadovas A. Kupčinskas pabrėžė, kad skyriaus misija – išsamiai atspindėti svarbią epochą.

Jis pabrėžė svarbią aplinkybę – artėjantį Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai.

„Iš patirties žinau, kad autentiškumą išsaugojusi pogrindžio tema labai domina užsienio ambasadas. Ambasadoms, ypač vakariečių, kelia nuostabą, kaip tokia spaustuvė galėjo veikti ir kaip sovietai jos neužtiko“, – pabrėžė A. Kupčinskas.

Gyveno sentikiai

Privatus sklypas, kuriame yra Andziulių namas ir požeminiai tuneliai su spaustuve, užima 0,5 ha šlaito.

Sovietmečiu aplinkui esančios teritorijos buvo išdalytos kaip vadinamųjų kolektyvinių sodų sklypai.

„Šiose apylinkėse seniau gyveno vadinamieji starovierai – sentikiai. Mano tėvas Vytautas gavo sklypą, jo brolis dar gavo, kažkas atsisakė ir sujungė kelis sklypus į vieną. Susidarė ganėtinai nemažas plotas“, – pasakojo pogrindinės spaustuvės įkūrėjo sūnus Vykintas.

Pakliuvo į akiratį

Jis parodė šiltnamį, iš kurio patenkama į požemines patalpas.

Dabar šiltnamyje auginami pomidorai. Dar yra nedidukas baseinas. Po juo yra anga į požemį, kuris nuveda į pogrindinės spaustuvės patalpas.

Įdomu tai, kad šiltnamis iš karto pakliuvo į kontroliuojančių institucijų akiratį. Priežastis – buvo didesnis nei numatė sovietiniai standartai.

1978 m. tėvas pradėjo kasti tunelį. Tai pastebėję žmonės kalbėjo – sutuoktinė mirė ir žmogui turbūt stogelis nuvažiavo, kalną pradėjo rausti.

Grasino sprogdinti

Apie kontrolierių vizitus papasakojęs A. Kupčinskas atkreipė dėmesį, kad, jo žiniomis, per kelių dešimtmečių laikotarpį šiltnamyje apsilankė per 30 įvairių tikrintojų komisijų, nes sodų nameliai nebuvo skirti gyventi, o A. Andziulis pažeidė tvarką – gyveno čia su visa šeima, turėjo didelį šiltnamį.

„Komisija klausdavo, kodėl čia yra radiatoriai. Nupjaustydavo juos. Dėl šiltnamio dydžio nuolat prisikabindavo. Grasino sprogdinti, nes viskas neatitinka reikalavimų – šiltnamis per didelis, sklypo plotas per didelis ir pan. Vytautas pasakė – sprogdinkite, bet mūsų šeima neišeis“, – pasakojo A. Kupčinskas.

Kabinėdamiesi prie plotų dydžio, radiatorių, komisijų nariai nė neįtarė, kad po jų kojomis – pogrindinė spaustuvė.

Dirbo naktimis

Patekti į spaustuvę buvo galima tik atsinešus specialią rankeną. Ją reikėdavo užmauti ant nedidelio gelžgaliuko, kuris stirksojo iš žemės tarp vazonų ir atrodė kaip armatūros dalis ar kažkas panašaus.

Užmovus ant jo rankeną ir pradėjus sukti, šiltnamio baseinas su vandeniu ima slinkti į šalį ir atsiveria anga. Į ją įlindęs patenki į išbetonuotą požeminį tunelį. Už kelių posūkių – durys. Už jų – spaustuvė ir dar kelios patalpos.

Pogrindinė spaustuvė sovietmečiu sukosi ir dundėjo. Dažniausiai naktimis. Iš jos buvo išvežta ir išplatinta tūkstančiai patriotinio ir religinio turinio leidinių.

Draugas žuvo

V. Anzdiulio sūnus papasakojo, kaip tėčiui subrendo sumanymas imtis ypatingai pavojingos veiklos – įrengti spaustuvę ir platinti patriotinius leidinius.

„Tėvas norėjo eiti į miškus partizanauti, bet jo nepriėmė, nes dviem metais buvo jaunesnis už savo suolo draugą. Suolo draugas Kazys Grėbliauskas po pusmečio žuvo. Jį kažkas įskundė, raiste apsupo stribai ir nušovė. Vytautui dėl to kilo pyktis. Kai gyveno Amaliuose, bandė traukinius plėšti, kenkti. Pvz., į vagonų ratų įvores pripildavo žvyro“, – pasakojo Vykintas.

Vytauto tėvas Jurgis Andziulis jam patarė eiti į amatų mokyklą ir išmokti amato.

„Mano tėvas pasirinko raidžių rinkėjo profesiją. Tada pamatė ir suprato, kaip cenzūra bijo spausdinto žodžio, kaip viską tikrina. Jam kilo mintis, kad šioje srityje reikės ką nors daryti“, – pasakojo Vykintas.

Vedė Birutę

Kartą Vytauto pažįstamas J. Bacevičius paprašė parūpinti šrifto matricų – senosiose šrifto rinkimo mašinose naudojamų liejinių, kuriuose įspaustas atvirkštinis raidės ar ženklo atvaizdas.

J. Bacevičius paaiškino V. Andziuliui, kad spausdins maldaknyges.

„Mano tėvas paklausė, ar turi spausdinimo mašiną. Sakė, pasidarysime iš medžio. Sakė, spausdinimo mašinos kūrėjas Gutenbergas irgi pasidarė iš medžio. Tėvas parūpino jiems matricų. Po kurio laiko pasidomėjo, kaip seksai spausdinti. Jie sako – mes to neišmanome. Tada Vytautas pasakė: pas mane galime įrengti spaustuvę. Sako, aš viską suprojektuosiu, kaip ką daryti. Aš tik spausdinsiu, o tu užsiimsi užsakymais ir išplatinimu. Tačiau yra svarbi sąlyga – spausdinsime ne vien maldaknyges, bet ir patriotinius tekstus ir juos platinsime nemokamai“, – apie svarbų susitarimą papasakojo Vykintas.

Praeitis: iškiliosios spaudos matricos jau tapo paveldu.

Sąlyga dėl patriotinių leidinių tiko ir V. Andziulis su J. Bacevičiumi 1978 m. pradėjo dirbti kartu. Nelegalią spaustuvę pavadino „ab“ – pagal savo pavardžių pirmąsias raides.

„1978 m. tėvas pradėjo kasti tunelį. Tai pastebėję žmonės kalbėjo – sutuoktinė mirė ir žmogui turbūt stogelis nuvažiavo, kalną pradėjo rausti. Iš tiesų, tais metais dėl vėžio mirė žmona, tad aplinkinių svarstymai tapo tam tikra priedanga. Kai tėvas susipažino su būsima žmona Birute, pasakė – aš dirbsiu prieš sovietų valdžią. Ką tu į tai? Birutė apsidžiaugė. Ji buvo pažįstama su disidentu Alfonsu Svarinsku, augo šeimoje, kurioje buvo gyva patriotizmo dvasia“, – pabrėžė V. Andziulio sūnus Vykintas.

Pirmoji knyga

Lemtingai sutapo, kad V. Andziulis gavo oficialią užduotį sukonstruoti technikumui veikiančią spausdinimo mašiną, kuri turėjo tapti praktinio mokymosi priemone.

„Tėvas sakė, kad tik to jam ir reikėjo. Toks užsakymas suteikė galimybę važinėti po rajoną, rinkti detales ir niekas nekontroliavo. Važinėdamas rinko detales dviem spausdinimo mašinoms – sau ir technikumui“, – paaiškino Vykintas.

Pogrindinei spaustuvei reikėjo nemažai popieriaus.

„Tais laikais pavieniams asmenims popieriaus dideliais kiekiais niekas nepardavinėdavo. Tėvas šiltnamyje augino gėles, ir tos gėlės tapo nebloga priedanga. Kai Garliavoje esančioje parduotuvėje pirkdavo popierių, aiškindavo, kad jo reikia gėlėms. Kartais pardavėjos stebėdavosi, kad tiek daug to popieriaus reikia. Tėvas užsiminė, kad popierius ir gėlės susiję su karinio dalinio poreikiais. Kai kalba pakrypdavo apie karines struktūras, klausimai ir smalsumas greitai baigdavosi“, – pastebėjo Vykintas.

Startas: pirmasis pogrindinės spaustuvės leidinys.

Jautėsi laimingi

Tunelis ir požeminės patalpos buvo kasamos dvejus metus.

„1980 m. buvo atspausdinta pirmoji knygelė „Tikybos pradžiamokslis“. Pasisekė. Jautėsi laimingi“, – pabrėžė Vykintas.

Dirbdami be beveik jokios ventiliacijos, spaustuvininkai rankomis rinko tekstą, spausdino leidinius, siuvo, įrišinėjo knygas ir platino jas po visą Lietuvą. Per dešimtmetį čia buvo išspausdinta 23 pavadinimų leidiniai, kurių bendras tiražas siekė 138 tūkst. egzempliorių.

„Buvo išrausta dar viena patalpa, kurioje tėvas įsirengė gana erdvią salę. Vienas kambarys buvo skirtas jo pirmosios žmonos atminimui. Vėliau tą patalpą paskyrė partizanams atminti“, – pasakojo pogrindininko sūnus.

Būtent tose patalpose Karo muziejus įsteigė ekspoziciją, atspindinčią pogrindinės spaustuvės įkūrėjų V. Anzdziulio ir J. Bacevičiaus veiklą.

Turinys: pogrindinės spaustuvės patalpose įdomiai atskleidžiama pasipriešinimo okupacijai istorija.

Užduotys sutuoktinei

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pogrindžio spaustuvė buvo oficialiai legalizuota ir pristatyta visuomenei. Tuo metu džiaugsmo netrūko, apie slaptą spaustuvę sužinojo visa Lietuva. Tačiau V. Andziulio žmonai ir bendražygei B. Andziulienei atsiverti ir kalbėti apie tai viešai nebuvo lengva.

Kauno miesto ir krašto kolektyvinės atminties archyve užfiksuoti V. Andziulio sutuoktinės ir bendražygės Birutės pasakojimai atskleidžia, kad ir jai teko atsakingų užduočių.

„Manęs irgi nepaliko be darbo. Turėjau juos saugoti. Vienas po kito gimė vaikai. Juos prižiūrėdama galėjau stebėti aplinką ir pranešti apie pavojų“, – pasakojo Birutė.

Tą padaryti padėjo įrengtas skambutis: vienas jo galas buvo pogrindžio spaustuvės staktoje, kitas – name, virtuvėje po palange. Juo Birutė naudodavosi, kai norėdavo pakviesti ar perspėti savo vyrą sutartu būdu. Vienas skambučio paspaudimas reiškė, kad Birutė kviečia ateiti neskubant, du – greičiau, o trys jau buvo pavojaus signalas. Kartais pagalbos reikėdavo ir spaustuvėje, tada B. Andziulienė vyrui padėdavo perdengti ir surinkti lapus, taip pat prisidėdavo ir prie leidinių išvežimo – veždavo pas J. Bacevičių, kuris turėjo slaptą knygrišyklą.

„Susikraudavome spaudą, pasiimdavome vaikus ir vadindavome tai išvyka į mišką. Vaikai nežinojo, kur iš tiesų mes važiuojame. Jiems tai būdavo pramoga – pagrybauti, pauogauti į mišką“, – apie savo vaidmenį pogrindinėje veikloje yra pasakojusi V. Andziulio sutuoktinė.

Naujausi komentarai

Na

TYLI KIAULĖ GILĘ ŠAKNĮ KNISA- priežodis , bet teisingas. Kovojom- turėjom dėl ko. Su svajonėmis stojom į ES, net nežinodami ,jog ten valdo VELNIAI niekieno nerinkti. Per visą ES istoriją buvo aukščiausias žmogus ŽMONIŲ išrinktas Paksas, bet Konstitucijoje atsirado dvasios ir jį išmetė iš pareigų. Nesenai išgirdau , kad kai buvo išrinktas ADAMKUS - išeivis, tada tuo laiku prezidentais buvo daug kur išeiviai- SUTAPIMAS? Vargu... Va "ta tyli kiaulė" ir suveikė: užkariavo platformininkai , KGBistai iš anapus griovio{ jų nebuvo šalia mūsų, bet keista, Landsbergistanas juos priglaudė t.y. palindo po LANDSBERGIO sparnu....ne be reikalo jie suteikė VADOVO išmaldinį titulą... Oi kaip nori grįžti į KAUNĄ; dengsis, įsiasmenins, keis spalvas ,kaip chameleonai .. na juk tam prikišo Lietuvą barbarais...
2
-3
pl

Kol dedulės kalba apie sovietmetį,šalis dabar yra praskolinama ir išvogiama.Kai skola pasieks 100% bvp niekas jau neskolins reikės mokėti palūkanas, kelti mokesčius vaikai ir anūkai neįpirks būsto ir mokslo.Vagys sukasi kol šeimininkas miega.
4
-3
Tai va

Žmonės tada mylėjo žemę ir viską kas buvo sukurta GAMTOS, VISKĄ KAS BUVO PAGAL GAMTĄ ir tai vadino Dievo kūriniais .Žmonių visuma tada tikėjo DIEVU, DIEVO PAMOKYMAIS, NURODYMAIS, įsakymais... Per šį tikėjimą { DIEVO sukurtos visos gėrybes net skausmas yra pagal tikėjimą Jo malonė- patikrinimas} , per parodytas Dievo kančias, kiekvienas žmogus neša savo gyvenimo kryžių. Viso šito dabar kaip ir neliko. Stovi LIETUVOS teritorijoje, bet nepriklauso lietuviams- priklauso užsieniečiams- tai ne mūsų... BleckRokui irt.t. pinigus skaitmeninius kiša- mes būsim klaikūs vergai gaujos{VELNIŲ}. Iš mūsų atima net laisvą žodį- NUOMONĘ ;liko tik patvirtinti pakeitimus.. ten išbrauktas LAISVĖS ŽODIS , ten daug kas išbraukta tai ką turėjom- apynastris {ansnukis} dedamas baisesnis negu turėjom iki1990 metų....SOTUS GYVENIMAS, JEI VAIDINSI JOG VISKAS GERAI IR VERGU GERU BŪSI. Už šitą ''laimę'' reikia kovoti? Na tik lieka brangus žodis- LIETUVA.. Mūsų tėvynę pavogė savi velniai ir tikrai ne rusai.. .
7
-4
Visi komentarai (12)

Daugiau naujienų