Vidmantė iš keturiolikos vaikų šeimos neverkšlena, kad neturi naujausio telefono

Auklėja savo brolius

Laukdama nuorodų tolimesniam gyvenimo keliui, mergina ruošiasi artėjančiam šimtadieniui, vėliau – baigiamiesiems egzaminams ir, ko gero, paskutinei skautų stovyklai.

Dar penktoje klasėje įsiliejusi į visuomeninę savanorišką vaikų ir jaunimo neformalaus ugdymo organizaciją, Vidmantė abejojo, ar skautišką veiklą pavyks suderinti su studijomis Kaune.

"Per tuos metus užsitarnavau patyrusios skautės kaklaraištį –  "vyšniuką" ir sidabro spalvos juostelę", – išdidžiai tarė skiltininkė, kurios aukštas pareigas organizacijoje nusako dar ir švilpukas vienoje kišenėje.

Vidmantės pėdomis pasekė vos viena sesė. Judrių berniukų, kuriems, regis, iš prigimties turėtų būti įdomus mazgų rišimas, laužų kūrimas ir žaidimai, organizacijos veikla nesuviliojo.

"Neįtraukiau jų, nes man būtų per didelė atsakomybė. Negalėčiau berniukams skirti pakankamai laiko", – savo atsakingą požiūrį demonstravo abiturientė. Gal todėl mergina tik retsykiais dirsteli ir į brolių namų užduočių sąsiuvinius. Vidmantė įsitikinusi, kad kiekvienas savo žinių bagažą turi krauti pats, o pradėti reikia nuo savarankiškai išspręstų uždavinių.

"Kartą jau prikišau rankas. Kitą dieną gavau pastabą iš mokytojos už meškos paslaugą", – papurčiusi galvą, V.Minelgaitė tikino daugiau to nedarysianti.

Svarbiausia – likti kartu

Paklausta, apie ką svajoja, septyniolikmetė savo atsakymu ir vėl gerokai nustebino.

Mąsliai dirstelėjusi pro apdulkėjusį mokyklos langą, Vidmantė sau linkėjo ne dosnesnių kišenpinigių pramogoms su bendraamžiais ar kambario, kuriuo nereikėtų dalytis su likusiais namiškiais, o vietos Lietuvoje.

Noriu, kad visuomet liktume tokie artimi kaip dabar. Tarsi vienas kumštis! Daugiau nieko nereikia.

"Ar svajoju gerai išlaikyti egzaminus? Žinoma. Paklausius aplinkinių pasakojimų darosi šiek tiek nejauku, tačiau pasitikiu savimi. Kodėl? Nes esu reikli. Kitiems? Ne, tik sau ir šeimos nariams", – aiškias ribas brėžė V.Minelgaitė.

Tęsdama svajonių sąrašą Vidmantė nepamiršo ir savo namiškių. Tiesa, kalbėdama apie artimuosius, ji neminėjo, kad būtų gerai turėti didesnį automobilį ar priestatą prie nuosavo namo. Baigdama pokalbį mergina tik dar sykį pakartojo žodžius apie bendravimą, žmones ir jų tarnystę beverčiams daiktams.

"Noriu, kad visuomet liktume tokie artimi kaip dabar. Tarsi vienas kumštis! Daugiau nieko nereikia", – akyse sublizgusią ašarą tvirto charakterio mergino suskubo maskuoti žvilgsniu į besibaigiančių pamokų tvarkaraštį.