V. Garastas: užmiršome, kad iki Kovo 11-osios mus laikė rusais

Didžiulis pokytis

Nusipelnęs Lietuvos  krepšinio treneris Vladas Garastas:

– Po Kovo 11-osios žemėlapyje vėl atsirado Lietuva ir mes, sportininkai, tai iš karto pajutome. Iki tol, kur benuvažiuodavome, mus laikė rusais. Po Kovo 11-osios Lietuva vėl sugrįžo į pasaulį. Mus priėmė į olimpinę bendriją ir galėjome dalyvauti olimpinėse žaidynėse, kas anksčiau buvo neįmanoma. Gavome teisę išeiti į pasaulį su Lietuvos vardu. Tai buvo didžiulis pokytis, jis atitiko mano ir „Žalgirio“ komandos svajones. Aš, kaip treneris, turėjau esminę nuostatą – „Žalgiryje“ turi žaisti tik lietuviai, tik savi žmonės ir jokių vadinamųjų broliškų respublikų atstovų. 1992 metais, kai nuvažiavome į Barselonos olimpiadą, mums davė vertėją į rusų kalbą. Įsivaizduojate, koks buvo supratimas apie Lietuvą. Visi jį gražiai išprašėme: pasakėme, kad atsisakome jo paslaugų. Visur pabrėždavome, kad esame lietuviai, kad Lietuva yra laisva valstybė. Tarptautinėse varžybose tekdavo daug ir kantriai aiškinti, kas yra Lietuva.

Vladas Garastas. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kovo 11-oji Lietuvai yra labai svarbi. Dabar šią neeilinę dieną pažymiu taip, kaip leidžia galimybės – pasižiūriu per televiziją rodomus minėjimo renginius.

Krepšininkas nešvenčia

Buvęs legendinio „Žalgirio“ krepšininkas Algirdas Brazys:

Algirdas Brazys. T. Biliūno / BNS nuotr.

– Prie šitos valdžios aš Kovo 11-osios nešvenčiu. Tai, kas pastaraisiais metais vyksta Lietuvoje, man absoliučiai atėmė bet kokį norą minėti tokiais šventes. Bet noriu pabrėžti – esu Lietuvos patriotas. Kai prasidėjo nepriklausomybės laikai, buvau vienas iš tų, kurie traukdavo giesmes, dalyvaudavau visuose svarbiausiuose renginiuose. Dabar, prie tos valdžios, man tai visiškai neišskirtinė diena ir aš jos neminiu. Sakote, kad tokie pasakymai skamba liūdnokai? Na, taip, liūdnokai. Bet tai, mano nuomone, atitinka situaciją. Iki ko žmonės privesti? Nejaučiu jokios šventinės nuotaikos. Žodžiu, tikrai esu ne iš tų, kurie tuojau kelia vėliavėlę, nes visi taip daro. Turiu savo nuomonę. Ir, pabrėžiu, esu Lietuvos patriotas, bet turbūt ne toks, kokį norėtų matyti dabartinė valdžia. Nebijau taip sakyti, nes nesu ir nebuvau prisitaikėlis. Lietuvą myliu, mylėjau ir mylėsiu.

Negalėjo atsidžiaugti

Istorijos mokslų daktaras, politologas Bernaras Ivanovas:

Bernaras Ivanovas. Evaldo Butkevičiaus nuotr.

– Mes su šeima, kaip visada, Kovo 11-ąją sutiksime mitinge, nes visada žygiuojame su švietimo įstaigomis. Istorinę Kovo 11-osios dieną prisimenu labai gerai. Su mama grįžau iš šachmatų treniruotės ir vakare viską stebėjome per televizorių. Man tai buvo didžiulis nuotaikos pakylėjimas, nes labai gerai žinojau, kokioje skurdžioje sovietinėje tikrovėje gyvename. Man, kaip šachmatininkui, teko šiek tiek pavažinėti po Europą. Tiesiog žado netekdavai, kai pabuvęs Europoje suprasdavai, kokiame fiziniame ir dvasiniame skurde gyvena sovietiniai žmonės. Ir nepaisant nieko, nepaisant, kad pas mus dabar ir keliai duobėti, ir korupcijos yra, negali nematyti, kad gyvenimas fantastiškai pasikeitė. Čia žiūrint iš materialinės pusės. O kalbant apie dvasinę kultūrą, reikia prisiminti, jog kol esi ubagas, apie dvasinę kultūrą nesusimąstai. Aš noriu tikėti, kad ateis metas, kai mes po truputėlį galėsime pakilti aukščiau savo kasdienės rutinos ir rimčiau susimąstyti apie dalykus, apie kuriuos mąsto išsivysčiusių šalių piliečiai.

Nemėgsta paradų

„Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis:

Dainius Dundulis. I. Gelūno / BNS nuotr.

– Pats mačiau nepriklausomybės atkūrimo procesą ir, pagal galimybes, būdamas studentas, stengiausi tame aktyviai dalyvauti. Kovo 11-oji man, kaip ir daugeliui, yra svarbi. Tiesa, kalbant apie valstybės atkūrimą, man svarbiausi atrodo sausio įvykiai, kai su kursiokais buvome aktyvūs tų įvykių dalyviai, budėjome prie Seimo. Be tų įvykių nebūtų ir Kovo 11-osios. Budėjimas prie Seimo nebuvo karščiausia vieta Vilniuje. Kai išgirdome, kad vyksta šturmas prie televizijos bokšto, bėgome ten. Daug ką teko matyti savo akimis. Dabar minėjimuose nedalyvauju, nes esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta paradų ir kitų parodomųjų ceremonijų. Mėgstu, kai žmonės rodo solidarumą ne paraduose, ne tada, kai reikia pompastikos, bet sudėtingose, susitelkimo reikalaujančiose situacijose.