Trumpam iš karu alsuojančios Ukrainos ištrūkę jaunuoliai Kaune galėjo iš šono pažvelgti į savo šalį, bandančią ištrūkti iš Rusijos gniaužtų. "Esame vieningi kaip niekada", – laisvos Ukrainos ateitimi neabejoja jie, nors kasdienybė – ne tokia šviesi.

Gyvenimas nežinioje

"Siurrealistinis vaizdas. Važinėja transportas, komunalinės tarnybos prižiūri ir laisto rožes, tvarko gėlynus, o aplink lekia kulkos, sprogsta minos, šaudo minosvaidžiai. Dirba parduotuvės, jose yra produktų. Vandens tiekimas buvo sutrikęs. Dabar karšto vandens nėra, bet šaltas iš čiaupų bėga. Periodiškai atsiranda elektra, periodiškai veikia telefono ryšys. Gatvėse mažai žmonių, nes visi bijo vaikščioti", – taip gimtojo Donecko vaizdą bandė perteikti Valerijus Kravčenka. Ten liko jo tėvai, o jis pats nežino, kada vėl galės praverti Donecko universiteto, kuriame dirbo dėstytoju, duris.

"Tai, kas vyksta Ukrainoje, – pilietinis karas. Ir jeigu kas nors sako, kad pilietinio karo nėra, tai melas", – liūdnai šyptelėjo savaitę Kaune su savo kraštiečiais praleidęs Valerijus.
Vienuolika jaunų žmonių iš Ukrainos šią savaitę dalyvavo Gen. S.Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos ir Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos (LATA) surengtoje stovykloje "Jaunimas ir krašto apsauga", kur diskutavo apie situaciją Ukrainoje ir šalies ateitį.

Stovykla tapo simboliška tiek ukrainiečiams, tiek lietuviams: rugpjūčio 23-iąją Lietuva minės Baltijos kelio 25-metį, o rugpjūčio 24 d. Ukraina švęs nepriklausomybės 23-ejų metų sukaktį.

Bėgo nuo išdavystės

"Liepos 15-ąją palikau Donecką. Tėvai liko ten. Mano tėvas – mokslininkas chemikas. Institutą, kuriame jis dirbo, prieš pusantros savaitės uždarė. Minosvaidžiais apšaudė namą už 50 metrų, išbyrėjo langai", – apie Donecko žmonių kasdienybę pasakojo jaunas docentas.

Jis pats prisipažino savaitę nekėlęs kojos iš savo namų, kol galiausiai apsisprendė išvykti į Kijevą. Jo draugai, bičiuliai, kurie negali niekur išvažiuoti, nes nenori palikti sergančių artimųjų, ir toliau slapstosi.

"Į gatvę išėjusiam jaunam vyrui iki 30 metų, Donecke galimi trys scenarijai. Pirmiausia tave gali pagrobti ir reikalauti išpirkos. Jeigu pinigų niekas nemokės, o vaikinas pasirodys bent kiek prielankus separatistams, jam į rankas bus įbruktas automatas, ir jis turės stoti jų pusėn. Jeigu priešinsiesi ir nesutiksi, pripumpuos narkotikų ir pasiųs kasti apkasų – vis tiek tarnausi jiems", – tikino V.Kravčenka.

Pasak jo, Donecką dažniausiai palieka turintieji bent menkiausią galimybę: giminaičiai ar pažįstami gyvena kituose regionuose arba Rusijoje. Svarbu turėti pinigų, kad galėtum įsikurti kitoje vietoje.

Rytoj bus geriau

Artėjant rugsėjui Ukrainoje būdavo įprasta ruoštis naujiems mokslo metams. Deja, šiemet, anot V.Kravčenkos, situacija Rytų Ukrainoje visiškai kitokia.

"Vaikai rudenį į mokyklas neis. Nebent ten, kur spės atstatyti mokyklų pastatus, kur jie mažiau nukentėjo nuo karinių veiksmų ir oro atakų. Donecke, Šachtarske, kur buvo patys aktyviausi veiksmai, vaikai į mokyklas tikrai neis", – prognozavo ukrainietis.

Labiausiai jis nerimauja dėl Donecko universiteto, kuriame dirbo dėstytoju, buvo atsakingas už antrakursius. "Universitetas paskelbė tokią labiau psichologinę datą studijų pradžiai: spalio 1 d. Bet viskas priklausys nuo to, ar pasiseks antiteroristinė operacija, ar ne", – sakė V.Kravčenka.

Jis spėja, jeigu ir pavyks sugrįžti į universitetą spalį, kils problemų dėl studentų skaičiaus. "Esu antro kurso kuratorius. Iš mano grupės jau 15 žmonių perėjo į kitus universitetus Rusijoje, Kijeve, Lvove. Pajuokaujame, kad mums reikės steigti Donecko universitetą išeivijoje, kuriame nors kitame Ukrainos regione. Perspektyvos labai miglotos, bet svarbiausia – neprarasti vilties, ir tikėti, kad rytoj bus geriau negu vakar", – nosies nenukabino jaunas dėstytojas.

Nepaisant to, jis pastebėjo, kad nežinia dėl rytdienos labiausiai žlugdo konflikto zonoje gyvenančius žmones.

"Dabar gyvename šia diena, gal dar rytojumi. Kas bus poryt ar po savaitės, mes nežinome. Ir tai labiausiai gąsdina, tai veikia žmonių psichiką. Ne dėl pavojaus, ne dėl apšaudymų, bet dėl pažeistos žmonių psichologijos ir nežinios gyventojai išvažiuoja iš čia", – įsitikinęs V.Kravčenka.

Aiški kryptis į NATO

"Mūsų misija šiandien čia, Kaune, parodyti, kad ir mes, ir jūs esame tokie pat žmonės, mes esame europietiška šalis. Mes kartu turime kovoti už mūsų nepriklausomybę. Ukrainai, kuri yra geografiniame Europos centre, gresia pavojus. Pas mus – karas, nors tas karas oficialiai nėra pripažintas. Rusija yra agresorius ir be priežasties ji nesustos. Pas mūs žūva žmonės, mes giname savo žemę, savo teritoriją, savo namus. Deja, jėgos nelygios", – lankydamasi Kaune kalbėjo Ukrainos NATO lygos Jaunimo centro vadovė Oksana Grygorjeva.

Anot jos, tarptautinė bendruomenė, ES, NATO palaiko Ukrainą, tačiau ukrainiečiai mato, kad tas palaikymas yra labiau deklaratyvus.

"Mes norime prašyti, kad jūs inicijuotumėte aktyvesnius žingsnius kaip ES ir NATO nariai. Aišku, mes suprantame, kad vienintelė galimybė Ukrainai apsiginti nuo Rusijos agresijos – įstoti į NATO", – aiškų pasirinkimą demonstravo O.Grygorjeva.

Ji priminė, kad po Oranžinės revoliucijos 2004 m. Ukraina buvo pradėjusi aktyvią pasiruošimo įstoti į NATO kampaniją, tačiau pasikeitus valdžiai viskas apsivertė aukštyn kojom.
"Ukrainiečių pritarimas narystei NATO dar niekada nebuvo toks didelis kaip dabar. Daugiau kaip 50 proc. ukrainiečių dabar palaiko integraciją į NATO. V.Putinas yra agresorius, tačiau jis Ukrainai padarė ir gerų dalykų – jis suvienijo Ukrainą. Ji dar niekada nebuvo tokia vieninga kaip dabar. Mes susitelkėme ir esame pasiruošę kovoti", – dėstė Ukrainos NATO lygos atstovė.

Neskuba teisti

Kaune viešėję svečiai iš Ukrainos sako, kad labai sunku būtų įvardyti, kiek žmonių konflikto zonoje palaiko separatistus, o kas stovi Ukrainos pusėje.

"Balandį, kai tas judėjimas prasidėjo, gegužę, kai vyko referendumas dėl Krymo ir buvo pats pikas, maždaug 75 proc. separatistų karinių pajėgų sudarė vietiniai. Dabar jiems tarnauja samdiniai ir vietiniai, kurie tai daro iš idėjos, arba tie, kuriems moka nemažus pinigus", – dėstė Donecko universiteto dėstytojas V.Kravčenka.

Jis neskuba teisti tų, kurie stovi kitoje barikadų pusėje ir randa tam paaiškinimą: "Šiame regione gyvena ne vienas milijonas žmonių, ir iš tokios masės labai daug, atsiprašau už pasakymą, liumpenų, kurie, gavę automatą, pasijunta labai dideli, stiprūs ir svarbūs. Žmogus, kuris ką tik gėrė degtinę vietinėje užeigoje, gauna automatą, ir įsivaizduoja, kad kartu gauna ir valdžią. Ir pabandyk iš jo tai atimti! Buvo pasinaudota tuo, kad didelė dalis gyventojų gyvena skurdžiai."

Svečiai iš Ukrainos atkreipė dėmesį, kad dabartiniai įvykiai Rytų Ukrainoje gerokai pastūmė į šalį Krymo problemas. "Situacija Kryme, žinoma, liks kebli, o ten likę žmonės bandys prisitaikyti. Ir tuos žmones reikia suprasti: jie turi vaikus, namus, verslus. Ir tai jie nori išsaugoti. Aš to nesugebėjau padaryti: Donecke palikau butą, automobilį, viską, ką turėjau. Dabar neturiu namų. Gyvenu Kijeve, kuris tapo laikinais mano namais", – neslėpdamas jaudulio kalbėjo pabėgėliu iš Donecko save laikantis V.Kravčenka.

Kietas ginklas – propaganda

Vakarų Ukrainos atstovu save pavadinęs Olegas Bilous, dirbantis Priekarpatės universiteto NATO informacinio centro vadovu, mano, kad bene didžiausia problema, su kuria Ukraina susidūrė konflikto su Rusija akivaizdoje, tai – informacinė agresija ir informacijos saugumo problema.

"Vyksta arši Rusijos propaganda ir Ukrainoje, ir Vakarų Europoje. Šiai propagandos mašinai mes kol kas negalime pasipriešinti. Šioje srityje taip pat tikimės pagalbos ir iš draugų Lietuvoje, galinčių objektyviai įvertinti tai, kas pas mus vyksta. Informacinis protų apdorojimas daro didžiulę įtaką. Į tai įtraukti ir vietiniai Ukrainos gyventojai, kurie jau paveikti Rusijos propagandos. Informacinio saugumo problema yra viena svarbiausių šiame konflikte ir šioje situacijoje", – remdamasis NATO informacinio centro atliktais tyrimais dėstė O.Bilous.

"Per televizijos kanalus vyksta labai stiprus informacinis karas. Rusai perka informacinius kanalus, per kuriuos transliuojama informacija neatitinka tikrovės. Žmonės Rytų Ukrainoje, kurie anksčiau palaikė Rusiją, dabar keičia nuomonę, nes mato, kaip iškraipoma informacija. Jie bijo, kad toks pats scenarijus gali pasikartoti ir Vakarų Ukrainoje, nes Rusija tiesiog siekia okupuoti Ukrainą", – įžvalgomis dalijosi O.Grygorjeva.

Viltis gyva

Paklausti apie ateitį, svečiai iš Ukrainos tikino neprarandantys vilties gyventi laisvoje, europietiškoje šalyje, tačiau kaip viskas klostytis, sakė negalintys nuspėti.

"Mes patys tikrai negalime atsakyti, kaip bus toliau. Pats geriausias variantas būtų, jeigu Rusija savo pajėgas patrauktų ten, kur jos ir turėtų būti, tačiau suprantame, kad Rusija tiesiog šiaip tokio sprendimo nepriims", – svarstė O.Grygorjeva.

Ji įžvelgė, kad šiuo metu primirštas Krymas gali ilgam tapti užkonservuota konflikto zona. Anot O.Grygorjevos, tuomet viskas priklausys nuo tarptautinės bendruomenės pozicijos.
"Rusija šį karą pradėjo ne dabar. Tam buvo ruošiamasi ne vienus metus. Maidano įvykiai tiesiog išprovokavo ir pagreitino šitą procesą. Dar nuo 2006 m. vyko aktyvi Rusijos propaganda ir karinės jėgos demonstravimas, net mokyklose vaikams ir paaugliams. Dabar labai svarbu, kad tai neperaugtų į didesnį tarptautinį konfliktą, todėl tarptautinė bendruomenė turi susivienyti prieš Rusiją, kad agresorius nurimtų", – įsitikinusi Ukrainos NATO lygos atstovė.

Lietuvoje ilsisi Ukrainos vaikai

Tauragės rajone šią savaitę vyksta stovykla vaikams iš Ukrainos. Čia kartu su Lietuvos šaulių sąjungos jaunaisiais šauliais kartu gyvena, žaidžia, keliauja po Lietuvą Ukrainos karių ir karininkų vaikai.

Stovyklą organizavo judėjimas "Už demokratinę Ukrainą" kartu su Lietuvos šaulių sąjunga, kuri prisiėmė didelę organizacinę ir finansinę naštą.

Ukrainoje buvo atrinkta daugiau kaip 20 vaikų, kurių tėvai nuo pat konflikto pradžios tarnauja Ukrainos kariuomenės gretose. Kai kurie jų tarnauja kaip savanoriai, kai kurių stovyklautojų tėvai sužeisti konflikto zonose.

Stovyklos organizatoriai džiaugiasi, kad lietuviai geranoriškai sutiko pasirūpinti Ukrainos vaikais: svečiai nemokamai galėjo persikelti keltu į Smiltynę, įvairūs muziejai leido jiems nemokamai lankyti ekspozicijas, Trakuose vaikai buvo nemokamai vaišinami kibinais.