Tolerancijos žmogus: savanorystė augina širdį

Viskam randa laiko

„Sveiki, dabar įkritau į darbus, gal galime pasikalbėti rytoj“, – telefono ragelyje išgirdusi edukologės, vienuolės sesers V.Voidogaitės balsą nebandžiau derėtis, kitą dieną sekundžių tikslumu surinkau jos telefono numerį. Pirmiausia pasveikinau tapus metų Tolerancijos žmogumi, tada pasiteiravau, ar kiekvieną mielą dieną ji sukasi tarsi voverė rate. Nemačiau, bet jutau – sesuo Viktorija nusišypsojo taip, kaip keliose virtualioje erdvėje matytose jos nuotraukose.

„Jei paroje būtų daugiau valandų, būtų dar daugiau darbų. Tačiau negalima prarasti pusiausvyros. Reikia išmokti paskirstyti darbus, jei reikia – sakyti „ne“ arba prašyti pagalbos, – V.Voidogaitė tikino gyvenime vadovaujasi kokybės, o ne kiekybės taisykle. – Kai iš tiesų nesi su savimi, ne tiek padarai gero, kiek vaidini svarbų žmogų. Dievo akyse visos valandos yra šventos ir svarbios, todėl net ir grindis einu plauti lygiai taip pat iškilmingai, kaip ir kitus darbus darau.“

Vienuolės keliu sesuo Viktorija eina jau bemaž dvidešimt metų. Pusę šio laiko ji vadovauja katalikiškam darželiui „Mažutėliams“. Džiaugiasi čia praleistomis dienomis, kurios niekada nebūna tokios pačios, o savo patirties lobyną nuolat pildo kantrumu, paprastumu, išradingumu ir džiaugsmu, kurį jai dovanoja mažutėliai.

„Manau, kiekvienas darželis yra unikalus. Darželius kuria Lietuvos ateičiai neabejingi žmonės, pasitelkiantys visus savo talentus ir atiduodantys visą širdį mažutėlių ugdymui. Jaučiu didelę pagarbą ir dėkingumą visiems tiems, kurie dirba su vaikais“, – V.Voidogaitė dėkojo žmonėms, einantiems tuo pačiu keliu.

Valstybė – didelis dramblys, lėtai juda, bet yra vilties.

Už stereotipų laužymą

Pastarąjį pusmetį sesers „mažutėlių“ gretos gerokai išsiplėtė, o mokslo šviesa iš sostinės pasiekė Ruklą ir kitas stovyklas, kuriose laikinai apsistojo sieną nelegaliai kirtę migrantai.

Paruošę specialias programas pagal amžių, pedagogai savanoriai vaikams dėsto anglų kalbą, matematiką, istoriją ir kitus dalykus, kurie jiems bus naudingi ne tik Lietuvoje, bet ir iš jos išvykus. Už savanorystę ir šviesą, kurią skleidžia migrantams ir jų atžaloms, seseriai Viktorijai suteiktas Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ metų Tolerancijos žmogaus titulas. Savo pavyzdžiu, kaip rašoma pranešime, sesuo parodė, kad pabėgėliai nėra blogi ar pavojingi žmonės. Esminis barjeras esą slypi mūsų galvose ir stereotipuose. V.Voidogaitė aiškiai ir nuosekliai pabrėžė savo vertybines nuostatas, jas gynė, kur reikia – drąsiai kritikavo, siekė vertybinio, argumentais grįsto dialogo, kuris mažintų įtampas visuomenėje.

V.Voidogaitė įsitikinusi, kad žinios, kurias gaus Lietuvoje, migrantų vaikams pravers ir kitur. (D. Jakštaitės nuotr.)

„Vertinimo neprisiimu asmeniškai ne dėl to, kad reikia vaidinti kuklumą. Gerai suprantu, kad už kiekvieno tokio ryškesnio įvykio ar fenomeno yra visa grupė žmonių“, – paklausta, ar metų Tolerancijos žmogaus titulas – įvertinimas ar įpareigojimas, V.Voidogaitė pasirinkimą papildė dar vienu punktu – galimybe atstovauti stovyklose gyvenantiems žmonėms ir priminti, kad laikas nieko nepakaitė. Ne mažiau nei pastogė virš galvos, lėkštė su karštu maistu ir kita parama, jiems gyvybiškai svarbi mokslo šviesa.

„Reikalinga institucija, kuri rūpintųsi tiek pabėgėlių sveikatos apsaugos klausimais, tiek jų lavinimu, mokymu plačiąja prasme, – su „Kauno diena“ bendravusi dar iki kruvinų įvykių Ukrainoje, sesuo Viktorija, veikiausiai, neįsivaizdavo, kad jos žodžiai bus pranašiški. – Mes kalbame, o viskas keičiasi su kiekviena minute. Karo atveju turėsime spręsti didesnio masto problemą ir rudenį gali nepavykti visų vaikų susodinti į mokyklos suolus. Tačiau galbūt tai bus postūmis peržiūrėti kiekvieną mokyklą ir joje rasti laisvą vietą. Nežinau, kokie bus tolesni sprendimai, bet, tikiuosi, mes būsime to sprendimo dalis. Valstybė – didelis dramblys, lėtai juda, bet yra vilties.“

Vaikams reikia į mokyklas

Sesuo Viktorija svajojo, kad nelegalių migrantų vaikai į šalies ugdymo įstaigas pabirtų kuo greičiau – dar iki vasaros. Pokyčių ji meldė ne dėl savęs, o dėl mažųjų.

„Ne todėl, kad nenorėčiau važiuoti, o todėl, kad vaikams geriau eiti į mokyklas, darželius ir integruotis, nei sėdėti uždarytiems“, – edukologė neabejojo, kad atsivėrus ugdymo įstaigų durims, mokymosi pažanga būtų dar spartesnė. Juolab kad pirmi žingsniai jau žengti. Per kelis mėnesius vaikai ėmė kitaip vertinti ir mokslą, ir pačius mokytojus. Jie čia laukiami jau ne kaip paslaugų ar daiktų tiekėjai, o kaip ugdymo proceso dalyviai.

„Vaikai save taip pat laiko ugdymo proceso dalimi“, – kintančiu požiūriu džiaugėsi vienuolė sesuo V. Voidogaitė.

Didžioji dauguma vaikų su nekantrumu laukia pamokų, o tomis dienomis, kai dėl tam tikrų priežasčių – ligos ar izoliacijos – jos neįvyksta, bent kelis kartus paklibina patalpų duris ir įsitikina, ar už jų nestovi ir nelaukia mokytojai. Juos, beje, vaikai neretai šaukia vardais, o pamatę stovyklos teritorijoje, rankomis stipriai apsiveja kaklą.

„Mes jų taip pat pasiilgstame, kartu juokiamės, verkiame. Tačiau žiūrime ir į ugdymo uždavinių įgyvendinimą. Tarkime, Raudonojo Kryžiaus uždavinys įgalinti stovyklą kaip miestą, o pedagogų – ugdyti“, – paklausta, kaip vaikams sekasi savintis žinias, V.Voidogaitė neslėpė, kad pasitaiko visko. Kiek sunkiau mokytojams dirbti su vyresniais vaikais, turinčiais daugiau spragų. Su mažaisiais ugdymo procesas kitoks. Jis labiau primena žaidimą arba kelionę už sąsiuvinio paraščių, o ne darbą griežtai suliniuotuose baltuose lapuose. Susitikimų metu jie šoka, dainuoja, užsiima rankdarbiais, mokosi tvarkytis, bendrauti su aplinkiniais, neturinčiais kalbos pagrindų, drauge ruošia maistą. Todėl kol kas kalbų apie žinių vertinimą, koks įprastai būna ugdymo įstaigose, kalbų nėra.

„Galbūt bus kokie nors testai mokslo metų pabaigoje. Tačiau ne rezultatas, ne pasiekimai svarbiausia. Svarbiausia nepaleisti mokymosi galimybės ir motyvacijos“, – sesuo Viktorija džiaugėsi, kad į mokymosi procesą ir bendrystės šeimose užsiėmimus įsitraukia nemažai tėvų.

Apie juos ir kitus vyresnio amžiaus pabėgėlius savanoriai taip pat pagalvojo, todėl prie komandos kviečia prisijungti penkis anglų kalbos mokytojus, kurie dirbtų su suaugusiaisiais. Pedagogų, dirbančių su vaikais, bent jau šiuo metu nereikia, tačiau įvykiai Ukrainoje gali koreguoti poreikius.

Sesers aktyvumas neliko nepastebėtas – ji pripažinta metų Tolerancijos žmogumi. (D. Jakštaitės nuotr.)

Žmonės – ne angelai

Praėjusių metų vasarą į šalį plūstelėjus pabėgėliams, pasigirdo labai skirtingų nuomonių. Vieni ragino suteiki prieglobstį ir pasirūpinti jų gerove, kiti – įsibrovėlius vyti ten, iš kur jie atėjo. Pastarosios nuomonės atstovų sesers Viktorijos aplinkoje nebuvo. Ją supančių žmonių galvos buvo užimtos mintimis, kaip padėti pabėgėliams, o rankos nesiliovė rinkusios, rūšiavusios daiktus ir dariusios kitus prasmingus darbus.

„Visa tai, kas vyko praėjusiais metais, – repeticija. Tas pirminis nepasirengimas, aišku, sukėlė įvairų rezonansą. Tie, kurie įsitraukė į pagalbos teikimą, jautė, kad yra žmonės. Viską stebėjusiems iš šalies atrodė, kad atėjo kažkas ir nori pasinaudoti mūsų gerove. Tačiau jūs tik pagalvokite, kiek Lietuvos gyventojų išvažiuoja kitur, į kitų sukurtą gerovės šalį, ir ten kuria savo gyvenimus. Įdomu stebėti tokį sociologinį reiškinį. Kita vertus, mes nesame pripratę prie įvairaus gyventojų konteksto, tai irgi reikia suprasti, kad visuomenė keičiasi, o kai pradedi pažinti tuos žmones, tai imi pasitikėti“, – V.Voidogaitė prisiminė pabėgėlį Achmedą. Nagingas ir darbštus vyras savo kruopščiu ir kokybišku darbu pelnė ne vieno lietuvio pasitikėjimą, todėl dabar visi, norintys, kad jis paklotų grindis, turi stoti į eilę.

„Apsilankius stovykloje ar susipažinus asmeniškai, labai greitai keičiasi pozicijos, aišku, romantizuoti nereikia. Nereikia manyti, kad mes angelai žemėje, nereikia manyti, kad ir jie tokie“, – vis dėlto, prieš vertinant pabėgėlių ydas, sesuo kvietė įvertinti kultūrų skirtumus ir padėtį, kurioje atsidūrė pabėgėliai ir jų vaikai. Nors jų piešiniai linksmi ir spalvingi, žaidimuose neretai galima pastebėti pasąmonėje užsilikusį liūdesį. Tarkime, ne vienas iš jų žaisdamas imituoja artimųjų suėmimą nelegaliai kertant sieną.

„Paklausiau vieno paauglio, kaip jaučiasi. O jis man sako: sunku labai…“, – vaikams, kurie Lietuvoje yra su savo tėvais, anot V.Voidogaitės, ramiau. Paaugliams, išsiskyrusiems su artimaisiais, širdies sopulys didesnis. Prie to esą prisideda ir aplinka. Apjuosti tvora, jie nemato to, kas vyksta už jos, todėl ir Lietuvos grožio negali pažinti. Sesuo Viktorija vylėsi, kad atšilus orams, o gamtai pasipuošus žaluma, bent šiek tiek bus galima praplėsti vaikų akiratį.