Tėvo atminimui – ne antkapis, bet restoranas

Išgirdę frazę "verslo sėkmės istorija", daugelis įsivaizduoja tiesų, lygų, be mažiausios duobutės kelią į šlovę ir turtus. Vis dėlto šitaip būna itin retai, tačiau anaiptol nereiškia, kad pasiduoti reikia jau po pirmųjų iššūkių. Puikus pavyzdys – iš Jurbarko kilęs, bet Kauną savo namais jau seniai vadinantis Karolis Luzgauskas.

Labiau kaunietis

Didžiąją dalį gyvenimo verslaujantis vyras ne kartą patyrė sunkumų, kartais grėsmę kėlusių ne tik jo paties, bet ir artimųjų gerovei. Tačiau šiandien restoranui "Kentucky BIG Burger By Bocmanas" vadovaujantis K.Luzgauskas prisipažįsta, kad nieko kito veikti nenorėtų.

Vadovauti maitinimo įstaigai greičiausiai užkoduota Karolio genuose – būtent šiai veiklai savo gyvenimą paskyrė jo tėvai. Dėl šios priežasties iš pradžių studijuoti maisto technologijų, o vėliau – personalo vadybos Kauno technologijos universitete prieš 20 metų jis ir atvyko į Kauną.

"Tikriausiai tai buvo kryptinga tėvų mintis, kad bent vienas iš keturių vaikų turi daryti tai, ką darė jie", – juokiasi vyras ir tuoj priduria, kad iš pradžių suktis restoranų versle labai nenorėjo, vis dėlto jis ir buvo tas vienintelis vaikas, nuėjęs tėvų pėdomis.

Paklaustas, ar Kauną prisijaukino iškart, jis purto galvą. "Buvo labai sunku, Kaunas anuomet tikrai nebuvo palankus pirmajam verslui miestas. Dabar pasikeitė kartos, žmonių požiūris. Šiandien verslininkai – tiek jauni, tiek vyresni – susivieniję dėl gražesnės ateities", – sako Karolis.

Miestui, kuris jau du dešimtmečius jam tapęs namais, veiklus vyras negaili gražių žodžių. "Nors tai ir ne mano gimtasis miestas, labai jį myliu. Man čia viskas taip sava, jog atrodo, čia ir gimiau. Kartais grįžtu į savo gimtąjį Jurbarką, bet jaučiu, kad jau esu labiau kaunietis negu jurbarkietis", – kalba K.Luzgauskas.

Ne tik miestas džiugina pašnekovą, bet ir jis Kauną – nemažai daliai kauniečių "Bocmanas" asocijuojasi su autentiško skonio mėsainiais bei kitais kokybiškais ir gardžiais užkandžiais.

Nuotraukos istorija

Nors Karolio restoranų maisto per jų veiklos metus paragauti spėjo daugybė lankytojų, ne visi žino, kaip atsirado smagus pavadinimas "Bocmanas". Įdomiausia, kad užkandinių istorija prasidėjo visai ne nuo verslo idėjos, o nuo surastos šviesaus atminimo tėvelio nuotraukos.

"Toje nuotraukoje jis kaip tik stovėjo prie baro, labai gražiai atrodė. Padaviau tuo užsiimančiam draugui, kad padarytų logotipą. Tada dar nebuvo minties, kad jis bus skirtas viešojo maitinimo įstaigai", – sako jis.

Tiesa, pavadinimas taip pat susijęs su tėčiu – "Bocmanas" buvo jo pravardė. Gimtajame mieste jo kitaip šaukiant K.Luzgauskas tikina nėra ir girdėjęs. Pasiteiravus, iš kur tokia neįprasta pravardė, papasakoja: "Yra tokia istorija, nors nežinau, kiek ji tikra. Anuomet dar jaunas tėtis atėjo dirbti į didelę kompaniją ir niekas nežinojo jo vardo. O jis vilkėjo po armijos dryžuotus, vadinamuosius jūrininko, marškinėlius. Kažkas iš bendradarbių šūktelėjo: "Ei, bocmane!" Taip ta pravardė ir atsirado. Natūralu, kad ir aš buvau Bocmaniukas."

Pirmiausia Karolis tenorėjo plačiau skleisti tėčio atminimą. "Vieni stato antkapius, o aš norėjau kitokią atminimo formą sukurti", – paaiškina. Užkandinė gimė jau prabėgus pusmečiui nuo tada, kai buvo sukurtas "Bocmano" logotipas.

Anuomet Karolis pats dirbo nekilnojamojo turto srityje, aktyviai sekė rinką ir vieną dieną pamatė nuomojamą nediduką kioskelį Kęstučio gatvėje.

"Pagalvojau, kad reiktų jame įkurti greitojo maisto bistro, nors užkandinių veikloje patirties visai neturėjau. Atrodo, labai paprasta: pastatei grilį ir kepi, bet tikrai nieko panašaus. Vis dėlto atėjau, padaviau avansą, taip ir atsirado patalpos", – drąsų savo žingsnį prisimena jis. Gal išsinuomotos patalpos būtų dar ilgai stovėjusios tuščios, jei ne lemtinga pažintis su darbo ieškojusiu užsieniečiu.

Pradingęs šefas

Kadangi K.Luzgauskas jau kurį laiką sukosi įvairiuose versluose, kartą vienas vaikinas iš Prancūzijos jo pasiteiravo, ar šis neturi laisvos darbo vietos.

"Paklausėme, ką jis moka, o jis atsakė, kad yra profesionalus šefas. Tai ir pasiūlėme jam prisidėti kuriant užkandinę", – pasakoja "Bocmano" vadovas.

Būtent šis šefas ir padėjo sukurti pirmąjį meniu, kuris vis dar sudaro jau kitoje vietoje veikiančios užkandinės valgiaraščio pagrindą. "Pirmus metus jis ir laikė ant savo pečių visą užkandinę, bet žinote, kaip kartais būna su jaunimu..." – nusišypso K. Luzgauskas.

Pasak jo, kartą atėjęs į jau veikti turintį kioskelį, jame nerado nei šefo, nei jo padėjėjo. "Gal visi kažką šventė, o dirbti tai reikėjo toliau, – juokiasi prisiminęs patirtą netikėtumą. – Teko stoti prie viryklės pačiam ir bandyti dirbti prisimenant, ką darant mačiau juos. Tada buvo ir sunku, ir juokinga, bet laikui bėgant galima ištobulinti savo gebėjimus tiek, kad pralenki ir mokytojus."

Šis stresą keliantis įvykis Karolio neišgąsdino – anaiptol, paskatino daugiau dirbti pačiam, tobulinti patiekalus ir palengva eiti į priekį.

Dievo "pietūs"

Nors nuotykį su pradingusiu šefu verslininkas prisimena su šypsena, po pirmojo kioskelio pasitaikė pora nepavykusių projektų, kurie sukėlė kur kas rimtesnių padarinių.

"Jie nuvarė iš esmės ne į juridinį, bet fizinį bankrotą. Kai sudedi ką turi ne tik tu pats, bet ir tavo šeima, nes tiki, kad tau tiesiog turi pavykti. Ir, matyt, tokiais atvejais Dievas vis vien duoda kažkokių "pietų", – įsitikinęs K.Luzgauskas.

Tokiais "pietumis" jam tapo naujos Kęstučio gatvėje aptiktos patalpos. "Nors tada ir nebuvo finansų daryti tą projektą, bet labai norėjosi. Būtent dėl to esu dėkingas ir patalpų savininkams, nes manimi buvo labai tikėta ir pasitikėta. Taip ir vėl milimetru pasistūmėme į priekį", – apie tai, kaip "Bocmanas" rado naujus namus, pasakoja Karolis.

Vis dėlto, pasiteiravus, ar yra dalykų, kurių šiandien nebekartotų, atsako neigiamai. "Jei dabar galėčiau duoti sau jaunam patarimą, tai patarčiau nesusidėti ne su tais žmonėmis. Labai daug per visą gyvenimą buvo pseudopartnerių, pseudodraugų, patarėjų už didelius pinigus. Bet kad ir buvo labai sunku, visa tai – sudedamosios dalys, neįkainojama pamoka", – tikina optimizmo nestokojantis pašnekovas.

Pasak K.Luzgausko, net ir besikeičiančios aplinkybės priverčia eiti pirmyn. "O būna visko. Nesklandumų kartais pasitaiko ir dirbant su tiekėjais, ir su personalu. Būna, kad vieni kitų nesuprantame. O ir laikai pasikeitė – dabar personalui reikia daugiau motyvacijos, palaikymo. Šiandien žmonėms darbas suvokiamas kaip tobulėjimo, informacijos šaltinis, tad tam tikra prasme esi mokytojas. Mūsų komanda nedidelė, keturi penki žmonės, sezono metu kartais padidėja iki septynių. Visi kartu stengiamės ieškoti sprendimų, tobulėti, juk vienas čia suktis ne visuomet ir suspėsi", – pasakoja įmonės vadovas.

Mėsainiai – ne baubas

Konkurencija viešojo maitinimo versle didžiulė, tad pasidomiu, kuo išsiskiria "Bocmanas".

"Manau, kad daug kas priklauso nuo paties savininko. Aš didžiąją gyvenimo dalį praleidžiu darbe, pabendrauju turbūt su 95 proc. klientų. Jie gali tiesiai man pasakyti, kas jiems patiko, o kas ne", – vardija jis.

Tiesa, Karolis tikina, kad taip elgiasi ne dėl reklaminių tikslų. Nuoširdžiai susimąsto, kad turbūt toks požiūris – paveldimas. 20 metų kavinių verslą turėjęs jo tėtis pats visą gyvenimą stovėjo prie baro, bendravo su klientais. "Todėl ir klientų pas jį buvo iš visos Lietuvos", – nusišypso.

"Bocmanas" lankytojų mėgstamas ir dėl gardaus maisto. Paklausus, ar mėsainis – nesveikas maistas, pašnekovas nelinkęs dramatizuoti.

"Yra daugybė mėsainių paruošimo būdų. Svarbu, kokia produktų kokybė, švieži jie ar šaldyti. Dar, žinoma, svarbu dažnai keisti kepimo aliejų, valyti grilį. Nors mėsainis ir nėra toks sveikas kaip salotos, nėra ir kažkoks baubas", – sako jis.

Jei dabar galėčiau duoti sau jaunam patarimą, tai patarčiau nesusidėti ne su tais žmonėmis. Labai daug per visą gyvenimą buvo pseudopartnerių, pseudodraugų, patarėjų už didelius pinigus.

Mėsos paplotėliai čia kepami ant lavos akmenų, išbėgę mėsos riebalai su dūmais grįžta į patiekalą, tad šis įgyja dūmo skonį. "Galiu drąsiai patikinti, kad naudojame kokybiškus produktus, todėl esu ramus – jų ragauti duodu ir savo dvimetei bei šešiametei dukroms. Tad valgydami tokį maistą keletą kartų per mėnesį tikrai nesustorėsite, o ir šiaip nieko blogo nenutiks", – šypsosi Karolis.

Kadangi šiuo metu – pats grilio sezonas, K.Luzgauskas nepagaili atskleisti ir gardaus, kiek neįprasto prancūziško mėsainio recepto. "Dabar daug uogų, iš kurių dažnas gamina uogienes. Išvirtas iš rūgštesnių uogų (vyšnių, juodųjų serbenų) galima panaudoti kaip mėsainio pagardą. Paskrudinus brijošė, ant jos reiktų dėti iškeptą jautienos paplotėlį, ant jo užtepti mėlynojo pelėsinio sūrio, užpilti uogienės, o viršutinę bandelę suvilgyti trupučiu barbekiu padažo", – atskleidžia.

Sėkmė nelygi sėkmei

Išgirdęs, kad jo gyvenimą pavadinu sėkmės istorija, Karolis neskuba linkčioti galva. "Priklauso nuo to, kas žmogui yra sėkmė. Vienam sėkmė – pinigai, kitam – šeima, trečiam – gyvenimo būdas, – susimąsto. – Gal finansiškai ir stabiliau jausčiausi dirbdamas kitus darbus, bet iš tikrųjų tai man šitos veiklos labai reikia. Tai jau mano gyvenimo būdas."

Patikina, kad būtent šis darbas į jo gyvenimą ir atnešė daugiausia laimės teikiančių dalykų. Štai ir jo šeima susikūrė nuo pažinties su žavia mergina, kadaise atėjusia į Karolio barą. "Čia auga mano vaikai, čia švenčiame šeimos šventes – tai mano šeimos istorija", – džiaugiasi. Pasak "Bocmano" savininko, būtent dėl darbo susipažino ir su daugybe kitų šiandien artimų jam žmonių.

"Sakoma, kad viešasis maitinimas – antras pagal sudėtingumą verslas po aviacijos. Šioje veikloje daug sudedamųjų dalių, daug atsakomybės, bet jei joje esi laimingas, tai, mano galva, ir laikytina sėkme. O aš esu vienareikšmiškai laimingas šioje sferoje", – reziumuoja jis.

Taip pat papildo, jog svarbu ir tai, kad laimingi būtų aplink jį esantys žmonės. Ir nesvarbu, ar tai į tėčio darbą besiveržiančios dukros, jo iškepto mėsainio paragauti atvažiuojanti žmona, ar vis sugrįžtantys klientai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

adresuota ko

adresuota ko portretas
tu debilas

Bendrakursis

Bendrakursis portretas
Sėkmės Karoluk!

ko

ko portretas
noret is runkelynio mastymo kai alkocholis uztemdo prota kurio lieka tik komercijai . Jurbarkas tai /bolsaja derevnia/ su mafija skriaudziancia vaikus.....
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių