Teismų savanoriams tenka prižiūrėti ir kūdikius

Griauna stereotipus

Vandens ąsotis ir dvi stiklinės, puoštos linksmų animacinių personažų atvaizdais, Temidė lange ir vos per pusmetrį nuo jos nutolęs vaikiškas stalelis su kėdutėmis – taip dabar atrodo Kauno apylinkės teismo savanorių darbo vieta, griaunanti stereotipus, esą teisingumą vykdančioje institucijoje tik rūstūs veidai, niūrios nuotaikos ir pilkos spalvos.

"Praėjusiais metais prieš didžiąsias metus šventes savanoriai žmonėms dalijo karpytus angelus. Vasario 16-ąją ant kolonų nutūpė šimtai geltonų, žalių ir raudonų drugelių. Savanoriai į mūsų visų kasdienybę įnešė labai daug spalvų ir pozityvo", – žvelgdama į jaunuolių desantą už nugaros šyptelėjo Kauno apylinkės teismo pirmininko padėjėja ryšiams su žiniasklaida ir visuomene Vaida Bytautė.

Su ja ir nedideliu būreliu savanorių pirmą kartą susitikome dar praėjusių metų gruodį, kai jaunuoliai buvo tik pradėję savo kilnią misiją. Kas pasikeitė per metus? Daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi, daugiau žmonių ir išklausytų jų istorijų.

"Be kita ko, nauja darbo vieta. Strategiškai ji kur kas patogesnė, nes žmonėms esame matomi tarsi ant delno. Anksčiau jiems tekdavo žvalgytis", – pasikeitimais džiaugėsi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto trečiakursė Ugnė Urbšytė.

Teismo veidas

21-ų merginai antrino ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo saugumo fakulteto trečio kurso studentas Karolis Stadalnykas. Savanorystės pradžioje prie jauno vaikino prieidavo vos keli interesantai, pakeitus dislokaciją per dieną jų tenka atremti kelis kartus tiek.

Savanorystės metai mane pakaustė – gyvenimo pamokų gaunu kone kasdien.

"Karolis – teismo veidas. Kol kas priekaištų jo darbui neturime, – liaupsių jaunam entuziastui negailėjo V.Bytautė. – Maža to, jis tikras džentelmenas – mandagus, paslaugus, žodžio žmogus. Tokių jaunuolių dabar retai sutiksi."

Nusišypsojo sėkmė

Minutėlei atsiprašiusi savanorių koordinatorė pakilo nuo kėdės ir palinko prie dokumentais nukloto darbinio stalo. Po akimirkos grįžo atgal, o ant kelių išskleidė pluoštą popierių.

Juose – stulbinantys, o kolegoms iš kitų miestų, pavydą keliantys skaičiai. Nuo praėjusių metų lapkričio 28-osios savanoriai aptarnavo apie 2 tūkst. žmonių, o neatlygintinai veiklai skyrė 1 148 valandas.

MRU Viešojo saugumo fakulteto trečiakursė Jūratė Kymantaitė – absoliuti rekordininkė. Jaunos merginos sąskaitoje – 274 valandos, kurias skyrė ne pramogoms naktiniuose klubuose ar mergaitiškiems pokalbiams prie kavos puodelio.

"Nesiekiau rekordų. Viskas vyko natūraliai. Jaučiau, kad savanoriaudama galiu būti naudinga kitiems žmonėms", – kukliai nusukusi akis šalin, jauna mergina nepuolė girtis asmenine sėkme – puse ekspeditorės etato Kauno apylinkės teisme. Pasiūlymas jai esą buvo labai netikėtas, o lemtingąjį "taip" ištarė tik gerai pasvėrusi visus už ir prieš.

"Turi įvertinti atsakomybę. Negali apsiimti veiklos, o po savaitės ar mėnesio viską mesti", – pagal savo amžių itin brandų požiūrį demonstravo J.Kymantaitė.

Surinkti geriausieji

Per metus jauniesiems Kauno apylinkės teismo savanoriams teko bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis: piktais, apgautais, praradusiais viltį ir tikėjimą.

Vieniems jų jaunuoliai padėjo susiorientuoti kebliuose teismo pastato koridoriuose, kitiems – gyvenimo labirintuose.

"Iki šiol negaliu pamiršti vienos moters. Kai ji priėjo prie mūsų stalo, pasiteiravau, ar galiu kuo nors padėti. Ši papurtė galvą, tačiau po akimirkos prasitarė norinti šnektelėti. Išklausiau. Pasirodo, moteris siuva vestuvines sukneles, o vyras ją kasdien muša. Neatskleisiu detalių, ką kalbėjome, tačiau po mūsų dialogo ji pažadėjo iš esmės keisti savo gyvenimą. Viliuosi, kad jai nepritrūko drąsos", – šypseną J.Kymantaitės veide užtemdė rūpestis.

Būta ir kur kas smagesnių situacijų. Antai savanorei Laurai Jakštaitei teko daugiau nei valandą prižiūrėti vos kelių mėnesių kūdikį, kol jo tėvai dalyvavo teismo posėdyje. Prisiminusi mažylį studentė šyptelėjo, kad patirtis, kurią sukaupė žaisdama su jaunesniu broliu ir seserimi, jai gerokai pravertė teisme.

"Kiekvienas mūsų savanoris pasižymi kokiomis nors ypatingomis savybėmis. Vienas turi meninę gyslelę, kitas laisvai kalba angliškai, trečias moka kepti burnoje tirpstančius keksiukus. Įsilieti naujam nariui dabar nebūtų labai lengva, nes jam keltume labai aukštus reikalavimus", – V.Bytautės žvilgsnis stabtelėjo ties dar vienu savanoriu, kuris nesunkiai įveikė užkeltą kartelę.

Skenuoja žmones

K.Stadalnyko bendramokslis, MRU Viešojo saugumo trečiakursis Dovydas Keleckas į savanorių būrį įsiliejo bene vėliausiai – šių metų rugsėjį, o jo asmeninėje sąskaitoje dar tik 33 savanorystės valandos.

"Pavasarį buvau išvykęs į Čekiją, mokiausi policijos mokykloje. Grįžęs nusprendžiau įgyvendinti tai, kas ilgai nedavė ramybės", – apie mintis, kurios galiausiai materializavosi, degančiomis akimis kalbėjo 21-ų kaunietis.

Nepaisant atotrūkio dėl laiko, savo savybėmis Dovydas nesijautė esąs silpnesnis už bendražygius. Vaikinas save vadino ekstravertu ir tikino gebantis lengvai užmegzti ryšius su žmonėmis, reikšti mintis bei jausmus.

"Pažįstu žmones ir ganėtinai lengvai randu raktą į jų širdis. Nuskenuoju kiekvieną įeinantįjį ir jaučiu, ar prisileis mane, ar ne", – savo kozirius vieną po kito traukė D.Keleckas.

Vaikino pasitikėjimas ir jo branda akimirksniu sužavėjo V.Bytautę. Pakako vos kelių svarių sakinių pažinties pradžioje, kurie Kauno apylinkės teismo pirmininko padėjėjai leido suprasti, kad 21-ų MRU studentas – dar vienas sunkiasvoris rinktinėje teismo savanorių komandoje.

"Girdėti tokį įvertinimą beprotiškai malonu", – kiek kuklindamasis D.Keleckas atskleidė dar vieną savo pusę.

Sulaukia padėkų

Teismų savanoriai neslėpė, maloniausia jų darbo pusė –  žinojimas, kad pokalbis, įėjęs pro kairę žmogaus ausį, ne išėjo pro dešinę, o nusėdo kažkur giliai širdyje.

Ar savanoriams dėkoja? Taip. Vieni jaunuoliams negaili šiltų žodžių ir šypsenų, kiti tiesiog prajuokina.

"Dvi dienas iš eilės budėjau teisme. Kaip tyčia ir vieną, ir kitą dieną čia sutikau moterį, piktą ir viskuo nepatenkintą. Po kelių savaičių pertraukos, nešančią ryšulius, ją ir vėl pamačiau fojė. Galvoju, kad nepakanka vien tik išklausyti, reikia ir realiai kuo nors padėti. Radau sudėtas anketas, kišu jai ir sakau: viską, kas jus slegia, surašykite čia. Ilgai ji stovėjo palinkusi prie popieriaus lapo, galiausiai pasižiūrėjo į mane ir nusijuokė: "Aš neturiu kantrybės, bet kiek jums jos reikia su tokiomis kaip aš", – keistuolę prisiminė L.Jakštaitė.

Sulaukia savanoriai ir mažų dovanėlių. Antai U.Urbšytei viena dėkinga moteris į kišenes bandė suberti prinokusių slyvų. Kitų savanorių kasdienybę teismo lankytojai taikėsi užsaldinti šokolado plytelėmis.

"Sulaukiame ir įvairių raštelių. Tiesa, daugiausia jų būna per pilnatį", – vienbalsiu nusijuokė Kauno apylinkės teismo savanoriai.