Socialinės globos namai Panemunėje įsikūrė 1987 m. Per tą laiką ne sykį keitė pavadinimą, tačiau misija išliko – pasirūpinti senyvo amžiaus žmonėmis, kuriems gyventi savarankiškai darosi sudėtinga. S. Gružauskienė įstaigai vadovauja septintus metus.

Kauno Panemunės socialinės globos namuose vienu metu gali gyventi 64 senoliai. Įstaigos vadovė apgailestavo, kad sunku patenkinti poreikį – norinčių čia įsikurti yra daugiau, nei galima priimti. Ji pastebėjo, kad tokia problema matyti visoje Lietuvoje.

Klausiama, ar garbaus amžiaus sulaukę žmonės globos įstaigų dažniau ieško patys, ar juos čia apsigyventi paskatina artimieji, S. Gružauskienė sakė, kad būna įvairiai.

„Yra senjorų, kurie vieniši, neturi artimųjų, patyrė daug netekčių arba jų vaikai emigravę, todėl patys ieško, kur apsigyventi senyvame amžiuje. Kita dalis senjorų norėtų kuo ilgiau gyventi savo namuose, tačiau dėl fizinių galimybių arba tam tikrų ligų, tarkime, demencijos, nebegali savimi pasirūpinti, tuomet artimieji ieško pagalbos“, – pasakojo globos namų vadovė.

R. Lukoševičiaus / BNS nuotr.

Ji neigė įsitikinimą, kad globos namai – prabanga. Pasak specialistės, tokios įstaigos padeda užtikrinti orią senatvę.

„Globos namuose žmonėmis rūpinasi didelė kvalifikuotų specialistų komanda – psichologai, kineziterapeutai, užimtumo specialistai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai. Su jų pagalba gyvenimo kokybė tampa geresnė, nei gyvenant namuose. Dėl kokybiškų paslaugų galima pagalvoti, kad tai yra prabanga, tačiau iš tiesų tai – būtinybė, padedanti užtikrinti orią senatvę“, – įsitikinusi S. Gružauskienė.

Ji pasakojo, kad gyvenimas Kauno Panemunės socialinės globos namuose labai primena gyvenimą nuosavuose namuose: diena prasideda pusryčiais, mankšta, vėliau vyksta įvairūs užsiėmimai – edukacijos, pasivaikščiojimai, meno terapija ir panašiai. Pasak specialistės, darbuotojai stengiasi patenkinti kiekvieno čia gyvenančio poreikius ir lūkesčius.

„Visada klausiame, ką žmonės norėtų nuveikti. Būna, kad nieko nenori, tiesiog pasėdėti lauke, pažiūrėti į medžius, paskaityti knygą, pabendrauti su kaimynu“, – apie kasdienybę kalbėjo S. Gružauskienė.

Dėl kokybiškų paslaugų galima pagalvoti, kad tai yra prabanga, tačiau iš tiesų tai – būtinybė, padedanti užtikrinti orią senatvę.

Ji apgailestavo, kad visuomenėje dar daug stereotipų – neva tokios globos įstaigos skirtos tik socialiai pažeidžiamiems žmonėms, o senatvė yra niūri ir gedulinga. Požiūris pamažu kinta, teigė specialistė, o kad pokyčiai vyktų dar greičiau, labai svarbu šviesti visuomenę, kalbėti apie senatvę.

Siekiant šių tikslų, Kauno Panemunės socialinės globos namai telkia bendruomenę – yra atviri bendradarbystei su socialinėmis organizacijomis, priima savanoriauti norinčius žmones.

„Priimame svečius iš vaikų darželių, mokyklų, čia atvyksta studentai. Jie mato, kad gyvenimas globos įstaigoje yra komfortiškas ir kokybiškas, ir keičia požiūrį į senatvę“, – tikino S. Gružauskienė.

Visgi, sakė ji, visuomenėje vyrauja jaunystės kultas, įsivaizduojama, kad senas žmogus yra našta. Būtent tai lemia, kad sulaukę vyresnio amžiaus žmonės užsisklendžia, apriboja socialinius santykius.

„Tačiau senatvė laukia kiekvieno iš mūsų. Reikia kalbėti apie problematiką, reikia rodyti, kad senatvė nėra niūri, gedulinga ir depresiška. Manau, kad tokios įstaigos per socialines partnerystes gali keisti visuomenės nuostatas“, – neabejojo Kauno Panemunės socialinės globos namų vadovė S. Gružauskienė.

Visas reportažas – „Žinių radijo“ vaizdo įraše: