Šimto gyvenimo metų paslaptis: darbas, meilė, kantrybė

Likimas nuvedė į Radviliškį

Savaitgalį nuo sveikinimų ir dainų kilosis Radviliškio kavinės „Puriena“ stogas, o jubiliatė šventėje bus pati puošniausia. Net ruošdamasi susitikimui su žurnaliste pasigražino: pasidarė šukuoseną, apsivilko skaisčiaspalvį pačios nertą megztinį.

Susitinkame toje pačioje „Purienoje“ – reikia prieš jubiliejinę šventę net tik erdvėje apsidairyti, bet ir patiekalus svečiams išrinkti. Kol tai daro šalia susėdę sūnus Bronius ir anūkė Monika su šeima, ponia Eugenija spėja pakuždėti: „Tik nerašykite daug! Ką gi aš galiu apie save papasakoti?!“ Artimieji jau yra išdavę: nerimavo močiutė, naktį mažai temiegojo iš jaudulio. Juk ilgame jos gyvenime buvo visko, bet interviu – ne.

„Pasišnekėsim apie gyvenimą, ir tiek“, – raminu savo pašnekovę. Pradžioje gręžiamės į jaunas dienas, į tą svarbiausią įvykį, nuo kurio pradedama rašyti kiekvienos šeimos istorija. Tai kas gi užkariavo Eugenijos Bagdžiūnaitės, iš Jaučiūnų kaimo (dabartinėje Joniškio rajono savivaldybėje) gausios šeimos kilusios kuklios ir darbščios merginos širdį?

Ji puikiai prisimena: vaikystėje su jaunesniu broliu nuo krosnies stebėdavę, kaip vyriausiajai seseriai piršliai veža kandidatus į vyrus... Anuomet nuotakos pasirinkimą dažniausiai lemdavo kraičio dydis. Tačiau pačiai jai neteko būti išpirštai. Galėjo klausytis savos širdies balso.

„Mano brolis dirbo Radviliškyje, geležinkelyje“, – pradeda priešistorę ponia Eugenija. Nebuvusiems Radviliškyje verta žinoti: šio miesto tapatybė neatsiejama nuo geležinkelio arterijos, vagojančios miestą. Radviliškio geležinkelio mazgas yra vienas stambiausių ir seniausių Lietuvoje, todėl Radviliškis vadintas geležinkeliečių miestu.

Taigi, atvažiavusi pasisvečiuoti pas brolį geležinkelininką Eugenija susipažino su čia taip pat dirbusiu Antanu Bernotu. „Patiko. Padraugavom pusę metų ir susiženijome“, – nedaugžodžiauja moteris, atėjusi iš kartos, kuriai paprasčiau sunkiausią darbą nudirbti nei apie savo jausmus prabilti.

Grožis: E. Bernotienės sodas daugybę metų skynė gražiausiai tvarkomos aplinkos prizus. Nors šiandien čia šeimininkaujantis sūnus Bronius saugo mamą nuo darbų, ji vis dar randa progų „nusidėti“. / E. Bernotienės asmeninio archyvo nuotr.

Žino darbo skonį

Kai 25-erių Eugenija pasižadėjo Antanui, nė minties nebuvo kurti gyvenimą kitur. Vyras turi darbą, ko gi blaškytis? Eugenija irgi įsidarbino geležinkelyje. Prižiūrėjo vagonus.

Kai ima pasakoti apie savo darbą, nė nežinau, kuo labiau stebėtis: ar kad taip puikiai viską atsimena, ar kad tokia trapi moteris turėjo imtis tokio nelengvo darbo – atsakyti už viso traukinio sąstato techninę būklę. Tiesa, darbo ji niekada nebijojo.

Viktorijos ir Klemenso Bagdžiūnų šeimoje visi septyni vaikai buvo lenkiami prie darbo. Eugenija, kaip ir jos seserys ir broliai, anksti pažino darbo skonį. Iš pradžių ūkiškai kaime gyvenusiems tėvams talkino, o vėliau, jau aštuoniolikos, išvažiavo į Joniškį. „Dirbau raidžių surinkėja“, – pasakoja apie pirmąjį savo darbą rajoninio laikraščio spaustuvėje.

Tačiau viso gyvenimo miestu tapo Radviliškis. Kiek jau čia gyvena? „Oi...“ – išsprūsta atodūsis. Lengviau suskaičiuoti pagal santuokos metus. „Vedėmės 1949 m., tai kiek čia tų metų bus?“ – gręžiasi į kone aštuonių dešimtmečių gyvenimo šiame mieste pradžią.

Iš pradžių su Antanu įsikūrė, kaip tuomet sakydavo, valdiškame bute, tačiau abu be galo ilgėjosi žemės. Persikėlė į namą miesto pakraštyje.

„Ir žemės buvo, ir tvartas, ir daržinė. O kaip kitaip? Juk laikėme karvę. Vyro tėvai padovanojo. Karvė – tai pienukas, kiaulė – tai mėsytė. Reikėjo gi vaikus pamaitinti“, – dalijasi tokia tuomet savaime suprantama kasdienybe, kuriai reikėjo rasti laiko grįžus iš darbo.

Ignas, Danutė, Bronius – vienas po kito atkeliavo vaikai. „Geras vaikas Bronelis buvo, neturėjome vargo su juo“, – paglosto žvilgsniu jaunėlį. Tik ir tam jaunėliui – jau 71-eri. Vienas iš trijų vaikų likęs, arčiausiai mamos – Šiauliuose – gyvena. Mamą, kuri jau seniai našlauja, vis aplanko. Sūnaus nuolatinis rūpestis, pagalba ir visapusis dėmesys lydi ją kiekviename žingsnyje. Džiugina ne tik jų stiprus ryšys, bet ir puikus Broniaus humoro jausmas, kuris praskaidrina mamos kasdienybę.

Džiugina: ir pailsėti, ir pasidarbuoti – savo rankomis išpuoselėtame sode Eugenija visada turi ką veikti. Tačiau smagiausia čia būti su vaikaičiais. / E. Bernotienės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbu burti šeimą

E. Bernotienės gyvenimo prasmė ir didžiausia šviesa – artimieji. Šeši anūkai, devyni proanūkiai – didžiausias ponios Eugenijos turtas.

„Kaip galvojate, kas svarbiausia auginant vaikus?“ – klausiu mamos, močiutės, promočiutės. „Meilė!“ – nė sekundei nesusimąsčiusi atsako. Tik meilę tos kartos žmonės kitaip rodydavo. Nebuvo mados nei lepinti, nei glėbesčiuoti, svarbiausia – aprūpinti, sužiūrėti. Bernotų šeimoje tai buvo mamos reikalas. Tėvo – pinigus uždirbti.

„Gerai, kad pinigėliai buvo mano rankose, tai viskas buvo labai gerai suskaičiuota, – šypsosi pašnekovė ir jau labai rimtai priduria: – Skaičiuodavau kiekvieną kapeiką, kad tik neturėtume skolos.“

Nors gyvenimas negailėjo sunkių išbandymų – ankstyvos pirmagimio netekties, vyro mirties ir skaudaus atsisveikinimo su dukra Danute – ponia Eugenija išliko stiprybės ir meilės pavyzdžiu. Net ir sunkiausiais laikais ji žinojo svarbiausia – šeimai kaip kumščiui reikia laikytis.

Visą šią šeimą iki šiol suburia graži tradicija: visiems susitikti Eugenijos mylimame sode, meiliai vadinamame pasakų nameliu.

Žmogus sutvertas judėti, o kas tai pamiršta, nuo skausmų ir ligų kenčia.

Tituluotas sodas

Anksčiau kolektyviniais sodais vadinti žemės rėžiai daugeliui buvo ir pačių užauginto maisto šaltinis, ir atgaiva mėgstantiems rankas į žemę sukišti.

„Kai mes su vyru nusipirkome, apleistas jis buvo. Ir namelis nebaigtas, vidus neįrengtas. Visi darbo turėjome: Antanas vidų įrenginėja, o mes su vyriausiąja anūke lauke dirbame. Palei gatvę buvo tujų prisodinta, tai aš sakau: jų tai man tikrai nereikia, čia geriau darželis bus!“ – prisimena, kaip nuo pirmos dienos žiedas po žiedo kūrė grožį.

E. Bernotienės sodas garsėjo Radviliškyje – daugybę metų skynė gražiausiai tvarkomos aplinkos prizus. O jau gėlynai! Net nuotraukose šviečia spalvomis. Nė žolelės nematyti, regis, su pincetu net ir mažiausia ištraukta.

Šiandien sode jau šeimininkauja sūnus su žmona, tačiau ponia Eugenija randa progų slapčia „nusidėti“ ir ką nors nuveikti.

„Močiute, o prisimenate, kaip baseiną išsikasėte?“ – šiandien tik juokiasi visi, o tąkart daug baimės buvo. „Vyras sirgo, nelabai pagalėjo, o aš taip užsinorėjau baseino lelijoms! Ir pradėjau kasti“, – kaip nuotykį pasakoja p. Eugenija.

Ką reiškia kasti baseiną? Kiek žemių į kibirą apačioje prikasi, tiek į viršų turi iškelti. Tai tuos kibirus bekilnodama ir rankos raiščius nusitraukė. „Žmogus gimęs judėti!“ – tuomečių skausmų nė kiek nesureikšmina darbštuolė. Svarbiausia – lelijų turėjo!

„Kai prieš 20 metų mirė vyras, vaikai sako: „Tai gal jau sodo nebereikia?“ Eikit, sakau, jei iš manęs sodą kas atimtų, tai su karstu reiktų išnešti!“ – net rankomis sumosuoja, kalbėdama apie didžiausią savo aistrą – sodininkytsę.

Drauge: šeimą buria tradicija – visiems susitikti močiutės sode, meiliai vadinamame pasakų nameliu. Prie baseinėlio, dar neseniai pačios Eugenijos rankomis iškasto. / E. Bernotienės asmeninio archyvo nuotr.

Stebina gebėjimais

Bute, kuriame gyvena, anksčiau irgi vešėjo daugybė kambarinių augalų. „Daug ko teko atsisakyti. Nieko nepadarysi – metai savo daro. Jau ir lovą pasikloti reikia su pailsėjimu“, – priima besikeičiančią realybę ponia Eugenija.

O štai išmaniuoju telefonu naudotis – ne daržą sodinti. Nors šimtmetis čia pat, ji – moderni senjorė: naujienas seka planšetėje, su anūkais ir proanūkiais bendrauja per programėlę „Viber“. Artimieji ne veltui juokauja, kad močiutė yra prezidentinio mąstymo – racionali, smalsi ir besidominti pasauliu.

Močiutės namuose neuždarysi. Dar neseniai ji buvo uoli Trečiojo amžiaus universiteto lankytoja, dabar labiau namuose laiką leidžia. Tačiau be pagalbos buityje išsiverčia. Negana, kad pati sau ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę pasiruošia, dar ir apsipirkti išeina.

Rytą pradeda mankšta, stikline šilto vandens ir kvėpavimo pratimais. Dar neseniai važinėjusi dviračiu, šiandien ji ir ant lauko treniruoklių atsistoja. Ir stebina lankstumu: rankomis gali kojų pirštus pasiekti.

„Būna, kad ryte galvoji: ne, šiandien tai jau mankštos nedarysiu! Tačiau prisiverti be gailesčio sau ir pasidžiaugi. Žmogus sutvertas judėti, o kas tai pamiršta, nuo skausmų ir ligų kenčia“, – dalijasi išmintimi ponia Eugenija.

Dėkoju Dievui už artimuosius: kad juos turiu, myliu, kad jie mane myli. Daugiau man nieko nereikia.

Atgaiva sielai

Turi ponia Eugenija didelę aistrą – nuo vaikystės kuria eilėraščius, kone visus atmintinai gali padeklamuoti. „Tie mano eilėraščiai paprasti, iš gyvenimo“, – kuklinasi, bet vieną paskaito. Žinoma, apie pavasarį, taip išlauktą, taip džiuginantį.

Be galo dėkinga artimiesiems už staigmeną – jie išleido močiutės eilių knygelę. Rašymas jai glosto sielą. Ir kai linksma, ir kai liūdna, yra kur širdį išlieti.

Dar prie širdies – rankdarbiai. Neištveriu nepagyrusi ponios Eugenijos vilkimo megztinio – iškart atskirsi rankų darbą. „Oi, kiek jų primegzta! Tiek nesunešiosi. Nemažai į labdarą išnešiau“, – laiminga, galėdama kitiems padėti.

Tik apgailestauja, kad jau akys nebe taip mato ir pirštai nebe tokie miklūs. Tie laikai, kai vaikai nuo galvos iki kojų buvo apmegzti, – jau praeityje. „Kas vakarą su virbalais po tris keturias valandas prasėdėdavau. Vyras varu varydavo miegoti“, – juokiasi prisiminusi.

Dabar visko nusipirkti galima, bet anuomet moteris turėjo būti siuvėja, ir mezgėja, ir dizainerė, jei norėdavo pasipuošti pati ir šeimą gražiau aprengti. Eugenija pati kūrė sudėtingiausius mezginių raštus, ne tik mezgė, bet ir siuvo, taip aprengdama visą šeimą. Negana to, namai visada kvepėjo pyragais.

Eugenijos rūpesčiu net proanūkės spėjo perimti mezgimo pagrindus. O anūkės itin vertina močiutės indėlį – su meile įdiegtos gyvenimo pamokos, tikėjimo priėmimas ir net senieji receptai tapo brangiu šeimos paveldu.

Gyvenimo užgrūdinta išmintis

Stebint ponią Eugeniją dingojasi, kad taikiu charakteriu ją Dievulis bus apdovanojęs – tokia ramybė nuo jos sklinda. Tik tą charakterį visų pirma gludinti reikia.

„Neapsimoka ginčytis, vis tiek neįrodysi tiesos“, – sako vieną iš konfliktų sprendimo būdų. Šią tiesą iš mamytės perėmė. „Ji sakydavo: jeigu patirsi nuo ko skriaudą ar tave kas apkalbės, nebėk teisybės ieškoti – vis tiek nelaimėsi“, – gerai įsidėmėjo ir šiuos mamos žodžius.

Kaip tuomet užgautą širdį apmaldyti? „Patyli, paverki kur kamputyje, ir praeina negerumas“, – pasako receptą, kuris retam šių dienų žmogui būtų priimtinas. Visi juk dabar greiti savo tiesą ginti, kito – sumenkinti.

„Kiekvienas turi savo išmintį, bet aš pagal save pasakysiu. Daugiausia žmogui reikia kantrybės. Šeimoje – ypač. Ne taip, kaip dabar: šiandien susitikome, rytoj skiriamės. Visokių dienų ir mano gyvenime buvo, bet kad galėčiau pasakyti „skiriamės“ – nė minties. Neturėtų būti taip, kad tik koks sunkumas – ir bėgi“, – dalijasi santuokoje įgyta išmintimi.

Todėl ir artėjančio ypatingo gimtadienio proga nenori jokių kitų dovanų, išskyrus vieną: „Prašau Dievo, kad duotų sveikatos tiek, kiek jis man skirs gyventi. Dėkoju Dievui už artimuosius: kad juos turiu, myliu, kad jie mane myli. Daugiau man nieko nereikia.“