Savanorystė „Jaunimo linijoje“: ne tik duodi, bet ir gauni

Sutapo vertybės

"Laimė, kai esi ne vienas. Būk savanoriu. Atrask nuoširdumą", – išklijuoti kvietimai bent keliose vietose miesto centre atkreipė mano dėmesį. Neabejoju, tekstas užkabino ir daugiau pro šalį einančių ar važiuojančių miestiečių. Pasidomėjau, kokios savanorystės organizacijoje sąlygos. Pasirodo, viskas paprasta. Nusprendus tapti savanoriu, po informacinio susitikimo tavęs lauks kvietimas į atranką, kuri lems, ar pateksi į "Jaunimo linijos" pajėgas. Entuziastas, sėkmingai baigęs kursus, taps emocinės paramos savanoriu ir galės pradėti teikti emocinę paramą tiek telefonu, tiek internetu, tiek laiškais. Svarbiausia nepamiršti esminių įsipareigojimų – emocinę paramą būtina teikti ne mažiau kaip 180 valandų, per mėnesį budėti 15 val. ir bent vieną kartą naktį, dalyvauti mokymuose ir kelti savo kvalifikaciją.

Būtent taip, kone prieš dešimt metų savo kelionę į "Jaunimo liniją" pradėjo ir Karolina. Atvykusi į Kauną studijuoti medicinos, rokiškietė nesijautė esanti savo rogėse. Miestas atrodė svetingas, studijos įdomios, bet žmonės aplink – ne tie. Prisiminusi "Jaunimo liniją", jos tikslus ir viziją, pirmakursė pasibeldė į Kauno skyriaus duris. Jau po pirmųjų pokalbių ir susitikimų su bendraminčiais mergina suprato radusi vietą, kuri jai teikia visišką pilnatvę.

"Medikų ir "Jaunimo linijos" savanorių tikslas – padėti žmonėms, tačiau negaliu sakyti, kad tai tas pats. Tai, ką daro "Jaunimo linija", man pasirodė arčiau širdies", – Karolina Kazlauskaitė tikino niekada nesigailėjusi savo pasirinkimo.

Kaskart junta jaudulį

Apsisprendimą tapti "Jaunimo linijos" dalimi lydėjo kitas žingsnis – beveik šešių mėnesių parengiamieji kursai. Jų metu savanorė sužinojo, kaip reaguoti į situacijas, kurios lauks baigus mokymus ir išmoko įvardyti žmonių jausmus. Suprato, kad žodžiai "gerai", "blogai" arba "normaliai", nieko nepasako. Kur kas iškalbingesni tokie apibūdinimai: sutrikęs, nustebęs, įbaugintas, įsižeidęs, įskaudintas, išduotas, susigėdęs, pakylėtas ar laimingas.

Dabar savanorių rengimo kursai, anot Karolinos, šiek tiek glaustesni,  koncentruotesni, todėl trunka keturis mėnesius. Po jų ir pirmųjų bandymų pakelti telefono ragelį esą ir paaiškėja, kas tęs kelionę pasirinktu keliu, o kas iš jo išsuks.

"Po kursų sekė pokalbiai. Pirmiausia su stebėtojais, patarėjais. Kai savanoris pasitiki savo jėgomis ir juo pasitiki kiti, sėdame prie telefonų", – nors pirmojo savarankiško pokalbio temos K.Kazlauskaitė neprisiminė, jaudulio nepamiršo. Jis savanorę lydi kaskart prieš pakeliant telefono ragelį, tiesa, kitoks nei prieš devynerius metus – dabar jaudulys nėra toks didelis.

"Su metais ir patirtimi, kurią įgauni, viskas keičiasi", – atviravo K.Kazlauskaitė.

Karolina Kazlauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Moko kitus savanorius

Kaip ir visi savanoriai, iš pradžių Karolina "Jaunimo linijai" skirdavo po 15 val. per mėnesį. Dabar, kai savanorišką veiklą tenka derinti su darbais ir kitomis savanoriškomis veiklomis, 29-erių moters aukojamų valandų skaičius kiek mažesnis. Pasikeitė ir pačios Karolinos statusas. Anksčiau ji atsakinėjo į skambučius, o dabar jau moko kitus savanorius.

"Patyrę savanoriai gali mokyti parengiamųjų kursų dalyvius, vesti kvalifikacijos kėlimo užsiėmimus, būti savanorių kuratoriais", – pašnekovė pasakojo, kad savanorių veikla neapsiriboja vien tik telefoniniais pokalbiais. Emocinę paramą galima teikti atsakinėjant į laiškus, vesti pokalbius internetu. Be to, visi savanoriai ir toliau privalo dalyvauti kvalifikacijos kėlimo užsiėmimuose, kuriuose gilina žinias.

Skaičiuojama, kad per 30 organizacijos gyvavimo metų jos dalimi buvo ir yra virš 3 tūkst. žmonių. Šiuo metu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Skuode "Jaunimo linija" turi 394 savanorius, kurie gali atsakyti maždaug tik 70 proc. visų besikreipiančiųjų. Todėl stengiamasi ne tik suburti kuo didesnes savanorių gretas, bet ir, kaip įmanoma, pagerinti teikiamos pagalbos kokybę.

"Net ir labai norėdami mes negalime atsakyti į visus skambučius, todėl labai stengiamės, kad pagerėtų teikiamos emocinės pagalbos kokybė. Tarkim, anksčiau neturėjome galimybės blokuoti skambučių, o dabar tą galime padaryti ir darome. Ypač dienos metu, kai norėdami pažaisti mums ima skambinti vaikai, taip gaišindami mūsų laiką ir užimdami liniją, kuri galbūt tuo metu yra kam nors ypač svarbi", – pašnekovė apgailestavo, kad ne visi supranta "Jaunimo linijos" tikslą ir pokalbių svarbą.

Kaip aš sakau – savanorystė organizacijoje yra ir apie tave, ir apie kitą žmogų.

Svarbiausia – noras

Paklausta, ar savanoriai turi pasižymėti kokiomis nors išskirtinėmis savybėmis, Karolina tikino, kad itin svarbu būti atidžiam, nuoširdžiam, kantriam, tolerantiškam, atsakingam, gebančiam kontroliuoti save ir, žinoma, nestokoti empatijos. Empatiškas savanoris esą kur kas lanksčiau prisiderina  prie skambinančio žmogaus poreikių, gilinasi į jo emocinę būseną, sudaro geresnes sąlygas pramingam, nuoširdžiam ir kokybiškam pokalbiui. Jautrumas? Anot Karolinos, jautrumas jautrumui nelygu, todėl reikia pasverti, kiek ši savybė padės ir kiek kliudys dirbant savanoriu. Jei teigiamų dalykų daugiau nei trūkumų, tuomet – pirmyn! Visgi svarbiausia – noras ir laikas.

"Žinote, darbas "Jaunimo linijoje" tuo ir įdomus, kad padeda apie save sužinoti tai, ko pats iki tol nežinojai. Kaip aš sakau – savanorystė organizacijoje yra ir apie tave, ir apie kitą žmogų, – Karolina džiaugėsi daugiau nei prieš devynerius metus pasirinktu keliu. – Jei atvirai, dabar net neįsivaizduoju savo gyvenimo be savanoriavimo. Tokių, kaip aš, yra ir daugiau. Žinau keletą žmonių, kurie tikina, kad "Jaunimo linijoje" dirbs iki pensijos, ir aš tuo neabejoju. Pati tokių konkrečių terminų neužsibrėžiu, bet manau, kad dar ilgai čia būsiu."

Įvairios pokalbių temos

Skaičiuojama, kad per trisdešimt metų "Jaunimo linijos" savanoriai atsakė virš 1,4 mln. skambučių. Per mėnesį – vidutiniškai apie 3 tūkst. Anot Karolinos, jaunimo aktyvumą lemia metų, paros laikas ir tam tikri įvykiai. Dažniausios pokalbių temos – santykiai su mylimaisiais, draugais ir tėvais, patirta prievarta, seksualinės orientacijos klausimai,  sunkumai mokykloje, patyčios.

"Tarkim, daugiau skambučių būna prasidėjus mokslo metams, kai jaunimas ima nerimauti dėl krūvio, santykių su bendramoksliais ar patyčių. Panašiai ir prieš egzaminų sesiją, kai galvos plyšta nuo įtampos. Dažniau "Jaunimo linijos" telefono numerį surenka vienišiai ar patyrę nesėkmingą meilę prieš Valentino dieną. Kiti skambina didžiųjų švenčių metu", – Karolina pasakojo, kad skambinantys dieną nori daugiau pasikalbėti, ir jų problemos dažniausiai nebūna itin didelės. Jei telefonas suskamba naktį, savanoriai gali įtarti nemigą arba rimtesnes bėdas. Neretai kalba sukasi apie savižudybę.

"Žinau, yra savanorių, kuriems taip ir neteko susidurti su tokiais skambučiais. Aš esu turėjusi", – nepanorusi labiau plėsti šios temos, Karolina tik pridūrė, kad tokie skambučiai emociškai yra patys sunkiausi. Tuomet reikia ypač gerai apgalvoti, ką pasakyti žmogui, kad jam padėtum. "Ar pavyko, galiu pasakyti iš balso. Kiti tiesiog ima ir pasako: kaip gerai, kad jums paskambinau. Šiaip, jei tik pavyksta, baigdami pokalbį visuomet paklausiame, ką žmogus veiks padėjęs ragelį, – K.Kazlauskaitė neslėpė, kad būna pokalbių, kurie baigiasi anksčiau, nei savanoris ir skambinusysis vienas kitam pasako "viso gero". – Man taip nebuvo, bet žinau atvejų, kai po tokio skambučio savanoriai kitą dieną vertė internetą ir žiūrėjo, ar nenutiko kokia nelaimė."

Karolina Kazlauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Galimi ir laiškai

Įprastai pokalbiai trunka keliolika minučių. Žinoma, priklausomai nuo situacijos. Būna ir išimčių.

Karolina pasakojo, kad ne kartą yra pasiekusi valandos ribą. Tokios trukmės pokalbis iš širdies esą gali padėti emocijoms nurimti ir pamatyti kitokias išeitis, o anonimiškas pokalbis su savanoriu gali padėti jaustis saugiau nei gyvai susitinkant su specialistu.

Ką patarti jaunam žmogui, kuris nori kalbėti, bet neturi su kuo, o surinkti "Jaunimo linijos" numerio nedrįsta? Anot savanorių, svarbiausia yra nugalėti baimę ir prisiminti, kad tie, kurie kreipiasi pagalbos, yra stiprūs, o ne silpni. Galbūt iš pirmo karto nepavyks, galbūt surinkęs telefono numerį ir išgirdęs savanorio balsą skambinusysis padės ragelį ar sulaikęs kvėpavimą patylės, tačiau tai bus pirmasis svarbus žingsnis į antrąjį skambutį. Tuomet teliks pasakyti "labas". Jei nedrąsu kalbėti, bendrauti galima internetu arba laiškais. Yra žmonių, kuriems palengvėja vien užrašant visas susikaupusias mintis. Tiesa, jei problema yra opi, ją reikia spręsti čia ir dabar, geriau bandyti skambinti, mat "Jaunimo linijoje" atsakymas į laišką gali užtrukti ilgiau.