Norėjo aplankyti lietuvius

"Nesakyčiau, kad tai buvo labai varginanti kelionė. Tremtiniai tikrai vargo labiau", – pasakojo S.Tamkevičius po penkias savaites trukusios kelionės, kurioje įveikė apie 22 tūkst. km. Po Sibiro platybes jis keliavo įvairiomis transporto priemonėmis: skrido lėktuvu, šimtus kilometrų važiavo automobiliu ir traukiniu.

Dvasininkas į Sibirą keliavo ne savo asmeninių sentimentų vedamas – toks buvęs ir Lietuvos vyskupų konferencijos noras. "Turėjau duomenų, kad didesniuose Sibiro miestuose yra nemažos lietuvių bendruomenės. Norėjosi aplankyti, pasižiūrėti, kaip jos gyvuoja, gal kokių patarnavimų stokoja. Su Vyskupų konferencija suderinau ir nusprendžiau vasaros metu aplankyti", – pasakojo į Kauną grįžęs arkivyskupas emeritas.

Maršrutą jis dėliojo atsižvelgdamas į ambasadoje gautus duomenis, tad S.Tamkevičius išvykdamas jau žinojo, kad aplankys Novosibirską, Tomską, Barnaulą, Krasnojarską, Irkutską, Ulan Udę, Jakutską. Simboliška, kad dvasininkas Sibiro link patraukė birželio viduryje, iškart po to, kai Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną bei prisiminė gyvenimus suluošinusių tremčių pradžią prieš 75-erius metus.

Pats S.Tamkevičius sovietmečiu buvo persekiojamas tuometės valdžios institucijų ir specialiųjų tarnybų. 1983 m. gegužės 6 d. kunigo Alfonso Svarinsko teisme jis buvo suimtas, šešis mėnesius tardytas Vilniaus KGB kalėjime ir apkaltinus antitarybine propaganda bei agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. 1983–1988 m. kalėjo sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, bet po pusės metų prasidėjus perestroikai, paleistas į laisvę.

Rado likimo brolių

"Norėjau važiuoti ir traukiniu iš Krasnojarsko į Irkutską. Kaip tik tuo pačiu maršrutu, kaip mane vežė iš Uralo į tremtį. Buvo įdomu pravažiuoti pro paskutinę stotį, kuri vadinasi "Taiga". Ten buvo paskutinis paskirstymo punktas, nuo kurio jau pasukome į Tomską", – ramiai pasakojo iš Sibiro sugrįžęs arkivyskupas emeritas, o paklaustas, ar nebuvo sunku emociškai keliauti tuo pačiu maršrutu, jis prabilo apie tai, kas suteikė džiugių išgyvenimų.

"Emociškai visai nebuvo sunku. Tiems tremtiniams, kurie važiavo 1941 ar 1948 m. į tremtį, daug slogių dalykų išlikę, o mano važiavimas į tremtį buvo gana nesunkiai pakeliamas. Dabar tai įdomus, mielas susitikimas su žmonėmis ir pamatymas vietų, kur gyventa, kur dirbta. Gražus sutapimas: Krivošeine ant Obės upės kranto veikė toks fabrikėlis, kur gaminome ledo ritulio lazdas. Dabar to fabrikėlio jau nėra, o name visiškai šalia tos vietos įrengta katalikų koplyčia, kurioje galėjau aukoti šv. Mišias. Buvo labai miela", – įspūdžiais dalijosi dvasininkas.

Apie savo kelionę, joje patirtus įspūdžius S.Tamkevičius kone kasdien trumpai papasakodavo savo paskyroje "Facebook", iliustruodamas nuotraukomis. Atrodo, kad lankantis savo tremties vietose turėtų suspausti širdį, bet dvasininkas apie tai net neužsiminė. "Kiek daug gerumo Viešpats parodė tomis dienomis", – pasidžiaugė S.Tamkevičius, aplankęs savo tremties vietas.

"Iš tikrųjų ašaros nenubraukiau. Buvo palaimintos dienos, gal žmonių maldos lydėjo. Bet visa kelionė nuo pat pradžių iki sugrįžimo į Vilnių vyko be jokių trukdžių, sklandžiai. Sutikti žmonės buvo geranoriški. Pirmoje tremties vietoje Staro Sainakovo kaime sutikau žmonių, kurie prisiminė mane. Buvau maloniai nustebintas", – pasakojo vyskupas.

Permainų nedaug

S.Tamkevičiaus paviešintose kelionės nuotraukose – įspūdinga gamta, miestai, bažnyčios, o žmonės, rodos, gyvena įprastą gyvenimą ir visai neatrodo, kad tas Sibiras toks jau baisus, kaip pasakoja buvę tremtiniai.

"Gamta nepasikeitė. Tokia ji buvo ir 1941-aisiais, ir vėlesniais metais. Tuo metu, kai žmogus ne savo noru važiuoja į nežinią, kai visko stokoja, vargiai sugeba pamatyti gamtos grožį, kuris tam tikrose vietose išties įspūdingas. Visai kas kita, kai važiavo tremtiniai ir kai važiuoji dabar, kaip laisvas žmogus. Jeigu būčiau ieškojęs prastų vaizdelių, jų ten tikrai yra ir galima prifotografuoti", – paaiškino dvasininkas.

Pasak S.Tamkevičiaus, Sibiro kaimuose tik kai kas pasikeitę nuo tada, kai jis čia gyveno kaip tremtinys: pastatytas vienas kitas naujas namas išsiskiria iš kitų, o daugelis namų yra tokie pat juodi, žemi mediniai – senas Sibiro vaizdas, tik tvoros kai kur naujos. Anot pašnekovo, Sibire įprasta, kad žmonės savo namą apsitveria nepermatoma lentų tvora, tik dabar lentas keičia plieno lakštais.

Gamtos grožis kelionėje išties žavėjo dvasininką. "Nors imk ir giedok su šv. Pranciškumi apie Dievo kūrinijos grožį", – taip savo emocijas išreiškė S.Tamkevičius, į socialinį tinklą "Facebook" įkėlęs nuotraukas iš 450 km kelionės automobiliu nuo Irkutsko iki Ulan Udės. "Važiavau automobiliu, kur šimtus kilometrų nėra jokios pirkios, jokio žmogaus, tik gamta", – prisiminė jis.

Kelionėje nepavyko išvengti ir įkyriųjų Sibiro uodų, nors tik keliose nuotraukose dvasininkas dėvi tinklelį, saugantį nuo šių vabzdžių. "Miestuose, kur mažai medžių, gatvėse, kur automobiliai, jų beveik nėra. Sibiro glūdumoje, kaimuose, kur miškai ir toli nuo miestų, uodų tikrai labai daug. Vėliau uodus pakeičia vadinamoji maška – mažos muselės, bet kai aš lankiausi, dar buvo uodų sezonas", – pasakojo S.Tamkevičius.

Pasigedo džiaugsmingų veidų

Arkivyskupas emeritas nepraleido progos aplankyti ir tų vietų, kuriose įamžinta tremtį išgyvenusių lietuvių istorija: Tomsko mieste, buvusiame NKVD tardymo kalėjime veikia memorialinis muziejus, Irkutske prie katedros pastatytas paminklas tremtiniams. S.Tamkevičius pasakojo, kad patys žmonės įamžino tuos įvykius, daug kur lietuviai yra pastatę kryžių ir paminklų, tačiau jis atkreipė dėmesį, kad ne viskas taip gražu.

"Valdžios pozicija nevienareikšmė. Pavyzdžiui, Tomske genocido muziejus įkurtas vietinės valdžios palaiminimu, bet tą pastatą leido privatizuoti, ir dabar laukiama, kol naujieji šeimininkai lieps išsikraustyti", – pasakojo dvasininkas. Jis prisiminė ir kitą muziejų Urale, kurio neaplankė šios kelionės. Pasak S.Tamkevičiaus, 36-ajame lageryje, kur kalėjo jis pats ir daug kitų lietuvių, yra įrengtas įdomus muziejus, kasmet vykdavo renginiai. "O dabar norima keisti jo pobūdį. Gal kas nors ir išliks, bet ne tiek, kiek turėtų būti", – pridūrė pašnekovas.

O kaip vietiniai rusai bendrauja su tenykščiais lietuviais, kaip priima iš Lietuvos atvykusiuosius? S.Tamkevičius sakė daugiausia bendravęs su rusais, susispietusiais aplink katalikų parapijas. "Priklausantieji parapijai visi labai geranoriški, nesvarbu, ar tai rusai, ar lietuviai, ar jakutai, ar buriatai, ar kitos tautybės žmonės. Rusijoje yra įvairių tautų katalikų. Nepajutau nė mažiausio priešiškumo. Kaip ten elgiasi ir žiūri į lietuvius ne katalikai ir kokia bendra nuotaika? Manau, kad gerokai kitokia", – šyptelėjo dvasininkas.

Jis atkreipė dėmesį, kad ten gyvenančių žmonių veiduose – maža džiaugsmo. "Kaunas – studentų miestas, o kur daug jaunimo, daug ir geros nuotaikos. Ten iš tikrųjų susidarė toks pat įspūdis, kaip ir pirmą kartą iš Amerikos sugrįžus į Maskvą: pamenu, tada važiuoju metro ir visų veiduose nė mažiausio džiaugsmo šešėlio. Panašiai pasijutau ir dabar vaikščiodamas po Sibiro miestus", – palygino arkivyskupas emeritas.

Akmuo Lietuvos kunigams

Labiausiai S.Tamkevičius gyrė Sibire gyvenančius katalikus ir sakė, kad ten kai kas netgi geriau negu pas mus, Lietuvoje. "Parapijose nėra tiek daug žmonių kaip Lietuvoje. Jeigu į šv. Mišias sekmadienį susirenka koks 100 žmonių, tai jau daug, bet tie žmonės, kurie ateina, yra aktyvūs, jie visi gieda per šv. Mišias. Pas mus dažniausiai tik vargonininkas ir kelios moterys gieda, o dauguma tyli. Ir tas tikinčiųjų aktyvumas iš tiesų krinta į akis", – pastebėjo Kauno arkivyskupas emeritas. Jis sakė išgirdęs daug gerų žodžių iš Irkutsko vyskupo apie tenykštę lietuvių bendruomenę.

"Buvo įdomu stebėti žmones ir jiems tarnaujančius kunigus. Labai praverstų tai pamatyti ir mūsų kunigams, gal tuomet kai kurie iš jų nesibaidytų Lietuvos kaimo parapijų, kur tarnavimas yra dešimt kartų lengvesnis nei Sibire", – tokiu pastebėjimu pasidalijo S.Tamkevičius savo paskyroje "Facebook" po apsilankymo Veršinos kaime, nutolusiame nuo Irkutsko 280 km. Negi Lietuvos kunigai labiau išlepę?

"Natūralu, kad žmonės apsipranta su gana geromis sąlygomis. Lietuvoje kai kurie kunigai, kai vyskupas juos paskiria į kokį nors kaimą, priima tai kaip tragediją: depresuoja, baiminasi, ką reikės daryti", – atvirai pasakojo arkivyskupas emeritas.

Anot jo, Sibire parapijos viena nuo kitos nutolusios ir per kelis šimtus kilometrų, o kunigai dirba ne tik dideliuose miestuose, kur taip pat tikinčiųjų nėra labai daug. "Ten taip pat galima pulti į depresiją ir kelti klausimą, kam aš siekiau kunigystės, jeigu šiokiadieniais ateina į  šv. Mišias tik penki žmonės, o sekmadienį – 50. Mačiau kunigų, kurie be savo pagrindinės bažnyčios, kurioje tarnauja, dar lanko apie dešimt maldos namų, kurie vieni nuo kitų nutolę 50, 100 ar daugiau kilometrų. Manau, kad mūsų kunigams šviesiau akyse pasidarytų, pamačius, kokiomis sąlygomis tarnauja kunigai Sibire", – įžvalgomis pasidalijo pašnekovas.

Lankydamasis Sibire, S.Tamkevičius pirmą kartą viešėjo budistų vienuolyne. Dvasininkas neslėpė, kad budistų vienuoliai padarė įspūdį. "Įdomi patirtis. Ilgokai stebėjau, kokie susikaupę ten žmonės, kad net savotiškas baltas pavydas suėmė. Tas jų susikaupimas krinta į akis. Ir tokie yra ne pavieniai žmonės, o dauguma. Įspūdis gražus. Žinoma, mūsų kultūrai tai gal šiek tiek svetima", – pastebėjo dvasininkas.

Įleido šaknis Sibire

O kuo ir kaip gyvena Sibiro lietuviai? Kokios jų nuotaikos? Ar jie kalba lietuviškai? Ar palaiko ryšius su Lietuva?

"Aš daugiausia bendravau su lietuviais, kurie yra prie parapijų. Lietuvybės ir lietuviškai kalbančiųjų čia jau labai nedaug. Dažniausiai bendravome rusų kalba. Kas jau norėjo, sugrįžo į Lietuvą, o daugelis likusiųjų čia yra sukūrę mišrias šeimas. O kai jau šeimos mišrios, neišvengiamas ir asimiliacijos procesas", – įžvalgomis dalijosi S.Tamkevičius.

Visai atsitiktinai už 500 km nuo Jakutsko, Aldano mieste, į kurį per taigą teko važiuoti net devynias valandas, dvasininkas sutiko čia gyvenančią 1941-aisiais iš Lietuvos ištremtą Danutę Ašmonaitę. "Aktyvi katalikė, labai gražiai kalbanti lietuviškai. Buvo labai džiugu ją išgirsti, nes ji tame mieste tik viena lietuvė ir yra", – pažintimi džiaugėsi arkivyskupas.

S.Tamkevičius sakė nepastebėjęs, kad įvairiose Sibiro vietose gyvenantys lietuviai, su kuriais jis bendravo, palaikytų artimus ryšius su Lietuva. "Kai praeina 50 ir daugiau metų, kai šeima mišri, žmonės įauga į vietinę kultūrą. Kurie turėjo stiprias šaknis Lietuvoje ir galėjo nesunkiai sugrįžti, jau sugrįžo, o kurie įleido šaknis svetimoje žemėje, visas gyvenimas praėjo ir jau įaugta ten. Bet miela pastebėti, kad kai kurie lietuviškai jau beveik nebekalbantys žmonės prisipažino jaučiantys esą kitokie. Matyt, kažkas žmoguje vis tiek išlieka", – svarstė pašnekovas.

Gamta viską pasiglemžia

Dabar arkivyskupas emeritas jau vėl įsisukęs į dvasinės tarnystės reikalus Lietuvoje ir džiaugiasi, kad kelionė pavyko puikiai. "Labiausiai nudžiugino Irkutsko lietuvių katalikų bendruomenė, kurioje daug šviesių, aktyvių žmonių, nors tokių sutikau ir kitose vietose. Stebino susitikimai Jakutske su vietiniais jakutais, kurie daug pasakojo apie lietuvius, ką jie čia darė atvažiavę, kiek jų miestui ir kraštui gero davė. Buvo labai miela tai girdėti ne iš lietuvių lūpų", – įsimintiniausias akimirkas vardijo S.Tamkevičius.

Nors sunkių išgyvenimų kelionėje dvasininkas tikino nepatyręs, apsilankymas baigiančiose sunykti tremtinių kapinėse paliko slogų įspūdį. "Už maždaug 600 km nuo Jakutsko aplankiau vieną buvusį lagerį ir jo kapines. Paties lagerio ten jau beveik nelikę. Tose didžiulėse kapinėse – tik krūmai, medžiai, vienas kryžius ir vienas paminklas, nors ten palaidota tūkstančiai žmonių, iš kurių – daug lietuvių. Panašias kapines aplankiau Irkutske, kur sušaudydavo ir ilgose bei plačiose duobėse suguldydavo tūkstančius. Ir ten gamta viską pasiglemžia. Atminimas įamžintas, pastatytas paminklas ir lietuvių ten yra, bet numatyta plėsti oro uostą, tad lėktuvų takas eis per kapines – kapai gali būti palaidoti po juo", – liūdną perspektyvą atskleidė pašnekovas.

Vos grįžęs iš kelionės, S.Tamkevičius socialiniame tinkle "Facebook" pasidžiaugė, kad Kaunas atrodo dar gražesnis. "Visi žmonės labai šiltai priėmė, visi parsivežti įspūdžiai yra geri, bet kai atsistoji ant Lietuvos žemės ir apsidairai aplinkui, pasidžiaugi: palaiminti esame, kad gyvename šiame žemės kampelyje", – emocijomis dalijosi dvasininkas ir prisipažino, kad kitąmet planuoja vėl keliauti į Sibirą.

"Jeigu Viešpats duos sveikatos, užprašė, kad pravesčiau rekolekcijas Sibire, bet čia ateityje. Į kalendorių jau esu įsirašęs. Šiemet jau nieko nesu suplanavęs, nebent kas nors atsitiktinai susiklostytų. Mano metų užtenka", – nusijuokė Kauno arkivyskupas emeritas.