S. Tamkevičius į tremties vietas Sibire sugrįžo po 30 metų

Norėjo aplankyti lietuvius

"Nesakyčiau, kad tai buvo labai varginanti kelionė. Tremtiniai tikrai vargo labiau", – pasakojo S.Tamkevičius po penkias savaites trukusios kelionės, kurioje įveikė apie 22 tūkst. km. Po Sibiro platybes jis keliavo įvairiomis transporto priemonėmis: skrido lėktuvu, šimtus kilometrų važiavo automobiliu ir traukiniu.

Dvasininkas į Sibirą keliavo ne savo asmeninių sentimentų vedamas – toks buvęs ir Lietuvos vyskupų konferencijos noras. "Turėjau duomenų, kad didesniuose Sibiro miestuose yra nemažos lietuvių bendruomenės. Norėjosi aplankyti, pasižiūrėti, kaip jos gyvuoja, gal kokių patarnavimų stokoja. Su Vyskupų konferencija suderinau ir nusprendžiau vasaros metu aplankyti", – pasakojo į Kauną grįžęs arkivyskupas emeritas.

Maršrutą jis dėliojo atsižvelgdamas į ambasadoje gautus duomenis, tad S.Tamkevičius išvykdamas jau žinojo, kad aplankys Novosibirską, Tomską, Barnaulą, Krasnojarską, Irkutską, Ulan Udę, Jakutską. Simboliška, kad dvasininkas Sibiro link patraukė birželio viduryje, iškart po to, kai Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną bei prisiminė gyvenimus suluošinusių tremčių pradžią prieš 75-erius metus.

Pats S.Tamkevičius sovietmečiu buvo persekiojamas tuometės valdžios institucijų ir specialiųjų tarnybų. 1983 m. gegužės 6 d. kunigo Alfonso Svarinsko teisme jis buvo suimtas, šešis mėnesius tardytas Vilniaus KGB kalėjime ir apkaltinus antitarybine propaganda bei agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. 1983–1988 m. kalėjo sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, bet po pusės metų prasidėjus perestroikai, paleistas į laisvę.

Rado likimo brolių

"Norėjau važiuoti ir traukiniu iš Krasnojarsko į Irkutską. Kaip tik tuo pačiu maršrutu, kaip mane vežė iš Uralo į tremtį. Buvo įdomu pravažiuoti pro paskutinę stotį, kuri vadinasi "Taiga". Ten buvo paskutinis paskirstymo punktas, nuo kurio jau pasukome į Tomską", – ramiai pasakojo iš Sibiro sugrįžęs arkivyskupas emeritas, o paklaustas, ar nebuvo sunku emociškai keliauti tuo pačiu maršrutu, jis prabilo apie tai, kas suteikė džiugių išgyvenimų.

"Emociškai visai nebuvo sunku. Tiems tremtiniams, kurie važiavo 1941 ar 1948 m. į tremtį, daug slogių dalykų išlikę, o mano važiavimas į tremtį buvo gana nesunkiai pakeliamas. Dabar tai įdomus, mielas susitikimas su žmonėmis ir pamatymas vietų, kur gyventa, kur dirbta. Gražus sutapimas: Krivošeine ant Obės upės kranto veikė toks fabrikėlis, kur gaminome ledo ritulio lazdas. Dabar to fabrikėlio jau nėra, o name visiškai šalia tos vietos įrengta katalikų koplyčia, kurioje galėjau aukoti šv. Mišias. Buvo labai miela", – įspūdžiais dalijosi dvasininkas.

Apie savo kelionę, joje patirtus įspūdžius S.Tamkevičius kone kasdien trumpai papasakodavo savo paskyroje "Facebook", iliustruodamas nuotraukomis. Atrodo, kad lankantis savo tremties vietose turėtų suspausti širdį, bet dvasininkas apie tai net neužsiminė. "Kiek daug gerumo Viešpats parodė tomis dienomis", – pasidžiaugė S.Tamkevičius, aplankęs savo tremties vietas.

"Iš tikrųjų ašaros nenubraukiau. Buvo palaimintos dienos, gal žmonių maldos lydėjo. Bet visa kelionė nuo pat pradžių iki sugrįžimo į Vilnių vyko be jokių trukdžių, sklandžiai. Sutikti žmonės buvo geranoriški. Pirmoje tremties vietoje Staro Sainakovo kaime sutikau žmonių, kurie prisiminė mane. Buvau maloniai nustebintas", – pasakojo vyskupas.

Permainų nedaug

S.Tamkevičiaus paviešintose kelionės nuotraukose – įspūdinga gamta, miestai, bažnyčios, o žmonės, rodos, gyvena įprastą gyvenimą ir visai neatrodo, kad tas Sibiras toks jau baisus, kaip pasakoja buvę tremtiniai.

"Gamta nepasikeitė. Tokia ji buvo ir 1941-aisiais, ir vėlesniais metais. Tuo metu, kai žmogus ne savo noru važiuoja į nežinią, kai visko stokoja, vargiai sugeba pamatyti gamtos grožį, kuris tam tikrose vietose išties įspūdingas. Visai kas kita, kai važiavo tremtiniai ir kai važiuoji dabar, kaip laisvas žmogus. Jeigu būčiau ieškojęs prastų vaizdelių, jų ten tikrai yra ir galima prifotografuoti", – paaiškino dvasininkas.

Pasak S.Tamkevičiaus, Sibiro kaimuose tik kai kas pasikeitę nuo tada, kai jis čia gyveno kaip tremtinys: pastatytas vienas kitas naujas namas išsiskiria iš kitų, o daugelis namų yra tokie pat juodi, žemi mediniai – senas Sibiro vaizdas, tik tvoros kai kur naujos. Anot pašnekovo, Sibire įprasta, kad žmonės savo namą apsitveria nepermatoma lentų tvora, tik dabar lentas keičia plieno lakštais.

Gamtos grožis kelionėje išties žavėjo dvasininką. "Nors imk ir giedok su šv. Pranciškumi apie Dievo kūrinijos grožį", – taip savo emocijas išreiškė S.Tamkevičius, į socialinį tinklą "Facebook" įkėlęs nuotraukas iš 450 km kelionės automobiliu nuo Irkutsko iki Ulan Udės. "Važiavau automobiliu, kur šimtus kilometrų nėra jokios pirkios, jokio žmogaus, tik gamta", – prisiminė jis.