Pokario padiktuotas tragiškas M. Bižytės likimas

Likimo postūmis

Marytė augo prie Veisiejų prisišliejusio Radvilonių kaimo itin vargingoje penkių asmenų šeimoje. Pokaris atnešė didelių nelaimių šiai šeimai. 1946 m. pirmąją Velykų dieną Radvilonyse jos tėvus, grįžtančius iš kaimynų, pasitiko girtų stribų kulkos – viena iš jų pataikė į Bižienės kaklą. Marytės mama tespėjo ištarti: „Manęs jau nėra.“ Vienuolikmetė dukrelė liko su kojos netekusiu tėvu ir dviem broliukais.

Po mamos žūties Marytei teko rūpintis duonos kąsniu visai šeimai, nes tėvas menkai tegalėjo prisidėti prie šeimos biudžeto. Tad mergaitė, mokydamasi Veisiejų vakarinėje mokykloje, dieną plušėjo miestelio valgykloje, o kai ūgtelėjo – statybose. Taip jau susiklostė jos gyvenimas, kad 1958 m. gimusią dukrelę Vidutę ji turėjo auginti be savo mylimo žmogaus. Vargas ir skurdas šeimoje pastūmėjo Marytę išvykti į tolimos jai Kazachijos miestą Rudnį. Mat iš ten Marytei laiškus rašiusi draugė tikino, kad šiame jauname mieste galima gerai užsidirbti. Ir 1959 m. gegužę Marytė išvažiavo į tolimąjį Rudnį, prieš tai susitarusi su kaimyne, kad ši laikinai prižiūrėtų jos antrus metukus pradėjusią dukrą.

Vieta: M.Bižytei skirtas paminklas Rudnyje. Vidos asmeninio arch. nuotr.

Apie tolesnį M.Bižytės ir jos dukters gyvenimą daug žinių pateikė Veisiejų krašto garbės pilietis, kraštotyrininkas Albinas Jarmala ir kaunietis Chaimas Bargmanas.

Žuvo gelbėdama vaikus

Marytė dirbo sunkiai – dažniausiai krovė statyboms plytas iš geležinkelio platformų. 1959-ųjų rugpjūčio 10-oji, atrodė, bus tokia pati, kaip ir kitos. Tą dieną Marytė dar spėjo pasidžiaugti su draugėmis paruoštu siuntiniu į namus, kuriame buvo ir audinio ritinėlis Vidutės sukniai. Pasukusi po darbo dienos nuo geležinkelio stoties bendrabučio link, pastebėjo gatvės pakraščiu ėjusias ir tarpusavyje kažką čiauškėjusias dvi trejų ketverių metukų mergaites. Jos nematė iš už posūkio staiga išnirusio sunkvežimio... Marytė akimirksniu puolė prie mergaičių ir nustūmė jas ant šaligatvio. Deja, vaikų gelbėtoja pati atsidūrė po jai mirtį atnešusiais sunkvežimio ratais.

Rudnio mieste atsirado Marytės Bižytės vardu pavadinta mokykla, o netoli jos žūties vietos, miesto skvere, 1968 m. iškilo jai skirtas paminklas.

Šis tragiškas įvykis žaibo greitumu pasklido po Rudnį – išlydėti Marytės į paskutinę jos kelionę, atrodė, atėjo visi miesto gyventojai. Vietiniai srities ir miesto laikraščiai gavo šimtus laiškų, kuriuose žmonės siūlė įamžinti Marytės atminimą. Rudnio mieste atsirado Marytės Bižytės vardu pavadinta mokykla, o netoli jos žūties vietos, miesto skvere, 1968 m. iškilo jai skirtas paminklas.

Nepamiršta ir Lietuvoje

Pažymėtina, kad nemažai žinių apie savo kraštietę M.Bižytę sukaupė Veisiejų vidurinės mokyklos mokytojo Boleslovo Vyšniausko vadovaujami moksleiviai, susirašinėdami su Rudnio moksleiviais. Prieš keliolika metų mokyklos kudirkaičiai susisiekė su Lietuvos ambasada Kazachijoje ir papildė žinias apie M.Bižytę, jos išgelbėtas mergaites. Puikūs kraštotyros darbai apie giminaitę – Vaidos ir Vaivos Bižyčių, mokytojo Juozo Černecko.

Viena iš M.Bižytės išgelbėtų mergaičių, Tatjana Pitanova, gyvena Rusijos Čeliabinsko mieste, o kitai išgelbėtajai likimas vis vien lėmė žūti – ji iškrito pro langą. Visiška našlaite tapusi M.Bižytės dukrelė Vida buvo išvežta į tuomečius Kauno kūdikių namus Vilijampolėje, iš kur ją 1962 m. pasiėmė auginti kauniečiai Antanas ir Genovaitė Ližauskai. Šis įvykis buvo nufilmuotas ir pateko į anuomet populiarų kino žurnalą „Tarybų Lietuva“.

Atminimui: M.Bižytė su dukrele Vida Veisėjuose. Vidos asmeninio arch. nuotr.

Po abiejų Ližauskų mirties Vidos pėdsakai dingo. Prieš dešimtmetį juos surasti padėjo Garliavos seniūnijos raštinės vedėja Genovaitė Kaminskienė, senoje laidojimų registracijos knygoje radusi atsakingos už Ližauskų kapavietę Vidos pavardę ir telefono numerį. Nors ir uždaro būdo, Vida labai mylėjo G.Ližauskienę, vadino ją mamute ir labai išgyveno jos netektį prieš du dešimtmečius. Beje, Ližauskai spėjo ne tik išauginti Vidą, bet ir sulaukti jos vedybų ir trijų vaikų. Tiesa, vienas iš vaikelių mirė. Prieš keliolika metų mirė ir Vidos vyras. Dabar erdviame name Kauno pakraštyje su Vida gyvena jos vedęs sūnus Darius ir dukra Diana.

Požiūrio metamorfozė

Anot pačios Vidos, paauglystėje ji nenorėjo nieko girdėti apie savo tikrąją mamą, nes anuomet dar negalėjo tinkamai įvertinti pokario metų sunkumų, kurie privertė jos mamą palikti namus ir dukrelę bei tragiškus tokio sprendimo padarinius. Tačiau savo vestuvių išvakarėse Vida su savo būsimu vyru vis dėlto nuvažiavo į Rudnį, aplankė mamos kapą, žūties vietą, susitiko su M.Bižytės mokyklos mokiniais, susipažino su jos išgelbėtomis mergaitėmis, kurios vėliau buvo atvažiavusios ir į Lietuvą pas Vidą.

Simpatiška, santūri Vida dabar teigia, kad jos gyvenimas gerai susiklostė – juk ji užaugo ją labai mylėjusių Ližauskų šeimoje. Vida iki šiol turi darbą, gali džiaugtis savo sūnumi Dariumi ir dukra Diana, anūkais. Jai malonu, kad kraštiečiai neužmiršo jos mamos pasiaukojančio poelgio, kad pakvietė į tam skirto koplytstulpio atidengimą Veisiejuose. Beje, Vida vengė ir tebevengia žiniasklaidos, nes nenori nepelnytai šildytis didvyriško motinos poelgio spinduliuose. Moteris nori ramiai eiti savo gyvenimo keliu su jai artimais žmonėmis.

Likimas: M.Bižytės išgelbėtos Rudnyje mergaitės.

Pagerbė atminimą

Veisiejų bendruomenė M.Bižytės atminimą pagerbė jos vardu pavadintoje gatvėje atidengdami jai skirtą koplytstulpį (autorius Artūras Zienka), kurį pašventino Veisiejų parapijos klebonas Žydrūnas Burnys. Į iškilmes atvyko Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė, rajono savivaldybės tarybos nariai, didvyrės atminimo puoselėtojai: Albinas Jarmala, kaunietis istorijos tyrinėtojas Ch.Bargmanas, Veisiejų plenerų organizatorius Vytautas Žukauskas, Marytės brolis Zigmas ir jo sūnus Kęstutis, didvyrės dukra Vida, vaikaičiai Diana ir Darius, kiti M.Bižytės artimieji. Marytės proanūkė Eimilė iškilmėse pagrojo smuiku, giedojo Veisiejų bažnyčios choras.

Kaip sakė Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas, po jaudinančio renginio jo svečiai buvo pakviesti į atnaujintą miestelio Vaikų dienos centrą, kur prie arbatos buvo plačiau prisimintas didvyriškas Marytės, išgelbėjusios dviejų vaikų gyvybes, poelgis, kainavęs jai gyvybę, o jos broliams ir dukrelei – nelengvą pokario kartos dalią.