Pranešimo padariniai
„Gavau žiaurią pilietiškumo pamoką. Scenarijus toks: praneši apie pažeidimą, tavęs tyko prie laiptinės, tave užpuola, sulaikai užpuoliką, bet galiausiai lieki kaltas pats – iš pranešėjo tampi užpuoliku“, – savo skaudžią patirtį apibūdino kaunietis D. Rimkus.
Šią pamoką vyras išmoko savo kailiu, kai, pasitikėdamas sistema, pranešė policijai apie eismo taisyklių pažeidimus. Pagal šiandien galiojančią tvarką, policijai kartu su pranešimu pateikęs visus savo asmens duomenis, D. Rimkus netrukus tapo pažeidėjų taikiniu. Vėliau įvykiai pasisuko dar tragiškiau: Kauno apylinkės teismo sprendimu vyras buvo pripažintas kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nors tiesiog gynėsi.
Velnias, kaip sakoma, slypi detalėse. D. Rimkus gyveno Šiaurės prospekte. Ties 85-uoju daugiabučiu vietos gyventojai nuolat statydavo automobilius ne važiuojamojoje kelio dalyje, o tiesiog ant šaligatvio.
„Ta gatve vaikai kasdien eina į mokyklą. Jiems tekdavo eiti ne šaligatviu, o važiuojamąja dalimi, nes praeiti pėstiesiems skirta zona dėl sustatytų automobilių būdavo neįmanoma“, – pasakojo vyras.
D. Rimkus keletą kartų bandė geranoriškai paraginti vairuotojus statyti transporto priemones kitaip, tačiau jo rūpestis tik sukeldavo emocijų protrūkius– išgirsdavo ir keiksmų, ir kitų nemalonių epitetų. Galiausiai, neapsikentęs netvarkos, jis ėmė fotografuoti pažeidėjus ir siųsti nuotraukas į portalą ePolicija.lt.
Užpuolė prie laiptinės
Vieną rytą, nieko neįtardamas ir tiesiog pravėręs laiptinės duris, Donatas pamatė neblaivų vyrą. Nieko blogo negalvodamas pasisveikino ir sulaukė klausimo: „Tu Rimkus būsi?“
Išgirdęs patvirtinimą, nepažįstamasis pratrūko: plūdo jį necenzūriniais žodžiais, rėkė, kodėl šis „mentams rašinėja“, vadino „ožiu“ ir „gaidžiu“.
„Visą seriją epitetų – ką tik turėjo ant liežuvio galo, tą ant manęs ir išpylė“, – prisiminė kaunietis, pasakodamas apie šios tragiškos istorijos pradžią.
Tuo metu D. Rimkus nė nesuprato, kas šis asmuo ir kodėl jis taip plūstasi, tačiau nepasimetė – neištaręs nė žodžio, išsitraukė telefoną ir ėmė filmuoti. Tik tada jis kreipėsi į keiksmais besispjaudantį vyrą.
Filmavimas užpuoliką privertė akimirkai susikaupti. „Nors prašiau prisistatyti, vyras to nepadarė. Filmuodamas paprašiau, kad jis pagrasintų man taip, kaip grasino prieš tai. Jis, žinoma, nesutiko, – konfliktinės situacijos niuansus minėjo D. Rimkus. – Staiga akies krašteliu pamačiau, kad girto vyro kumštis jau artėja prie mano veido.“
Užpuolikas – nekaltas
Vaikystėje Donato lankytos dziudo treniruotės ir įgyti įgūdžiai atsigamino akimirksniu. Jis stvėrė jam smogusį vyrą, meistriškai parvertė jį ant žemės, ranka prie šaligatvio ant žolės prispaudė jo galvą ir iškvietė policiją.
„Jis ardėsi, plūdosi, bet aš jo nepaleidau, kol atvažiavo pareigūnai. Dabar, jau žinodamas, kuo viskas baigėsi, gailiuosi, kad kviečiau policiją. Reikėjo pačiam susitvarkyti – nebūtų buvę jokių bylų“, – nuoskaudos neslėpė kaunietis.
Atvykusi policija perėmė užpuoliką, uždėjo jam antrankius ir pasodino į automobilį. Vėliau jam buvo nustatytas didesnis nei dviejų promilių girtumas. Po konflikto sulaikytasis pasijuto blogai, todėl pareigūnai iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
D. Rimkus, nors ir gavo smūgį į veidą, medikų paslaugų atsisakė ir liko pasakoti pareigūnams, kas nutiko.
„Vėliau teisme užpuolikas prisipažino, kad iš vakaro girtavo. Ryte vėl nuėjęs į parduotuvę nusipirko alkoholio, išgėrė ir atėjo tiesiai prie mano laiptinės. Keista, kad teisme jo elgesys buvo traktuojamas kaip adekvatus, o mano – ne“, – sakė D. Rimkus.
Remiantis kauniečio pasakojimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau D. Rimkus tuo metu nė neįtarė, kad įvykiai pasisuks priešinga linkme. Maždaug po mėnesio jis sužinojo, kad jį užpuolęs vyras taip pat parašė pareiškimą policijai – esą jis pats buvo užpultas ir sumuštas.
„Kadangi neprifantazavau ir neprimelavau, galiausiai likau nuteistas“, – sako D. Rimkus. Prokuratūra, išnagrinėjusi jo pareiškimą, tyrimą nutraukė, konstatavusi, kad prie laiptinės tykojęs girtas vyras nepadarė jokios nusikalstamos veikos.
Teisinis nihilizmas?
Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas dėl D. Rimkaus veiksmų prieš užpuoliką pasiekė Kauno apylinkės teismą. Nagrinėjant bylą, kurioje kaunietis tapo kaltinamuoju, paaiškėjo esminė detalė: užpuolikas kreipėsi į policiją su užklausa dėl jam skirtos baudos, o pareigūnai jam atsiuntė protokolą su visais D. Rimkaus duomenimis – vardu, pavarde ir kitais duomenimis.
„Tą patį jis patvirtino ir teisme. Prisipažino, kad domėjosi, ieškojo, kur gyvenu, o visus mano duomenis gavo tiesiai iš policijos. Tai yra nenormalu. Teisinėje valstybėje praneši apie piktybinį pažeidėją, o tavo tapatybė tiesiog paviešinama. Šiais laikais per socialinius tinklus galima surasti bet ką, tad toks policijos elgesys yra tiesiog nesuvokiamas“, – piktinosi kaunietis.
Tačiau teismas į šiuos niuansus nekreipė dėmesio. Tai, kad policijos atskleisti D. Rimkaus asmens duomenys tapo lengvai prieinami pažeidėjui ir būtent tai išprovokavo tolesnę įvykių seką, teismo nedomino.
Anot D. Rimkaus, šis „teisinis valstybinis nihilizmas“ per dvejus su puse metų jam atsiėjo apie 10 tūkst. eurų. „Aš tapau užpuoliku, o girtas, teistas ir neadekvačiai elgęsis asmuo – nukentėjusiuoju. Išeina taip, kad gavęs baudą gali įžeidinėti, grasinti, o aš net neturiu teisės gintis. Nors aš net nesigyniau – aš jį sulaikiau ir iškviečiau policiją. Tai galima traktuoti kaip būtinąją gintį, – tęsė vyras. – Net Bendrojo pagalbos centro įrašuose užfiksuota, kad panaudojau tik sulaikymui būtinus veiksmus.“
D. Rimkaus nuomone, situacija buvo vertinama absurdiškai: „Atrodė, kad aš jį turėjau patogiai paguldyti, gal net pagalvę po galva padėti. Tai buvo net ne gynyba, o tiesiog sulaikymas.“
Aš tapau užpuoliku, o girtas, teistas ir neadekvačiai elgęsis asmuo – nukentėjusiuoju.
Glumina abejingumas
Ir tai dar ne viskas. Jau nagrinėjant bylą, D. Rimkus ne kartą sulaukė užgaulių žinučių iš pažeidėjo. Iš kai kurių žinučių kaunietis ėmė nujausti, kad užpuolikas apie jį žino kur kas daugiau, nei įmanoma sužinoti iš viešų šaltinių.
Kelios situacijos darbe tik patvirtino negerą nuojautą: vienas D. Rimkaus pavaldinių puse lūpų užsiminė apie tokias asmeninio gyvenimo detales, kurias paprastai žino tik pacientas ir jo gydytojas. Minėtas pavaldinys buvo D. Rimkaus advokato sūnus.
Sukrėstas tokių sutapimų, D. Rimkus kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, norėdamas susipažinti su visa bylos medžiaga. Vyras negalėjo patikėti savo akimis: jautri informacija, kuri pagal įstatymus turėjo būti laikoma voke ir prieinama tik teisėjui, byloje gulėjo kaip bet kuris kitas dokumentas.
D. Rimkus galutinai įsitikino – asmens duomenų apsauga Lietuvoje tėra formalumas. „Aš neturėjau jokio motyvo konfliktuoti su užpuoliku. Tačiau teismas net neanalizavo konflikto ištakų – mano asmens duomenų atskleidimo. Teismas vertino tik užpuoliko parodymus, o į mano parodymus nekreipė dėmesio“, – pasakojo vyras.
D. Rimkus patyrė smūgį ne tik dėl tapatybės atskleidimo. Siekdamas apsaugoti save ir šeimą, jis pardavė būstą ir pakeitė darbovietę, tačiau saugiai nesijaučia iki šiol. „Dabar mane gali terorizuoti, siuntinėti žinutes, prisigėręs skambinėti. Nežinau, kada vėl jį išvysiu po savo langais“, – sako jis.
Iš gaunamų žinučių turinio D. Rimkus supranta, kad pažeidėjas jau žino net ir naująjį jo gyvenamosios vietos adresą. „Buvau nuteistas per pirmą posėdį. Mano parodymų niekas neklausė. Visas situacijos vaizdas teismui tiesiog nebuvo įdomus“, – nusivylimo valstybės institucijomis neslėpė kaunietis.
Atskleidžia duomenis
„Kauno diena“ jau anksčiau rašė apie identišką situaciją, tik tąkart pavyko išvengti tragiškų pasekmių. Į redakciją kreipusis kaunietė neslėpė nuostabos, kad policija be jokio perspėjimo atskleidė jos asmens duomenis pažeidėjui. Kreiptis į pareigūnus moterį paskatino įsisenėjusi netvarka daugiabučio kieme.
Moteris pasakojo pavargusi nuo kieme neteisėtai statomų automobilių. Nors ten stovi eismą ribojantis ženklas, vairuotojai jį ignoruodavo ir palikdavo mašinas visai darbo dienai. Bandymai kalbėtis gražiuoju nedavė jokių rezultatų – pilietiška moteris sulaukdavo tik grubių rekomendacijų eiti „rusiško laivo kryptimi.“
Galiausiai ji pradėjo teikti pranešimus per portalą ePolicija.lt. Moteris nuoširdžiai tikėjosi, kad policija saugo jos anonimiškumą, nors pildydama pranešimą, kaip ir reikalaujama, nurodė visus savo asmens duomenis. Kitos galimybės pranešti apie pažeidimą tiesiog nėra. Kaunietė nustėro, kai vienas jos pažįstamas tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl mane skundi?“ – ir kaip įrodymą parodė policijos atsiųstą nutarimą su visais jos asmeniniais duomenimis.
Oficialus policijos aiškinimas šioje situacijoje lieka nepajudinamas: pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 618 straipsnį, ne teismo tvarka priimtame nutarime privalo būti nurodyti nukentėjusiųjų vardai, pavardės, adresai, e. pašto adresai ir telefonų numeriai.
O asmuo, traukiamas atsakomybėn, turi įstatyminę teisę sužinoti, kas jį apskundė, ir tai nebus laikoma Duomenų apsaugos įstatymo pažeidimu. Pareigūnai tik priduria, kad šie duomenys turėtų būti naudojami tik gynybos tikslais, o jų viešinimas ar platinimas jau būtų laikomas pažeidimu. Tačiau, kaip rodo D. Rimkaus istorija, agresyviam pažeidėjui užtenka vien žinojimo, kad galėtų pradėti terorą.
Teisinis dualizmas
Advokatų kontoros „Meidus ir Juzukonis“ atliktas teisinis vertinimas atskleidė šiurpią realybę: pilietiškų asmenų saugumas dabartinėje teisinėje sistemoje yra tik fikcija. Nors Lietuva deklaruoja aukščiausius europinius asmens duomenų apsaugos standartus (BDAR), praktinėje administracinių nusižengimų teisenoje ši apsauga beveik neegzistuoja.
Teisinis paradoksas: pažeidėjo interesai aukščiau už piliečio saugumą. Nors ANK teoriškai turėjo būti suderintas su BDAR reikalavimais, teisininkai pabrėžia, kad šis procesas liko tik popieriuje. Dabartinė ANK redakcija yra akivaizdžiai nukreipti į pažeidėjo, o ne į nukentėjusiojo ar liudytojo interesus.
Pagal ANK 609 straipsnį, policijos surašomame protokole pareigūnai privalo nurodyti visus nukentėjusiųjų ir liudytojų duomenis: vardus, pavardes, tikslius namų adresus ir kontaktinius telefono numerius.
Protokole šiems jautriems duomenims skirta konkreti grafa, kuri pagal įstatymą negali būti nuasmeninta ar atskirta nuo dokumento. Tai sukuria absurdišką situaciją: policija, tiesiog vykdydama įstatymą, privalo įteikti pranešėjo „vizitinę kortelę“ tiesiai į rankas pažeidėjui.
Advokatų vertinimas atskleidžia sunkiai suvokiamą teisinį dualizmą administracinėje teisėje. Kai policija siunčia protokolo kopiją nukentėjusiajam, pažeidėjo asmens duomenys yra kruopščiai slepiami, griežtai laikantis BDAR reikalavimų. Tačiau kai tas pats protokolas pasiekia pažeidėją, pateikiami visi nukentėjusiojo duomenys, be jokių saugiklių.
Jei valstybė gali apsaugoti pažeidėjo duomenis siunčiant laišką nukentėjusiajam, kodėl ji negali padaryti to paties siunčiant laišką pažeidėjui?
(be temos)
(be temos)