Prie Kauno pilies – piknikas su savanorystės ir pagalbos idėja

Drąsios ir stiprios

Prie Kauno pilies amfiteatro būrelis moterų ramiai dėliojo vaišes, kai motociklų variklių gausmas nustelbė jų kalbas. Čia susirinkusias "Pagalbos moterims linijos" (PML) savanores palaikyti atvyko Lietuvos motociklininkių, priklausančių tarptautinei motociklininkių asociacijai WIMA, narės. "Vienybė, Drąsa, Stiprybė, Svajonė", – šie raktiniai žodžiai, moterys neabejojo, tinkami abiejų organizacijų narėms.

"Būti savanorėmis – reikia turėti drąsos. Motociklininkės – kaip simbolis kokios drąsios ir stiprios gali būti moterys", – pažintį surengtame piknike prie Kauno pilies pradėjo PML Kauno padalinio savanorių koordinatorė Aušra Stankūnienė.

Būti savanorėmis – reikia turėti drąsos. Motociklininkės – kaip simbolis kokios drąsios ir stiprios gali būti moterys.

Lyg ir sunkiai suderinamos moterų grupės netruko rasti bendrą kalbą, mat toli gražu ir ne kiekviena plieninį žirgą pasikinkiusi motociklininkė išsyk pasijuto drąsi. Tarptautinės motociklininkių asociacijos WIMA Kauno padalinio prezidentė Jolita Arlauskaitė pasidalijo patirtimi, kai šios organizacijos narė užsibrėžė apvažiuoti pasaulį. Ji prisijungė tik keliuose etapuose, tačiau įsirėžė moterų pasakojimai apie jų patirtis, kai viena motociklininkė pasakodama apie savo patirtis nesulaikė ašarų, o visos aplinkui ovacijomis ją palaikė – jautėsi stiprus vienybės jausmas.

"Motociklas suteikia laisvės ir pasitikėjimo. Kartais, kai grįžtų iš darbo po sunkio dienos ir žinau, kad nuo sprogstančios galvos bus sunku namiškiams, sėdu ir važiuoju kokių 150 km ratą. Tas vėjo ūžimas tikrai išvalo mintis", – šypsojosi J.Arlauskaitė.

Motociklininkių atstovė neabejoja, kad ji su kolegėmis gali būti naudingos viešinant PML veiklą, skatinant savanoriauti ir, reikalui esant, žmogui, esančiam sunkioje padėtyje, įduoti vizitinę kortelę su PML telefonu.

Patirtis praverčia

Dar prieš susirenkant į pikniką, PML savanorės susirinko Vienybės aikštėje ir eidamos per miestą iki Kauno pilies skleidė savanorystės idėją. Baimintasi, kad gal PML savanorės nenorės viešintis, tačiau jos nuoširdžiai dalijosi savo patirtimis, kurios ne visų buvo pačios maloniausios.

"Kokią tu turi patirtį gyvenime? Ar sugebėsi pajusti tą žmogų, priimti jį ne kaip svetimą", – tokį klausimą PML savanorė Biruta sako išgirdusi, kai atėjo į savanorių atranką.

Biruta atvira – pareigą padėti kitiems pajuto po tėvų mirties, ieškojo kur save realizuoti. Savanorystė moteriai nesvetima jau ne vienus metus – šešerius metus ji yra paramedikė-savanorė Greitosios medicinos pagalbos stotyje, taip pat savanoriavo "Penktoje kojoje". PML skelbimą pamatė atsitiktinai.

Brolio savižudybė, tėvų mirtys trijų mėnesių skirtumu, jos pačios sudėtingas gyvenimas ir buvo tie kalnai bei pakalnės, sudėlioję įvairias gyvenimo patirtis, kurios leidžia suprasti ir atjausti kitą.

Žmogus skambina ne dėl to, kad jam yra gerai, dažnai skambina prisiversdamas, labai susikaupęs, abejodamas.

"Žmogus skambina ne dėl to, kad jam yra gerai, dažnai skambina prisiversdamas, labai susikaupęs, abejodamas. Tuo momentu tam žmogui turi padėti suprasti, kad jis yra saugus, kad jis pasikalbės, ir kai pabendraus, išsakys ką jaučia, kaip gyvena – jam bus geriau. Sudėtinga, nes žmogui negali primesti savo nuomonės, o leidi jam sakyti ir tarsi su juo eini jo keliu, lyg ieškodamas to, ko jis nemato, tačiau tai nėra patarimai. Greičiau tai yra vedimas už rankos tuo sprendimo keliu", – taip savo savanorystės darbą MPL apibūdino Biruta.

Moteris šypteli jau seniai įvykdžiusi įsipareigojimą savanoriauti 350 val., tačiau tęsia veiklą. "Kokie žmonės būna laimingi, – savanorė tvirtina jaučiasi esanti reikalinga. – Paskambina liūdnas žmogus, verkiančios moterys ar bijančios ir kai pokalbis pavyksta, kartais jis trunka beveik dvi valandas, o pabaigoje pasisako, kad jaučiasi nusiraminęs ir džiaugiasi, kad išdrįso paskambinti. Net telefonu jauti jo šypseną."

Anonimiškumas atpalaiduoja

PML telefonu skambina į labai skirtingas ir sunkias situacijas atsidūrę žmonės ir toli gražu ne tik moterys. Savanorėms tenka bendrauti ir su grasinančiomis nusižudyti ir smurtą patiriančiomis moterimis, ypač daug moterų skambučių, kai irsta santuokos, dėl vyro neištikimybės, beviltiška moterų būsena dėl psichologinio smurto.

"Visi turi problemų. Tarkime, moteris augina du vaikelius, o vyras psichologinis despotas. Jos stengiasi paskambinti sumigdžiusios mažuosius, kai vyro nėra. Paskambinus mums yra ramios, kad jų niekas nemato, nepažįsta ir gali laisvai kalbėti. Skambutis anoniminis. Koncentruojiesi į pokalbį, stengiesi pajusti, kaip gali padėti, kad tas žmogus patikėtų, kad tu šiuo metu esi tas žmogus – petys, į kurį jis gali atsiremti ir paverkti", – apie teikiamą pagalbą tęsia Biruta.

Savanorė atkreipė dėmesį, kad vis pasitaiko skambučių dėl seksualinės orientacijos. Tarkime, vyras skambina dėl to, kad jis nenori būti vyru. "Su kuo jis gali pasikalbėti? Didesniuose miestuose kitaip, o provincijoje negali atsiskleisti. Jie pasakoja, kaip jaučiai, kaip gyvena. Dėl to paties skambina ir moterys", – kokia būtina pagalba nuošalesnėse vietovėse gyvenantiems žmonėms tikino Biruta.

Biruta atkreipė dėmesį į dar viena momentą, kurį pačios savanorės vadina mistiniu. Kažkaip keistai susidėlioja, kad paskambina tokie žmonės, kuriems pagalbos reikia panašiose situacijose, kokiose yra buvusios savanorės. Jau septynerius metus PML savanoriaujanti Laima patvirtino Birutos išsakytą mintį. Laima neslepia, kad gyvenime buvo etapas, kai pati skambino pagalbos telefonu.

"Buvo visokių šeiminių išgyvenimų, traumų. Kai po viso to atsitiesiau, šeima iširo, vaikas užaugo, ėmiau galvoti: aš tiek daug visko gavau, kad man reikia pasidalyti su kažkuo, atiduoti skolą", – kelio į savanorystę pradžią prisiminė Laima.

Būti šiaudu

Laima sako visada domėjosi psichologija ir tai buvo dar vienas postūmis savanorystei. Patirtis, išgyvenimai, žinios, kurių vis daugiau ir daugiau, įgyta per septynerius savanoriavimo metus, moteris tiki, gali būti šiaudu kitam.

"Stengiuosi suprasti žmogų. Būna piktybinių skambučių ar išgėrusių žmonių, tada jau mes galime su juo nekalbėti, jei jis žemina ir barasi. Ne iš gero gyvenimo kartais žmogus ir koneveikia, jis neturi kur išlieti tų emocijų arba nežino būdo, kaip kitaip bendrauti. Kitą kartą išsikalba, išsibara ir nurimsta. Šneki, tol, kol žmogus nurimsta. Nėra limito kiek turėtum kalbėti", – aiškina Laima.

Kai paskambina raudantis, o pokalbio pabaigoje jauti, kad jis nurimo, tai ir supranti, kad padėjai.

Savanorės šypteli, kad gal ir gerai, jog žmogus pyktį išliejo telefonu, tai gal neišlies ant kažko konkretaus. Pasitaiko ir tokių skambinančiųjų, kurie kalba daug ir ilgai, bet sustoja ir galiausiai pasako: "Jau gerai, jau išsikalbėjau..." Moterys žino, kad kitam išdrįsti paskambinti gali būti labai sunku.

"Kai paskambina raudantis, o pokalbio pabaigoje jauti, kad jis nurimo, tai ir supranti, kad padėjai. Gal tą žmogų sulaikei nuo kažkokių kraštutinių veiksmų ar sprendimų. Kad ir savižudis, juk skambina ne norėdamas nusižudyti, o tam, kad būtų išklausytas, tarsi ieško šiaudo, kad galėtų pakeisti savo sprendimą", – savo veiklos prasmę dėsto savanorė.

Intensyvūs mokymai

Visoje Lietuvoje yra daugiau nei 160 savanorių iš Kauno, Klaipėdos, Vilniaus. Vien Kaune yra apie 80. "Pastebėjome tendenciją, kad žmogus, pergyvenęs dramas, krizines situacija ar kažkokius sunkumus ir tai įveikęs, labai gerai suvokia palaikymo svarbą. Suvokia, kad gali suprasti kitą žmogų, todėl skiria dalį savo laisvalaikio ir mato prasmę. Yra tokia tendencija, kad savanorėmis tampa tos moterys, kurios pačios patyrė krizes, sunkumus, skyrybas, netektis", – sako Kauno padalinio savanorių koordinatorė A.Stankūnienė.

Tačiau tai nereiškia, kad pačios būdamos pažeidžiamos stoja prie telefono linijos gelbėti pasaulio. Norinčioms prisijungti prie savanorystės, nereikia turėti specialaus išsilavinimo ar darbo patirties – savanorėms yra organizuojami apie 4 mėnesius trunkantys intensyvūs mokymai, kurių metu įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių. Iš savanorių tikimasi, kad jos bus empatiškos, motyvuotos padėti kitiems ir galės dalį laiko skirti savanoriškai veiklai.

"Visas krizes savanoris jau turi būti išgyvenęs. Vadovaujamės principu, kad tik pats gerai besijausdamas gali padėti gerai jaustis kitam. Tačiau galima taip sakyti, kad pačios išgyvenusios krizes, savanorės geriau supranta skambinančiąsias. Išklausydamas, suprasdamas, gal net padėdamas apsispręsti tam tikrose gyvenimo situacijose, tačiau nepatardamas ir nepiršdamas savo nuomonės, jautiesi prisidedantis prie Lietuvos moterų stiprėjimo", – tiki A.Stankūnienė.

A.Stankūnienė susimąstė, ar PML galima pritaikyti pasakymą, kad padėdamas kitam padedi ir sau. Vis dėlto savanorių koordinatorė labiau buvo linkusi vertinti, kad padėdamas savanoris jaučiasi gerai, kai jo pagalba būna pasinaudota, kai ją priima, atsižvelgia, tačiau tai nereiškia, kad sunkų periodą išgyvenantis savanoris padėdamas kitam gydo save.

Vienišumo problema

Anot PML Kauno padalinio savanorių koordinatorės A.Stankūnienės, kad emocinė pagalba yra labai reikalinga, rodo kasmet augantis skambinančių ir ieškančių pagalbos bei palaikymo žmonių skambučių skaičius. 2019 m. buvo atsakyta į 17 tūkst. skambučių, tai yra daugiau nei 45 pokalbiai per dieną, nors norinčiųjų prisiskambinti buvo dvigubai daugiau.

Izoliacija per karantiną dar labiau padidino vienišumo problemą.

2020 m. karantino metu padidinus budėjimo valandų skaičių buvo atsiliepiama ir į 70 skambučių per dieną. "Kovą iki balandžio vidurio nebuvo ryškaus skambučių padidėjimo dėl smurto artimoje aplinkoje. Tačiau švelnėjant karantinui pastebėjome, kad skambinusios pasakodavo apie patirtą smurtą, bet jau kaip apie praeitį. Gal jos tik tada galėjo paskambinti ir išdrįsti kalbėti", – pastebėjimais dalijosi A.Stankūnienė.

Panašią situaciją skelbė ir užsienio spauda. Buvo minima, kad įtampą, nerimą, smurtą patiriančios moterys net negalėjo kreiptis pagalbos. Ne viena skundėsi, kad smurtautojas neleisdavo niekur eiti, atimdavo telefoną.

"Ką dar pastebėjome – tai vienišumo problemą. Izoliacija per karantiną dar labiau padidino vienišumo problemą. Žmonės ieškojo pagalbos, palaikymo, nuraminimo, kad baigsis tokia situacija ir vėl viskas stos į savo vėžes. Jautėme paniką. Jautėme, kad mamos pavargusios nuo nuotolinio vaikų mokymosi, pavargusios nuo streso, santykių, kurie buvę problematiški tapo kritiniais", – tęsė A.Stankūnienė.

Jaučiant sunkius karantino padarinius, PML stiprinome pajėgas, per dieną būdavo atsakydavome į 70 skambučių. Išaugęs skambučių skaičius patvirtino, kad emocinė pagalba yra labai svarbi, jos ieško žmonės ir dienos metu, ir naktimis.

2020 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis PML savanorių komandai įteikė padėką už pagalbą Lietuvai kovoje su COVID-19 virusu.