P. Cvirkos paminklas prašosi į Grūto parką?

Spręs ministerija?

Simboliška, kad pilietiški kauniečiai šiai akcijai pasirinko Gedulo ir vilties dieną. Birželio 14 d. sukanka 80 metų, kai 1941 m. prasidėjo pirmasis masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius SSRS regionus. Iš tūkstančių tremtinių į Lietuvą sugrįžo vos trečdalis.

„Dar pernai inicijavome P.Cvirkos biusto perkėlimą į Grūto parką, tačiau ši idėja liko neįgyvendinta. Nuodugniau išnagrinėjus situaciją, tapo aišku, kad sprendiniai ir realūs veiksmai dėl tolesnio paminklo likimo nėra vien tik miesto valioje. P.Cvirkos biustas stovi Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialo – Vaikų literatūros muziejaus – kieme. Ši įstaiga nepavaldi Kauno savivaldybei, todėl miestas negali čia priiminėti vienasmeniškų sprendimų“, – šiandien teigė Kauno mero patarėjas Tomas Jarusevičius

Jis vylėsi, kad, objektyviai įvertinus aplinkybes, galutinį žodį tars ir konkrečius biusto iškėlimo darbus organizuos muziejaus administracija bei jį kuruojanti Kultūros ministerija.

Šiandien rytą K.Donelaičio g. esantis P.Cvirkos paminklas buvo uždengtas juodu maišu ir užklijuotas užrašas „Noriu į Grūto parką“. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pritarė nukėlimui

Portalas kauno.diena.lt rašė, kad dar pernai aktyvūs kauniečiai kreipėsi į savivaldybę dėl P.Cvirkos paminklo iškėlimo. Tam net buvo pritarusi Kauno miesto tarybos Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė.

„Pranešame, kad Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė, pritardama šešių organizacijų pasirašytam reikalavimui pašalinti P.Cvirkos biustą, esantį K.Donelaičio g. 13, perdavė šį reikalavimą Kauno miesto savivaldybės administracijai, kad tarybos nustatyta tvarka būtų organizuojama netinkamo paminklo pašalinimo procedūra“, – tuomet raštą pasirašė darbo grupės vadovė Jūratė Elena Norvaišienė.

Tačiau vėliau procesas sustojo, nes, esą, nebuvo priimtas galutinis sprendimas.

Pragaištinga veikla

„Suprantama, kad P.Cvirkos paminklo likimo klausimas – poliarizuojantis visuomenę. Neneigdami rašytojo indėlio į lietuviškosios literatūros istoriją, vis dėlto turime sau pripažinti, kad jo politinė veikla buvo pragaištinga Lietuvai. P.Cvirka sąmoningai pasirinko kolaboravimą su sovietiniu režimu ir buvo vienas Lietuvos nepriklausomybės duobkasių – visa tai nedviprasmiškai konstatuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro 2019 m. gruodžio 3 d. parengta istorinė-ekspertinė išvada.

Neneigdami rašytojo indėlio į lietuviškosios literatūros istoriją, vis dėlto turime sau pripažinti, kad jo politinė veikla buvo pragaištinga Lietuvai.

Tad tiesiog paklauskime savęs, ar derama vieta P.Cvirkos biustui stovėti Mykolo Sleževičiaus – iškilaus tarpukario valstybės veikėjo – namų K.Donelaičio g. 13 kieme?“ – tuomet portalui kauno.diena.lt savo pastebėjimu dalijosi Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Specialistas pridėjo nuorodą į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro padarytą išvadą, kurioje rašoma, kad Liaudies Seimo rinkimuose P.Cvirka dalyvavo kaip oponentų neturintis kandidatas, rašė propagandinius Raudonąją armiją ir pačius rinkimus šlovinančius straipsnius.

Taip pat nurodoma, kad 1940 m. liepos 17 d. P.Cvirka įstojo į Lietuvos komunistų partiją, įgydamas dvigubas – aukščiausias administracinės ir politinės šalies valdymo galias.

„Lietuvos ir kitų okupuotų Baltijos valstybių aneksijos įforminimo kombinacija buvo suderinta liepos 17-ąją. Po kelių dienų iš Lietuvos komunistų buvo sudaryta komisija Liaudies Seimo darbui organizuoti“, – dėstoma padarytoje išvadoje.