Neįgalaus piloto svajonė: judėjimo priemonė sparnų nesuteiks, bet palengvins buitį

Nepataisoma klaida

Daugiau nei septyneri metai – būtent tiek praėjo nuo lemtingos klaidos, į šipulius sutrupinusios kauniečio Dariaus Liaugaudo valdomą sklandytuvą. Patyrusiam sklandytojui pasisekė labiau.

Lūžus čiurnos kaului, šonkauliams, vienuoliktam ir dvyliktam stuburo slanksteliams, pirmasis, medikų terminais, liko be dislokacijos. Priešingu atveju Dariaus gyvybę vargu ar būtų pavykę išgelbėti.

"Pasirodo, žmogus sunkiai palaužiamas", – D.Liaugaudas mintimis persikėlė į 2013-ųjų gegužės vidurį, į Lietuvos 15 m klasės sklandymo čempionatą, kuriame jis paskutinį kartą sklandytuvą valdė rankomis ir abiem kojomis. Po finišo, skraidymo aparatui leidžiantis žemyn, Darius pamiršo išleisti ratuką. Po radijo skrydžių operatoriaus priminimo dar bandė tai daryti, bet aplinkybės tąkart nebuvo palankios.

Pasirodo, žmogus sunkiai palaužiamas.

"Paleidęs vairalazdę, kad galėčiau išleisti ratą, pražiopsojau momentą, kai sklandytuvas smarkiai pasviro priekiu žemyn. Po sekundės vėl čiupau ir pritraukiau vairalazdę", – kaip įvykiai klostėsi toliau, pilotas sužinojo tik vėliau, iš kitų žmonių pasakojimų. Pats jis tepamena greitosios pagalbos automobilį, kuriame atmerkė akis, ir operacinėje kerpamus šortus. Pirmos operacijos metu jam buvo išimtos skeveldros, paskui įdėtos metalinės plokštelės, sutvirtinusios stuburą. Vėliau atlikta ir čiurnos šokikaulio operacija. Klinikose pilotas praleido maždaug mėnesį. Netrukus po to Dariaus laukė ilga reabilitacija. Pradžia, anot jo buvo sunki. Vyras gulėjo tik ant nugaros, skausmai kūną raižė net ir kosėjant, o dešiniąja ranka jam sunkiai pavyko iškelti ir 3 kg svarelį.

"Per reabilitaciją mane vartė kaip kokį koldūną. Buvo reikalinga visiška priežiūra, tiesa, tų trijų mėnesių buvo mažai, todėl ėmiau dar papildomus tris", – patyręs pilotas, daugkartinis čempionas pasakojo, per pusmetį atsitiesęs, tačiau ant savų kojų taip ir neatsistojęs. Liepą jis persėdo į vežimėlį.

Pakeitė gyvenamąją vietą

Po nelaimės Dariaus šeimai teko atsisveikinti su namais Šiaurės prospekte. Seno, dar sovietmečio laikais statyto dvylikaaukščio laiptų nuovažos vežimėlyje sėdinčiam vyrui buvo neįveikiamos. Be to, bute buvo netinkamas tualetas ir vonia.

"2013-aisiais rugsėjo 15 d. pasirašėme dvi sutartis. Viena buvo senojo buto pardavimo, antra – naujojo buto pirkimo, todėl kaip tik šiandien yra lygiai septyneri metai, kai butas priklauso mums", – kalbėjo D.Liaugaudas.

Name, kuris anot pašnekovo, vienintelis toks Lietuvoje ir, ko gero, visame pasaulyje, mes ir susitikome. Daugiau nei prieš trisdešimt metų Savanorių prospekte, šalia "Ortopedijos technikos", pradėtas statyti daugiaaukštis buvo rengtas negalią turintiems žmonėms. Čia erdvūs liftai, platūs koridoriai ir tokie patys butai.

"Mums reikėjo įsirengti tik tą nedidelį pandusą prie įėjimo į butą ir pritvirtinti rankeną šalia klozeto. Minėti dalykai svarbūs ne tik namie", – todėl prieš keliones su šeima ar sklandymo varžybas Darius visuomet iš anksto pasidomi, ar apgyvendinimo įstaigos pritaikytos judantiems vežimėlyje. Deja, labai dažnai aprašymas internete neatitinka tikrovės. Dėl to viešbučių paieškos gerokai apsunksta. Prieš dvejus metus Lenkijoje, kur vyko pasaulio čempionatas, lietuvis šiaip ne taip rado jam tinkantį viešbutį, o praeitais metais Slovakijoje, kur vyko Europos čempionatas, Dariui prireikė net organizatorių pagalbos susirandant, kur apsigyventi trims savaitėms. Tąkart vyras įsitaisė viename pensionate, kuriame buvo vienintelis judantiems vežimėliu pritaikytas kambarys.

"Visuomet prašau atsiųsti vonios ir tualeto nuotraukas. Pažiūriu į jas ir man aišku, galiu važiuoti ar ne. Tarkim, viešbutis skelbiasi, kad yra pritaikytas neįgaliesiems, o dušas įrengtas su aukštu padėklu, kurio ratukais niekaip neįveiksi. Dušo kėdės – taip pat retas reiškinys, bet čia nedidelė bėda. Galiu savo atsivežti", – D.Liaugaudas pasakojo, kad rankenas tualetuose taip pat nedažnai galima rasti.

Nesiliovė sklandyti

Po nelaimės Darius nenustojo vairuoti automobilio, tik funkcijas, kurias iki tol atlikdavo kojos, perėmė jo rankos. Lygiai tas pats ir su sklandytuvu. Nors po avarijos manė, kad savo aistrą teks pamiršti visam laikui, vyras skraido iki šiol. Pirmą kartą po nelaimės į orą jis pakilo dviviečiu sklandytuvu, turinčiu dubliuotą valdymą. Priekyje sėdėjo Darius, antroje kabinoje – draugas sklandymo instruktorius Viktoras Kukčikaitis, kuris valdė pedalus kojomis. Vis dėlto didžioji negalią turinčio piloto svajonė buvo varžybos. Paskatintas likimo brolio, nuo 2009-ųjų neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio Lenkijos sklandytuvų piloto Adamo Czeladzkio, 2015-aisiais Darius kartu su juo sėdo į su dubliuotu rankiniu valdymu sklandytuvą ir dalyvavo pirmosiose savo varžybose po traumos.

Lietuvos čempionu tapau keliolika kartų. Po nelaimės man dar du kartus pavyko tai padaryti – 2016 ir 2018 m. Koks jausmas? Prie pergalių jau buvau pratęs, bet šios buvo kitokios.

"Lietuvos čempionu tapau keliolika kartų. Po nelaimės man dar du kartus pavyko tai padaryti – 2016 ir 2018 m. Koks jausmas? Prie pergalių jau buvau pratęs, bet šios buvo kitokios", – atviravo vyras, šiuo metu pilotuojantis 1983 m. sklandytuvą, kurį prieš kelerius metus jam padėjo įsigyti geradariai.

Paklaustas, ar triukus, kuriuos atlikdavo ore, perkėlė ant žemės, vyras nusijuokė. Saulių jis esą neraižo, iš septinto į pirmą aukštą ant dviejų ratų laiptais nesileidžia, nors žino ne vieną neįgalųjį, kuris tai sugeba atlikti.

"Monciškėse organizuojamos stovyklos vadinamiesiems pirmamečiams. Ten aiškinama, kaip įlipti į vežimėlį, šiam apsivertus, kaip įveikti aukštesnius bortus ir t.t. Asmeniškai aš nedalyvavau tokioje stovykloje. Žinių gavau reabilitacijoje, Palangoje, o šiaip mano Monciškės – Pociūnai", – entuziazmo nestokojo 55-erių vyras.

Įrenginį pamatė internete

Kai įėjome į Dariaus namus, prie durų stovėjo vienas neįgaliojo vežimėlis, antrame sėdėjo patyręs sklandytojas. Vyras juokavo, kad pirmasis vežimėlis šiuo metu ilsisi ir gelbsti tais momentais, kai reikia vykti į kokią nors kelionę. Tada jis nuima senojo vežimėlio ratą ir įsideda į bagažinę kaip atsarginį. Taip kur kas patogiau, nei nešiotis priemonių plyšusiai padangos kamerai taisyti.

"Kai tu važiuoji dviračiu ir nutinka tokia bėda, lipi nuo balnelio ir tvarkai padangą. Man kur kas sunkiau tai padaryti. Buvo kartą Vroclave panaši situacija, ir ką – visą savaitgalį važiavau su nuleista padanga", – paklaustas, ar patikimi ratai yra pagrindinė geram vežimėliui keliama sąlyga, D.Liaugaudas jų išvardijo bent kelias. Svarbiausia, anot jo, kad priemonė būtų lengva, patogi ir patikima.

"Įsivaizduokite, atvažiuoju įsipilti degalų. Vadinasi, turiu išlankstyti vežimėlį, uždėti ratus. Įsipilti degalų, sumokėti už juos, grįžti prie automobilio, vėl nuimti ratus ir sulankstyti vežimėlį. Tas pats scenarijus kartojasi, jei iš degalinės važiuoju į parduotuvę", – apie kasdienį savo palydovą pasakojo pašnekovas. Vežimėlis, kuriuo šiuo metu naudojasi Darius, yra gana geras, o ir kaina jo nėra maža – 4 tūkst. eurų. Tiesa, vyro svajonė įkainota kone keturiais kartais daugiau. "Liežuvis nesiverčia šio prietaiso vadinti vežimėliu", – apie balansinę judėjimo priemonę "Chronus KIM1", kurią pamatė internete, kalbėjo pilotas. Rankenų, už kurių įsikibtų ir stumtų pagalbininkas, nėra, o ir juda minėta priemonė kiek kitaip nei įprastas vežimėlis. Kur kas labiau ji panaši į riedį.

"Ji turi tik du ratus ir nuleidžiamas kojeles, kad būtų galima saugiai į jį persėsti", – įrenginio pranašumus vardijo D.Liaugaudas.

Norėtų įsigyti šiemet

Rugpjūčio pabaigoje Pociūnų aerodrome išbandęs balansinę judėjimo priemonę pilotas džiaugėsi, kad iš jos nekrenta dešinė koja važiuojant nelygiu paviršiumi arba per kliūtis. Jai valdyti žmogus velkasi liemenę su sensoriais, kuri siunčia signalus elektroninėms smegenims, padedančioms įrenginį valdyti be rankų. Vadinasi, pastarosios lieka visiškai laisvos.

Laisvos rankos yra didelis pranašumas.

"Laisvos rankos yra didelis pranašumas. Pavyzdžiui, lyjant lietui skėčio virš galvos nepasilaikysi, nes sukti dabartinio vežimėlio ratus reikia abiem rankomis", – apie savo kasdienybę ir nepatogumus, su kuriais tenka susidurti pasakojo vyras.

Vis dėlto vienas didžiausių vežimėlio pranašumų – bent kelios aukščio padėtys, kurios Dariui su žmonėmis leis bendrauti neužvertus galvos, o buityje, darbe – apsieiti ir be aplinkinių pagalbos.

"Iš indaplovės paėmęs puodelius, į aukštai esančios spintelės lentyną juos sudedu labai sunkiai. Parodyti, kaip paimu, kai noriu arbatos? – iš stalčiaus ištraukęs didžiulį peilį, jo geležte Darius užkabino lentynoje stovinčio puoduko ąselę. – Su knygomis blogiau. Jų nepasiekiu, todėl turi laukti kol kas nors grįš namo ir paduos. Tas priklausomybės jausmas nuo kažko, turbūt ir patys suprantate, kad nėra labai malonus."

Išbandęs priemonę vasarą ir lygiame kelyje, Darius spėjo, kad žiemą ratus teks atremti kambaryje į sieną – ratų praslydimai, pasak pašnekovo, išderina balansinę sistemą ir judėti ja neįmanoma. Todėl net ir įsigijus balansinę judėjimo priemonę, senojo vežimo Darius neplanuoja atsisakyti. Juolab kad jį lengva išardyti ir įsikelti į automobilį, o ir svoris jo kur kas mažesnis – vežimėlis, kuriuo dabar naudojasi kaunietis, sveria kiek daugiau nei 7 kg, o "Chronus KIM1" – apie 38 kg.

"Jei tik pavyks nusipirkti šią priemonę, žinau, į tolimesnes keliones teks dėti ir ją, ir vežimėlį. Bet čia jau menkniekis. Sugalvosiu, kaip juos abu sutalpinti į automobilį", – kaunietis nuoširdžiai vylėsi, kad jo svajonei bus lemta išsipildyti dar šiemet, nesulaukus pirmojo sniego.

Darius kreipiasi į "Kauno dienos" skaitytojus:

Draugų raginamas skelbiu labdaros ir paramos fondo "Suteik sparnus" sąskaitą, į kurią galite pervesti pinigus nurodydami – CHRONUS KIM1. Norintiems paremti per įmones atsiusime prašymus, kaip to reikalauja įstatymai, ir pasirašysime paramos sutartis, jei tai būtina pagal jūsų įmonių vidaus tvarkas. Viskas bus skaidru – periodiškai skelbsiu informaciją apie surinktą pinigų sumą šiam projektui.

Labdaros ir paramos fondas "Suteik sparnus"

Organizacijos kodas: 304045679

Sąsk. Nr. LT577180300006700780