Metų kaunietė A. Veličkaitė: lygiuojuosi į savo tėvus

"Tėvai man – tikras pavyzdys visose situacijose", – sakė šešiolikmetė Andrėja Veličkaitė, prieš savaitę "Kauno dienos" skaitytojų verdiktu paskelbta Metų kauniete.

Paauglė kauniečius sužavėjo, kai ėmėsi gelbėti viešoje vietoje apalpusio vyro gyvybę. Šis neeilinis išbandymas jai tapo didžiuliu iššūkiu, tačiau gimnazistė sugebėjo nugalėti šoką, sutvardyti jaudulį. Medikai patvirtino, kad ji padarė viską, ką galėjo.

Ir tai – ne vienintelis jos visuomeniškumo įrodymas. Pernai, sužinojusi apie galimybę paaukoti savo ilgus plaukus, kad iš jų būtų pagaminti perukai sunkiai sergantiems vaikams, nedvejojo. "Tai yra tik plaukai, kurie man ataugs, o vaikams tokia dovana daug ką reiškia", – kalbėjo Kauno "Saulės" gimnazijos dešimtokė. Jos planuose – mokytis ir toliau padėti aplinkiniams.

Gimnazistė pernai savo ilgus plaukus padovanojo perukus vaikams gaminančiai kompanijai.

Įveikė jaudulį

– Kokios mintys sukosi Metų kaunietės apdovanojimo iškilmių metu?

– Labai jaudinausi. Iš pradžių labiausiai bijojau, kad reikės lipti ant scenos. Vėliau jaudulys pasimiršo. Po to jau galvojau apie atsakomybę, kad esu finale.

– Sesuo tris kartus mamos klausė, ar tikrai laimėjote. Sunku buvo patikėti ir pačiai. Ar dabar jau jautiesi Metų kauniete?

– Visi džiaugėmės. Buvo sunku patikėti. Dar iki dabar sunku patikėti, kad laimėjau šį apdovanojimą. Kaip jau sakiau renginio metu, kitos finalo dalyvės – labai nusipelniusios moterys.

– Pirmadienis prasidėjo kaip ir daugumos bendraamžių...

– Mokykloje...

– Kaip tave sutiko gimnazijoje?

– Visi pasveikino. Ir mokytojai sveikino, ir klasiokai. Džiaugėsi kartu, domėjosi įspūdžiais. Smagu. Šie metai – pirmieji naujoje mokykloje. Esu dešimtokė, įtemptas laikas, laukia egzaminai.

Svarbu – susikaupti

– Kokios įtakos šis titulas turės tau asmeniškai ir ne tik?

– Tikiuosi, kad mano paviešinta situacija paskatins tokioje situacijoje atsidūrusius žmones imtis iniciatyvos ir bandyti padėti, bandyti iš anksto pasidomėti, kaip reikia suteikti skubiąją medicinos pagalbą. Tikiuosi, kitiems suteikiau daugiau pasitikėjimo savimi. Jeigu aš galėjau, kiti irgi sugebės.

Vien pati pažįstu nemažai žmonių, kurie, manau, išdrįstų gelbėti. Bet niekada nežinai, kaip iš tiesų gali sureaguoti esant vienai ar kitai kritiniai situacijai. Pati niekada nesitikėjau, kad man taip nutiks ir kad sugebėčiau taip. Esu jautri, man baisu nelaimės, daug kas mane pažįstantys stebisi, kaip neišsigandau, nesutrikau. Sutrikau, bet pavyko susikaupti.

Manau, esu nepasitikinti savimi. Bet šis projektas man suteikė didesnio pasitikėjimo savimi.

– Ar pati esi sulaukusi pagalbos iš nepažįstamų žmonių?

– Nėra buvę rimtų situacijų, kad staiga prireiktų nepažįstamų žmonių pagalbos. Vienai kartais tenka skristi lėktuvu, iki šiol tokiose kelionėse pačiai pavykdavo su viskuo susitvarkyti. Kelis kartus viena esu skridusi pas senelius, jie gyvena užsienyje.

Tikiuosi, kad mano paviešinta situacija paskatins tokioje situacijoje atsidūrusius žmones imtis iniciatyvos ir bandyti padėti.

Teko daug keliauti

– Sulaukei daugiausia kauniečių simpatijų. Tai rodo, kad visuomenė vertina asmenis, nepaisant jų amžiaus. Tačiau neretai pasigirsta nuomonių, kad šiais laikais vaikai, paaugliai turi per daug teisių ir per mažai pareigų. Pritari?

– Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo šeimos, kurioje auga vaikas. Sutinku, kad yra tokių, kurie nori naudotis savo teisėmis, tačiau vengia pareigų. Viskas priklauso nuo požiūrio į save, į aplinkinius žmones. Aš asmeniškai tikrai gerbiu visus: ir jaunesnius, ir vyresnius žmones. Daug kas priklauso nuo auklėjimo, nuo visuomenės. Ilgai esu gyvenusi ne Lietuvoje. Tėtis – sportininkas, jis buvo pasirašęs kontraktą su Škotijos futbolo klubu. Visai šeimai teko daug keliauti po skirtingus miestus. Išvažiavome, kai man buvo vos treji. Į Lietuvą gyventi grįžome prieš devynetą metų.

– Kaip sekėsi pritapti grįžus?

– Grįžome pirmos klasės pabaigoje. Iš anksto žinojome, kad grįšime – tėtis čia pasirašė kontraktą. Su mama specialiai sprendėme lietuviškas užduotėles, kad man vėliau būtų lengviau. Nebuvo sunku priprasti. Man patiko Škotijoje, norėčiau ten gyventi, bet jau ir čia namai, draugai. Ten namai man buvo stadionai, kuriuose tėtis žaisdavo (juokiasi).

Svarbiausia – šeima

– Kas pačiai yra pavyzdys, į ką lygiuojiesi?

– Į savo tėvus. Jie man – tikras pavyzdys visose situacijose. Tėtis turi daug patirties, gali daug ką patarti, pavyzdžiui, ir tai, kaip išmokti nekreipti dėmesio į komentarus, nes pats per savo karjerą yra visokių sulaukęs. Su tėvais labai gerai sutariame. Man jie – kaip draugai. Viską žino. Dažnai paaugliai bijo kažką pasipasakoti, mano tėvai tikrai viską žino. Jeigu ir prisidirbčiau – iškrėsčiau ką nors labai kvailo, blogo, vis tiek pasakyčiau. Nebaisu. Esam kalbėję, kad tėvai tėvais liks visada, nesvarbu, ar padarysiu kažką blogo. Pabars, nepagirs, bet visada padės ir mylės. Žinau, kad bent jau mano tėvai taip elgtųsi. Esam labai artimi šeimoje. Mama man – pati gražiausia, labai stipraus charakterio, tikros moters pavyzdys. Tėtis irgi stiprus. Jis vienintelis vyras šeimoje. Turi atlaikyti mus tris (kvatojo).

Mažąją sesę Andrėja vadina stebuklu, o šeimą – vienu svarbiausių dalykų gyvenime.

– Nuomonės dėl visko sutampa?

– Visko būna (šypsosi). Bet mėgstame būti visur kartu: ir gyventi, ir atostogauti. Tik kai jau grįžom į Lietuvą, tėtis vienas žaidė Azerbaidžane, o mes su mama likome čia, nes ji laukėsi sesės. Mano tėvams šeima yra viskas, gal dėl to ir man šeima visada bus pati svarbiausia.

– Kaip su seserimi sutariate?

– Tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas – 9,5 metų. Visada norėjau sesės ar brolio, tad jos labai laukiau. Ji man kaip stebuklas. Labai ją myliu. Aišku, būna visko. Ir pasipykstame, ir pasimušame. Šiaip gerai sutariame. Negalime kartu, bet negalime ir viena be kitos (kvatoja).

Paaukojo plaukus

– Kokia veikla šiuo metu tau svarbiausia?

– Mokslai, bet labai traukia ir visuomeninė veikla, pagalba kitiems. Tai tikriausiai irgi iš tėvų. Pavyzdžiui, ne kartą yra esame parėmę vaikų globos namuose augančius vaikus, aplankome juos, pabendraujame. Pernai sugalvojau nusikirpti plaukus ir kasą atiduoti organizacijai, kuri gamina perukus sunkiai sergantiems vaikams. Ilgi buvo plaukai, nukirpo 34 cm kasos. Daug kas klausė, ar negaila. Bet man tai yra tik plaukai, kurie atauga, o vaikams tokia dovana daug ką reiškia. Mama su tėčiu mane dėl šio žingsnio palaikė.

– Kaip sekasi mokykloje?

– Vidutiniškai gerai. Nesu pirmūnė, bet mokausi gerai. Labiausiai patinka biologija. Įdomu ir kalbos, be anglų dar mokausi prancūzų kalbos. Kalbant apie specialybės pasirinkimą, norėčiau studijuoti kineziterapiją.

– Kas labiausiai motyvuoja mokytis?

– Man atrodo, kad mokykloje, o ir gyvenime, svarbiausia yra tarpusavio bendravimas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai gera atmosfera, kai gali kalbėtis su mokytoju, bendradarbiauti su juo, tartis, labai padeda mokslams. Geriau sekasi, norisi mokytis.

Gimnazija suteikia ne tik žinių, bet taip pat ir bendravimo patirties. Čia taip pat formuojasi požiūris į gyvenimą. Mokykla, ne tik tėvai, ugdo ir bendruosius gebėjimus. Mokyklose organizuojama daug įvairių paskaitų, seminarų ir pan. Mums suteikiama labai daug galimybių, tik reikia jomis pasinaudoti, jas priimti.

– Vienas švietimo įstaigų ir jų bendruomenių skaudulys yra patyčios. Ar yra kada nors tekę su jomis susidurti asmeniškai?

– Esu. Ne pačioje mokykloje, o socialiniuose tinkluose. Buvo vasara, viename koncerte nusifotografavau su žinomu dainininku, nuotrauką paviešinau. Iš vieno žmogaus viešai sulaukiau žiaurių, mano akimis, komentarų. Jie mane labai įskaudino. Man tuomet labiausiai padėjo tėvai. Būtent todėl bet kokiais atvejais visuomet patarčiau kreiptis į savo tėvus, kitą artimą žmogų, į mokyklos socialinį darbuotoją, psichologą. Jokiu būdu neužsisklęsti ir nekentėti vienam.

– Koks tavo gyvenimas po pamokų? Kaip dažniausiai atrodo laisvalaikis?

– Ruošiu pamokas, sportuoju. Sau pačiai. Lankau sporto klubą, bendrai stiprinu kūną. Laisvalaikiu visa šeima išeinam pasivaikščioti, dar kažką paveikiam. Ir su draugais. Mėgstu gaminti valgyti. Į filmą nueiname ir tik abi su sese. Arba kartu pažaidžiame. Sesių laikas. Taip ir eina tos dienos.

– Tėtis – kelis kartus išrinktas geriausiu Lietuvoje rungtyniavusiu futbolininku, atstovaudamas Edinburgo "Hearts" klubui yra tapęs rezultatyviausiu žaidėju Škotijos lygoje. Ar nenorėjai sekti jo pėdomis?

A.Veličkaitė pasakojo daug laiko praleisdavusi stadionuose su tėčiu.

– Sportas yra didelė tėčio gyvenimo dalis. Bet džiaugiuosi, kad niekada neliepia mums sportuoti, daryti rytais mankštos ar bėgti krosų. Pavyzdžiui, per atostogas, kai dar daugiau laiko praleidžiame visi kartu, daug ilsimės ir daug valgome. Mėgstame visokį maistą. Mėgstame ir pietų pamiegoti.

Tėtis manęs neleido į futbolo treniruotes. Keliose buvau, bet jis, kaip pats patyręs, ką reiškia futbolininko gyvenimas, patyręs rimtą traumą… Nenorėjo, kad būčiau futbolininke. Jam neseniai suėjo 40 metų, o negali normaliai atsiklaupti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Smagu

Smagu portretas
Pirmoji Kauniete verta titulo...Saunuole mergaite...Sekmes jai.Smagu kad del jos nereikes raudonuoti..

Tautos stebėtojas

Tautos stebėtojas portretas
andriau nekriepk demesio jie tau pavydi

Kaunas

Kaunas portretas
Ach vot kame vinis Velicku klano mergaite...geras poelgis bet tai turetu buti kaip suprantamas dalykas padet zmogui bedoje...o ne dalint Metu moters titula..
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių