Šančiuose – mažas laimės fabrikėlis

Akademijos vadovė, vienos seniausių Lietuvos cirko dinastijų atstovė Ieva Variakojytė-Reynström įsitikinusi – išmokti naujų, laimės galinčių suteikti dalykų niekada nėra vėlu. Cirko artistų šeimoje užaugusi moteris toliau puoselėja Lietuvos cirko tradicijas. Galbūt kovo 20-oji, Tarptautinė laimės diena, paskatins ir darbuose paskendusius kauniečius pradėti mokytis ko nors nauja ar prisiminti seniai užmirštą svajonę?

– Pritartumėte minčiai, kad išmokti ko nors naujo galima visada, tik nereikia bijoti?

– Tikrai taip. Ypač kalbant apie cirką, teatrą ar kitas meno šakas – kuo plačiau žmogus žvelgia į pasaulį ir kuo dažniau sau leidžia išbandyti kažką nauja, tuo jis laimingesnis.

Norėdami tapti laimingi, turime išsivaduoti iš visuomenėje gajų stereotipų, kurie mus paskandina baimėje, nes tik laisvas žmogus gali būti laimingas.

Cirkas – tai ta vieta, kur bandydamas naujus dalykus gali plėsti savo galimybių ribas ir pamatyti, kad jos daug toliau, nei manei esant. Cirko meno akademiją lanko daug įvairių vaikų, turime ir jaunuolių iš globos namų. Nuostabus jausmas stebėti, kaip gyvenimo mėtytas jaunas žmogus atranda savo laimę cirke ir išmoksta sukurti labai gražių dalykų, laimi prizus konkursuose ir festivaliuose.

Nuostabus jausmas stebėti, kaip gyvenimo mėtytas jaunas žmogus atranda savo laimę cirke ir išmoksta sukurti labai gražių dalykų.

Mano laimė stebėti šiuos žmones ir matyti, kaip jie užaugo, išmoko ugdyti valią, valdyti savo kūną ir emocijas. Tikriausiai kiekvienam vaikų meniniu ugdymu užsiimančiam žmogui smagiausia stebėti, kaip auklėtinis pasirodymo metu improvizuoja, atlieka ne tik tai, ką jam pasakei, bet ir jaučiasi laisvas kai kurias pasirodymo vietas atlikti savaip. Argi visa tai ne laimė? Aišku, kad laimė.

– Kiek akademiją lankančių vaikų laimė daro įtakos jūsų asmeninei laimei?

– Žinoma, ugdytinių laimė daro labai didelę įtaką mano asmeninei laimei. Pripažįstu, kartais jiems būnu šiek tiek per griežta. Pavyzdžiui, šiuo metu su viena mergaite ruošiamės konkursui, jaučiu didžiulį jos potencialą. Po intensyvios treniruotės išleidusi ją namo kartais galvoju: ar ne per daug iš jos prašau? Juk jai tik devyneri. Tačiau kitą dieną atėjusi į treniruotę ji viską atlieka tobulai. Nuostabus jausmas matyti, kaip ugdytiniai auga ir tobulėja, o vėliau konkursuose laimingi skina laurus.

– Kas jums suteikia daugiau laimės – stebėti, kaip nieko bendra su cirku neturėjęs vaikas jį pamilsta, ar suprasti, kad auklėtinis tampa profesionalu, galinčiu tęsti cirko tradicijas?

– Dažniausiai į akademiją ateina degantys cirku vaikai. Aišku, pasitaiko ir atvejų, kai jaunuolis apsilanko vien smalsumo vedinas, o tada užsikabina ir pasilieka ilgam. Tokios situacijos visuomet būna labai malonios. Vis dėlto daugiausia vaikų ateina iškart nusiteikę rimtam darbui. Kai kurių tėvai net stebisi, iš kur jų atžala turi tokį stiprų cirko troškimą.

Akademijoje vaikų laukia ne vien pramogos, bet ir sunkus darbas – tenka lavinti lankstumą ir jėgą – tai išvargina, tačiau jaunuoliai vis tiek su didžiausiu noru lanko treniruotes. Malonu, kai sunkus vaiko darbas ir geri rezultatai sunaikina tėvų skepticizmą. Kartais vedu laisvesnes treniruotes ir žiūriu, kokius triukus atlieka patys vaikai – juos įtraukiame į programą. Kai vaikas atlieka tai, kas jam patinka, triukas pavyksta lengviau ir natūraliau. Kadangi visi esame labai skirtingi, vieniems jaunuoliams triukai pavyksta greičiau, kitiems lėčiau. Tačiau niekada be reikalo neskubinu auklėtinių. Laimingiausia jaučiuosi, kai matau, kad vaikas nestovi vietoje, po truputį progresuoja ir tuo džiaugiasi.

– Kas apskritai cirko gyvenime jums teikia daugiausia laimės?

– Prieš dešimt metų uždaviau sau klausimą, kodėl aš vis dar cirke. Manęs nuolat to klausinėdavo visi aplinkiniai, jiems tai atrodė keista. Pasaulyje cirkas yra kiek geriau vertinamas, o Lietuvoje tai yra visiškas užribis, nedaug kas supranta šį meną. Tai kodėl aš čia? Esu trečios kartos cirko artistų dinastijoje atstovė. Mano močiutė, kuri, beje, buvo tikra kaunietė, cirku gyveno jau nuo dvylikos metų. Abu tėvai taip pat savo gyvenimus atidavė cirkui, mes su broliu visą vaikystę praleidome aplinkoje, kupinoje šio meno.

Man svarbu, kuo gyveno mano seneliai ir tėvai, noriu, kad cirko menas Lietuvoje nebūtų pamirštas ir išlaikytas deramo lygio. Norint tai pasiekti, reikės dar daug kovoti, tačiau kai matau kasdien į treniruotes ateinančius vaikus, jaučiuosi labai laiminga. Tol, kol cirku domėsis jaunuoliai, šis menas bus gyvas.

– Kaip turėtų atrodyti jūsų Laimės diena?

– Laimė turi kelis aspektus. Aišku, visų pirma yra šeima. Dažnai pagalvoju, jeigu neturėčiau savo sūnaus, tikrai negalėčiau jaustis visiškai laimingu žmogumi. O ir dirbti su vaikais būtų gerokai sunkiau.

Jeigu kalbėtume apie pedagoginį darbą, jaučiuosi laiminga, kai matau besišypsančius veidus per treniruotę – tai neįkainojama. Tokios akimirkos tarsi mozaika sudėlioja laimingą dieną. Manau, kad žmonės apskritai per daug linkę sureikšminti dalykus, kurių neturi, ir pamiršti turimus džiaugsmus. Džiaugtis reikia tuo, ką turi.

Aišku, savo svajonių reikia siekti, bet neverta apsistoti ties kokiais nors vargiai pasiekiamais tikslais. Manau, kad kartais būname per daug reiklūs sau ir kitiems, tad Laimės dieną norėčiau palinkėti išmokti džiaugtis paprastais dalykais. Tada Laimės diena bus kasdien.