Ryžosi pokyčiams

"Imsiu intensyviai sportuoti ir atsisakysiu produktų, turinčių pridėtinio cukraus. Mokysiuosi prancūzų kalbos ir pradėsiu lankyti dailės pamokas. Dažniau lankysiu mamą ir bent kartą per mėnesį – šunų prieglaudą", – šįryt lipdami iš lovos veikiausiai sau žadėjote viską pradėti iš naujo arba daryti kitaip nei vakar.

Panašiai prieš dvejus metus prasidėjo ir Olandijoje gyvenančios kaunietės Jolitos Rukaitytės rytas, kai, pajutusi gyvenimo trapumą ir laikinumą, ji nusprendė mesti gerai apmokamą darbą, parduoti savo butą ir leistis į kelionę po pasaulį. Ekonomistės išsilavinimą turinčios moters, kurią dauguma apibūdindavo kaip kieto būdo ir racionalaus proto, sprendimas iš pradžių daug kam atrodė netikėtas. Bičiuliai ir tėvai net manė, kad Jolita juokauja.

"Septyneri metai prabėgo greitai ir gan įprastai – mokslai, darbas, namai, draugai. Kai per vienus metus netekau trijų kolegų, vienas kurių man buvo labai artimas, suvokiau gyvenimo trapumą ir pajutau vidinę energiją imtis radikalių pokyčių. Tai buvo tiesiog neginčijamas, natūralus troškimas viską apversti aukštyn kojomis, suteikti sau naujų galimybių, ir niekas manęs nebūtų galėjęs sustabdyti", – savo sprendimo 34-erių moteris niekada nesigailėjo.

Atsikračiusi vidinių baimių, ant pečių ji užsimetė kuprinę ir leidosi į nuotykį – be plano, be išankstinio maršruto. Aplankiusi Vietnamą, kur kojos linko nuo tropinio karščio, jau netrukus Jolita leidosi į Taivaną. Čia ji mokėsi banglente suvaldyti bangas. Indonezijoje kaunietė kopė į beveik 4 km aukščio ugnikalnį, o Mongolijoje stebino vietinius savo pasiryžimu keliauti be kompanijos.

"Kartais atrodo, kad pasaulis pilnas pavojų, o moteriai keliauti vienai yra ypač nesaugu. Čia yra tiesos ir nors buvo patekusi į keblias situacijas, su rimtais pavojais nesusidūriau. Priešingai – sutikau daug gerų žmonių, atradau naujų draugų, pramokau ispanų kalbos ir lyg pradėjau gyventi iš naujo", – daugiau nei metus trukusią kelionę reziumavo J.Rukaitytė.

Jolita suprato, kad iš gyvenimo nori kur kas daugiau, nei gauna namuose ir darbe.

Lemtinga laida

Kai pasiilgo namų jausmo, o ne viešbučių kambarių, mylimo kavos puodelio, o ne triukšmingų kavinių, Jolita sulėtino tempą ir ėmė ieškoti darbo. Porą mėnesių savonoriavusi Ekvadore ji dar labiau pamilo kalnus, todėl svajojo apsistoti Šveicarijoje arba praktikuoti ispanų kalbą Barselonoje, tačiau likimas ją ir vėl sugrąžino į Nyderlandus – darbo pasiūlymo, kurio sulaukė iš vienos įmonės, jauna moteris nenorėjo atsisakyti. Tiesa, paragavusi kelionių Jolita suprato, kad jai nepakanka vien tik stogo virš galvos ir gero darbo.

"Reikia kažko, kas tave darytų laimingą, reikia iššūkio..." – žiūrėdama dokumentinę laidą "Maiden" apie moteris, jachta apkeliavusias pasaulį, Jolita pagalvojo, kad iki visiškos pilnatvės jai panašiai tiek ir tereikia.

Todėl viename internetiniame puslapyje išvydusi anglės Jen kvietimą Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti vandenyne, kaunietė ilgai nesvarstė.

"Tekstas skambėjo maždaug taip: tau nebūtina irklavimo patirtis – visko išmoksime kartu, svarbiausia tavo pasiryžimas ir atkaklumas", – jau po pirmojo pokalbio skaipe su Jen ir dar dviem komandos narėmis –  Natalie ir Leah, lietuvei neliko abejonių, kad jos pasirinkimas teisingas.

Prisijungusi prie komandos "One Ocean Crew" narių, kaunietė ėmė braukyti kalendoriuje dienas iki 2020-ųjų gruodžio. Būtent tada prasidės "Talisker" viskio Atlanto rungtynės, kuriose kasmet dalyvauja vis daugiau entuziastų. Užsimoję perplaukti Atlanto vandenyną, komandos tradiciškai startuos Gomeros saloje, iš kurios 1492-ųjų rugsėjo 6-ąją plaukė ir Christopher Columbus. Finišas – Karibai.

"Mūsų duomenimis aš būsiu pirma lietuvė perplaukusi Atlantą irkluojama valtimi", – moteris neabejojo, kad viskas eisis pagal planą, o žodį "būsiu" pakeis "esu".

Išmoko prašyti paramos

Valčių lenktynės nėra eilinė pramoga. Komandos "One Ocean Crew" ir likusiųjų dalyvių tikslas – paremti kokią nors labdaringą organizaciją, fondus ar draugijas, kovojančias su vėžiu, padedančias sergantiems Alzheimerio liga, besirūpinančias švariu Atlantu, vaikų ateitimi ir t.t.

Tarptautinis moterų ketvertas pasirinko labdaringą organizaciją "Sea Ranger Service", jaunus bedarbius ruošiančią įvairiems darbams jūroje, ypač neprižiūrėtose ir apleistuose vandenynų regionuose. Pardavusios valtį "Doris", kurią varžyboms nusipirko iš praėjusių metų dalyvių vokiečių, pinigus "One Ocean Crew" perves minėtai labdaringai organizacijai ir prie jos vairo stovintiems buvusiems jūrų karininkams.

"Už valtį įnešėme jau 10 tūkst. eurų. Kovą reikia pervesti dar tiek pat", – bendra suma už valtį kartu su įranga ir vandens filtrais, J.Rukaitytės skaičiavimais, atsieis apie 80 tūkst. eurų.

Kartu su draudimu, dokumentų įforminimu, krizės operacijų planais, maistu, apranga ir transportu kaina išaugs maždaug iki 160 tūkst. eurų. Todėl kiekvienai komandai aktualu rasti kuo daugiau ir kuo dosnesnių rėmėjų. Paremti komandą gali ir kiti geros valios žmonės. Specialiai tam tikslui sukurtos kelios aukojimo platformos.

"Šiuo metu intensyviai ruošiuosi fiziškai. Irkluoju vandens telkiniuose, lankausi sporto klube. Tačiau nemažai jėgų tenka atiduoti ir rėmėjų paieškoms", – J.Rukaitytei, pratusiai pačiai pasirūpinti savimi, esą reikėjo nemažai valios pastangų, kad išdrįstų prašyti pagalbos. – Ieškodama rėmėjų susipažinau su daugybe žmonių, kurie susižavėjo vandenyno saugojimo idėja ir moteriška komanda, išdrįsusia perplaukti Atlantą. Jaučiame labai stiprų palaikymą, didėjantį gerbėjų klubą ir kartu gavome gyvenimo pamoką, kiek daug reiškia bendradarbiavimas ir gebėjimas dalytis ir sunkumais, ir džiaugsmais."

Ne mažiau nei pinigai, moterims reikalinga ir sklaida, todėl po darbų radusios laisvesnio laiko, aplinkiniams būsimos dalyvės pasakoja apie gruodį vyksiančias varžybas ir kilnų jų tikslą. Tą patį, susidorojusios su iššūkiu, jos žada daryti ir kitąmet.

"Tuomet turėsime daugiau ką papasakoti", – lietuvė prasitarė drauge su bičiulėmis kelianti sau užduotį ne tik dalyvauti varžybose, bet ir jas laimėti.

Tarptautinė komanda

Į 2019 m. lenktynių startą stojo net 35 įgulos – septynios vienvietės, tiek pat dviviečių, keturios trivietės, kitos keturvietės valtys. Šių metų gruodį susirungs dar daugiau komandų. Tiesa, prieš metus buvo ir dvi įgulos po penkis narius, bet irklų, kaip ir keturvietėje, tik trys poros.

"Galvojome ir mes apie penktą įgulos narę, bet kol kas susilaikome", – J.Rukaitytė suskubo pristatyti tarptautinę komandą, kurią suvienijo bendras tikslas.

Antai, 31-ų Jen Cullom stichija – sportas. Ji užsiima pilatesu, dirba Didžiosios Britanijos žolės ridulio "Field hockey" komandos fizioterapeute. Tokio pat amžiaus Natalie Hart – viešųjų ryšių ir komunikacijų srities asė. Ji yra išleidusi net ir knygą, sulaukusią "Costa First Novel Award" dėmesio. 34-erių Leah Mink – yra ne tik gabi vykdomoji direktoriaus padėjėja, bet ir veržli ištvermės sportų, ypač maratonų, fanatikė.

Susipažinusių lapkričio pabaigoje merginų ketvertukas intensyviai bendrauja virtualiai. Kasdien viena kitai parašo dešimtis žinučių ir bent kelis kartus per savaitę surengia bendrus vaizdo pokalbius. Po poros mėnesių komandos narių laukia pirmasis susitikimas Anglijoje ir dar intensyvesnis pasiruošimas varžyboms gruodį.

"Kartu mus suvedė gan skirtingi gyvenimo keliai, tačiau atrodo lyg viena kitą pažinotumėme ilgą laiką. Veikiausiai mus vienija atkaklumas", – kaunietė džiaugėsi, kad gyvenimas ją suvedė su šauniąja trijule.

Atrodo, kad viena kitą pažįstame, atitinka mūsų požiūriai, bet juk negali žinoti, kas bus išplaukus.

Pasiruošusi iššūkiams

Jolita neslėpė, kad nors ir neabejoja esanti teisingame kelyje, būna dienų, kai ją apima dvejonės, ar sugebės šią svajonę įgyvendinti. Tokiomis akimirkomis ji sau primena vieną svarbią taisyklę: "Jei galėjai pagalvoti, galėsi ir padaryti." 2018-aisiais po pasaulį keliavusi viena, pati sprendusi, kada keltis, kur eiti ir ką valgyti, kaunietė neretai susimąsto, kaip daugiau nei keturiasdešimt dienų jai pavyks išbūti su likusiomis komandos narėmis.

"Atrodo, kad viena kitą pažįstame, atitinka mūsų vertybės ir požiūriai, bet juk negali žinoti, kas bus išplaukus. Draugai juokauja, kad susipyksime kaip katės. O kas tada? Iš valties juk neišlipsi, – J.Rukaitytė vylėsi, kad ginčams laiko neliks dėl įtempto režimo. – Kiekviena komandos narė 2 val. irkluos, 2 val. ilsėsis. Tikiu, kad bartis jėgų tiesiog nebebus."

Santykiai su komandos narėmis – ne vienintelis Jolitos rūpestis. Moteris jau ima sukti galvą, ką įsidėti į savo krepšį, kad valtyje nebūtų papildomo balasto. Keliautoja tikrai žino, kad su savimi pasiims maudymosi kostiumėlį, apatinius, kelnes, kelerius marškinėlius, aršiam Atlanto klimatui atsparią striukę, batus ir daug kremo nuo saulės.

"Susidursime su ne tik su milžiniškomis Atlanto bangomis, bet ir pačiomis įvairiausiomis oro sąlygomis: ir šaltu vėju, ir lietumi, ir kaitria saule, judant link Pietų Amerikos. Tada prireiks ne tik kremo nuo saulės, bet ir akinių, kepurės. Vandenyje saulė stipriai griebia", – keliautoja buvo pasiruošusi bet kokiems gamtos pokštams.

Kaip ir komandos valtis "Doris". Nors atrodo trapus, laivelis, anot Jolitos, pritaikytas nenuskęsti, net jei ir tektų apsiversti kelis kartus ant bangų didelių audrų metu.

Kalėdos – vandenyne

Ankstesnių varžybų dalyviai pasakojo, kad nuo ilgo irklavimo žaizdos atsiveria ant delnų, o nuo sėdėjimo – ant sėdmenų, todėl moteris pasiims priemonių nuospaudoms gydyti, medikamentų pykinimui mažinti, maisto papildų ir daug kalorijų turinčio maisto.

"Kiek žinau, varžybų metu dalyviai vidutiniškai numeta net apie 15 kg. Todėl labai svarbu kaloringas ir vertingas maistas, kad neperdžiūtume ir nenusilptume", – paklausta, kaip atrodys dienos meniu, moteris šyptelėjo.

Jokių salotų, vaisių, skrudintų bulvyčių ar kepsnių. Kol plauks, moterys tenkinsis tik dehidratuotais maisto gaminiais, kuriuos prieš valgydamos turės užpilti filtruotu vandeniu.

"Kalėdas ir Naujuosius metus sutiksime Atlanto vandenyne. Faktas, kad nepuošime eglutės, o su savimi nepasiimsime nei baltos mišrainės, nei silkės su grybais. Todėl būtinai įsimesime kažkokį saldėsį, kuris bent šiek tiek primintų apie gražiausias metų šventes", – ateinančio gruodžio planais dalijosi įspūdžių kolekcininkė.

Mintis, kad daugiau nei mėnesį bus atskirta nuo pasaulio ir negalės naudotis socialiniais tinklais Jolitos nei kiek nebaugina. Bent kelis kartus Mongolijoje likusi be ryšio, ji suprato, kaip gera išsivaduoti nuo virtualaus pasaulio, o savo dėmesį sukoncentruoti į aplinką. Tai esą padėjo geriau pažinti ir kitus žmones, ir save pačią.

"Ką dar norėčiau pasakyti? Padrąsinti visus žengti žingsnį į kažką naujo. Neribokite savęs!" – pokalbį baigusi Jolita neabejojo, kad nuotykiai, kuriuos patirs šių metų gruodį, bus verti dar vieno "Kauno dienos" teksto.