Poeto meilė šunims virto eilėraščiais

Šalia Laisvės alėjos simboliu tapusio Gintaro Patacko, gurkšnojančio kavą "Kauno" viešbučio lauko kavinėje, kas dieną snaudžia poeto ir praeivių mylimas Sibiro haskis Lokis, jau pelnęs gan ekscentriško mąstymo šeimininko ketureilį.

Šalia Laisvės alėjos simboliu tapusio Gintaro Patacko, gurkšnojančio kavą "Kauno" viešbučio lauko kavinėje, kas dieną snaudžia poeto ir praeivių mylimas Sibiro haskis Lokis, jau pelnęs gan ekscentriško mąstymo šeimininko ketureilį.

– Gintarai, iš kur tokia meilė šunims? Juk prieš trejetą metų vos ne visus tavo vienos iš dvidešimt devynių knygų, pavadintos "Kur pakastas šuva", eilėraščius paskyrei vokiečių aviganiui Lordui. Tai kur čia, kaip sakoma, šuva pakastas?

– Tas šuva pakastas Aleksote, mano brolio Sauliaus sodyboje, kurioje gyveno mano tėvai ir aš su dviem broliais. Lordas buvo mano su Tautvyda šeimos šuo.

– Vadinasi, ne haskis Lokis yra tos knygos herojus, o būtent Lordas. Kodėl?

– Todėl, kad tada, kai jis, Lordas, išėjo Anapilin, mano vaikai labai išgyveno šią netektį. Mat Lordas mūsų su Tautvyda namuose atsirado, kai sūnus Gajus prieš keturiolika metų parsivedė jo išsirinktą ir nusipirktą anuomet dar mažytį Lordą. Jis gyveno su mumis tik dešimt metų, nugaišo nuo žmogiškos ligos – insulto. Jo išėjimą Vilkų Mėnulin aprašiau to paties pavadinimo eilėraštyje. Štai vienas jo stulpelių: "Svajonių savo vilkiškai juodų/ Neatiduosiu niekam Nevergausiu/ Neatsiliepsiu šaukiamas Lordu/ Jau greit Vilkų Mėnulin nusigausiu/ Tai paskutinis iš manų vaizdų/ Smagus ir liūdnas – taip aš išeinu." Matydamas, kokia skausminga šeimai Lordo netektis, parašiau dar ne vieną eilėraštį, skirtą Lordui. Juos ir kitus eilėraščius suguldžiau į knygą, kurią pavadinau "Kur pakastas šuva".

– O kodėl toks keistas knygos pavadinimas?

– Todėl, kad visi klausinėdavo, kur tas šuo pakastas. O jei rimtai, tai toje knygoje, kuri pasirodė bendradarbiaujant su jos paveikslų autoriumi prof. Arvydu Palevičiumi, per Lordo įvaizdį kalbėjau apie opias mūsų visuomenei problemas. Na, pavyzdžiui, apie emigraciją. "Aš liksiu čia – kur pakastas šuva,/ Žinodamas gerai, kad kito tokio/ Nerasiu niekur. Čia – jo Lietuva,/ Kiek liko jos po švento Vito šokio". Lordas atliko pagrindinio personažo vaidmenį ir daugelyje kitų tos knygos eilėraščių.

– Net ir eilėraštyje su aliuzija į Ernesto Hemingway "Senis ir jūra"?

– Net ir tame. "Ant kranto lakstė vienišas šuva/ Ir matė – senį nutempė į jūrą/ Baisi galinga milžino jėga/ Negrįžta o ir šuns kauleliai gūra."

– Viename eilėraštyje rašai apie tolimą laiką, kai tapsi šviesa, kuri sklinda iš vietos, kur guli pakastas šuva ir tapatinasi su tavo tapatybe. Kažkokia abrakadabra...

– Tai ne abrakadabra. Kaip ir tai, kad haskis Lokis atkako į šį pasaulį tą pačią dieną, kai Vilkų Mėnulin išėjo Lordas.

– Ar taip buvo visada – išnyksta vienas, atsiranda kitas?

– Ne, vaikystė Aleksote prabėgo be šunų. Tėvai dirbo ir augino tris sūnus – šunims laiko neturėjo. O ir mūsų su Tautvyda namuose šunys atsirado tik tada, kai vaikai paaugo. Gyvūnai namuose randasi tik tada, kai moterys jau nebenori gimdyti. Ir ypač tuomet, kai žmonos norai sutampa su vaikų. Taip buvo ir pas mus.

– Anksčiau jūs su Tautvyda lyg ir nesirodydavote Laisvės al. su vokiečiu aviganiu Lordu, o štai su haskiu Lokiu kurį nors iš jūsų pamatysi kiekvieną dieną Laisvės al.

– Lokis – geras. Kiekvienas gatvėje gali prie jo prieiti, paglostyti. Jam tai patinka. Šuo ramiai guli ant šaligatvio, stebėdamas judėjimą Laisvės al. Aš vadinu Lokį romantiku. Kodėl? Todėl, kad jis štai jau keleri metai ramiai ir tingiai laukia praeinančių Laisvės al. kalaičių. Tik kalaičių. Patinus jis iš tolo atskiria ir tampa agresyvus. Pastarąja prasme ir savo atletiška išvaizda jis visai nepanašus į mane. Aš juk visada ramus, storas ir tingus. Štai jau kiek dienų sėdžiu čia, neparašęs nė vienos eilutės. Net apie Lokį.

– Tai parašykit.

– Duokit porą minučių... Na, štai – skiriu jam šitą ketureilį: "Nenoriu dukterų anei sūnų./ Turiu geriausią vieną iš šunų./ Tai haskis Lokis. Na, o mes su Lokiu/ Kaip su meška – abu labu tokiu."

Sakiau, kad jis tingus – gali valandų valandas gulėti ant šaligatvio, leidžiasi kalbinamas, glostomas, tačiau turi vieną bjaurų įprotį – kakoti ant gazonų. Tai visuomet turiu kišenėje nešiotis plastikinį maišelį, kad galėčiau panaikinti šio įpročio įkalčius. Nešiojasi tokį maišelį ir Tautvyda, vaikščiodama su Lokiu pirmoje dienos pusėje. Ir pusryčius jam paduoda, nes aš, perkopęs šešiasdešimtmetį, iš vyturio mutavau į pelėdą – ilgai neužmiegu, žiūriu filmus naktimis. Tad keliuosi labai vėlai – kai šaukštai jau būna po pietų, t.y. po pusryčių. Tad į Laisvės al. su haskiu išeinu antroje dienos pusėje.

– Tai kada ir kur rašote eilėraščius?

– Dažniausiai čia, Laisvės al. Čia yra mano darbo kabinetas. Labiausiai sekasi eiliuoti, maudantis Lokio šlovės spinduliuose – kai jis mėgaujasi praeivių dėmesiu. Tačiau, atvirai kalbant, seniai ką berašiau. Jei kurčiau kasdien, būčiau kaip Mieželaitis – prirašyčiau pusantro metro knygų. Dabar tik mėgaujuosi buvimu šioje pėsčiųjų alėjoje, kuria ji tapo, beje, sovietmečiu. Galvoju, kad vietos valdžia priėmė tokį sprendimą todėl, kad nenorėjo matyti rusiškų tankų, važinėjančių per miesto širdį.

– Tikrai negirdėta ir netikėta pėsčiųjų alėjos atsiradimo priežastis. Kaip ir ta netikėtai pokalbio metu nusimetusi debesų šydą padangė.

– Nieko čia netikėto su oru – šiandien jis bus gražus. Iš kur žinau? Ar negirdit – mūsiškiai Krišnos garbintojai atmaskatuoja per Laisvės al. būgnelius mušdami. Aš tuos krišnaitus vadinu Putino naikintuvais. Mat jie, krišnaitai, pasirodo Laisvės al. dažniausiai tada, kai šviečia saulė – tvirtinu tai, nes 34 metus čia, Laisvės al. sėdžiu, stebiu, įsidėmiu. O saulė nušvinta tada, kai Putinas Maskvoje kokį nors karinį paradą organizuoja, naikintuvus ir raketas, šaudančias į dangų, demonstruoja. O kai šitaip elgiamasi, žinia, debesys išsisklaido ne tik virš Maskvos.

– Na, tikėkimės, Krišnos garbintojai neužpyks už tokį poeto minties šuolį. Beje, kodėl Lokis toks neramus tapo?

– Matyt, valkatą pastebėjo. Jis tokius tipus atskiria iš tolo, nes nemėgsta nešvaros ir alkoholio kvapo. O šiaip jis, Lokis, ėda viską...

– Įdomu, kas tau patinka, ką daro haskis?

– Mane stebina jo balso aparato moduliacijos. Lokis gali urgzti, kiauksėt, loti, dainuoti ir stebinti kitokiais garsais. Man atrodo, kad kažkada vilkas bus labai arti lapės priėjęs, ir taip radosi haskis. Lokis kartais taip ilgai ir pratisai kaukia, kad man, kaip sakoma, visos blusos numiršta. Matyt, jį kaukti verčia protėvių kraujas, tekantis haskio gyslose. Nepaisant to, kad šios šunų veislės autoriai yra čiukčiai, Lokis turi aristokratiškų įpročių. Na, pavyzdžiui, ne kartą jį užklupau miegantį sūnaus, išėjusio darban, lovoje, nors šiaip Lokio miegamoji vieta yra koridoriuje.

Prie poeto priėjęs viso Kauno senjorų vadas Gediminas Žemaitis nejučia padėjo tašką interviu, prašydamas G.Patacko pagalbos – parašyti Kauno senjorų himno žodžius. Tokiu būdu G.Žemaitis  privertė vasarojantį savo darbo kabinete, Laisvės al., poetą nutraukti užsitęsusias kūrybos atostogas ir pritraukė pavydaus Lokio dėmesį – šuo kaipmat budriai prigludo prie savo šeimininko.



NAUJAUSI KOMENTARAI

dsa

dsa portretas
Poetas kalba linksmai, bet eilėraštį tą paskaičius tai apsiverkiau :( Tikrai nemanau, kad jo šuo galėtų būti nelaimingas, šeimininkas jį šitaip jaučia.

laisves al

laisves al portretas
gal straipsnis ir linksmas, bet šuo nelaimingas, nes tokiam šuniui reikia "veiksmo", bet ne dienų dienas gulėti ant šaligatvio, kol šeimininkas kuria...

Renata

Renata portretas
ačiū už gyvasties pilną, nuoširdų, betarpišką straipsnį
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių