Kruvina istorija: jie buvo nužudyti Kaune

  • Teksto dydis:
Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Tragiški Holokausto įvykiai paliko ryškius pėdsakus IX forte – Antrojo pasaulinio karo metu jis paverstas viena iš didžiausių masinių žudynių vietų nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje.

1941–1944 m. čia buvo žudomi Lietuvos ir iš kitų Europos valstybių (Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos) atvežti žydai. Masinės žudynės prasidėjo 1941 m. lapkričio 25 d. Vien tądien sušaudyti 2 934 žydai.

„Kauno diena“ pristato Vokietijoje gyvenančios buvusio kaunietės rašinį apie kraupius įvykius, jų atminimą ir kaltės jausmą. Jos senelių namai buvo visai šalia IX forto ir vadinamojo mirties kelio.

Minėjimas Miunchene

„Pirklys Frizas Friondas (Fritz Freund), gyvenęs Miuler (Müller) gatvėje, būdamas 60 metų, buvo nužudytas Kaune. 53 metų našlė Stela Friond (Stella Freud), gimusi Politz iš Augsburgo, lapkričio 20 d. 1941 m. buvo deportuota per Miuncheną į Kauną ir lapkričio 25 d. nužudyta Kaune. 39 metų prekiautojas audiniais Leo Froindlichas (Leo Freundlich) gyvenęs Georgen gatvėje, su savo sutuoktine Hilde Freundlich, gimusia Cuns (Zuns), namų apyvokos parduotuvės savininke, buvo nužudyti Kaune. Ta pačia pavarde 61-ų banko direktorius Leo Froindlichas (Leo Freundlich), gyvenęs su savo šeima Dres (Dress) gatvėje, kartu su savo 38 metų sutuoktine Luiza Froindlich (Luise Freundlich), gimusia Metzker (Metzger), buvo nužudyti Kaune.“ Ir t.t.

Jau valanda, kaip skaitomos pavardės Miuncheno ir Augsburgo žydų, kurie 1941 m. lapkričio 20 d., pirmosios deportacijos metu, iš Miuncheno traukinių stoties buvo ištremti į Kauną ir lapkričio 25 d. nužudyti Kauno IX forte. Žydų, kurie buvo Vokietijos piliečiai ir daugumos jų, likimo ironija, pavardės buvo vokiškos. Staiga savo šalyje jie tapo niekuo.

Bičiulis, mane pakvietęs į šį lapkričio 9-osios minėjimą, nežinojo, kaip jis pataikė. Jis prisiminė, kad aš esu iš „Žalgirio“ miesto. Tik vėliau, kaip pats prisipažino, nė nenutuokė, kad su „Žalgiriu“ mano šeima turi daug mažiau sąsajų nei su lapkričio 9-osios minėjimu Miunchene.

Miunchene sunaikintos sinagogos vietoje dabar stovi memorialas, prie kurio prieš keletą savaičių buvo skaitomos Kaune nužudytų žydų pavardės. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Simbolinė vieta

Būtent Miunchene 1938 m. Hitlerio vadovaujama partija įsakė lapkričio 9 d. sunaikinti sinagogą. Darbas truko kelias dienas ar net savaites – archyviniai kadrai liudija, kad sinagoga buvo įspūdingo dydžio. Krištolinė naktis, ironiškai pavadinta dėl pažirusių stiklo šukių gatvėse, sudaužius,  nusiaubus, sudeginus žydų namus, parduotuves, sinagogas. Nuo šios dienos prasidėjo tikslingas atviras žydų tautos naikinimas, pirmiausia – Vokietijoje, o paskui, deja, išsiplėtęs į visą Europą. Dabar buvusios sinagogos vietoje stovi monumentas tai dienai atminti.

Žaviuosi vokiečiais, kurie valstybiniu, savivaldybių, bažnyčių, o dažnai ir asmeniniu lygmeniu kasmet rengia tokius paminėjimus, atsiprašymus, pagaliau prisipažinimus dėl kaltės jausmo žydų naikinimo tragedijoje. Tai nėra savaime suprantamas dalykas, nes kas jau kas, bet mes tikrai žinome, kad ne visos ideologijos buvo pasmerktos, ne visi diktatoriai yra pripažinti nusikaltėliais, ne visos aukos pagerbtos.

Šiemet lapkričio 9-osios minėjimas Miunchene prie sunaikintos sinagogos monumento buvo skirtas būtent Miuncheno ir Augsburgo žydams, kurie 1941 m. iš Miuncheno buvo ištremti į Kauną, atminti. Visam laikui. Šiemet sukanka 80 metų nuo tos dienos. Žmogaus gyvenimo laikotarpis: gimusio, užaugusio, pasenusio. Beveik 1 000 žmonių buvimas ištrintas per kelias dienas.

„Našlė Šarlotė Frei                                                                           (Charlotte Frey), gimusi Ritman (Rittmann), turėjusi tėvų įkurtą moteriškų skrybėlaičių verslą ir gyvenusi Vindenmajar g., būdama 41 metų amžiaus, nužudyta Kaune.“

Tarsi vinys sminga tos istorijos, ir ypač jų pabaiga, į mano širdį: „Wurde in Kaunas ermordet“ („buvo nužudytas / nužudyta Kaune“). Ir taip 997 kartus. Man, gimusiai ir augusiai Kaune bei mylinčiai šį miestą, buvo, švelniai tariant, skaudu tai girdėti. Vieną akimirką supratau, kad visu savo vidumi noriu išrėkti: „Užsičiaupkit! Gana! Negaliu to daugiau klausyti!“

Mano bičiulis, supratęs, kad man nelengva, jautriai pasiūlė trumpam atsitraukti ir nueiti išgerti kavos.

Žydų auksas

Mano senelių namai stovėjo pakeliui į IX fortą – visai greta, prie kelio. Man niekada nebuvo kilusi mintis paklausti, pasiteirauti, kaip ten viskas vyko. Kažkaip mano galvoje viskas buvo labai aišku – bjaurybės naciai, ir tiek.

Iki pernai.

Visada mėgau žydus – jie man kažkokie sakralūs, nepasiekiami, paslaptingi. Nuolat žavėjausi jų užsispyrimu, talentais ir, tiesą sakant, šiek kiek pavydėjau jų pasiekimų bei išrinktosios tautos pozicijos. Prieš 20 metų grįžusi į Katalikų bažnyčią kaip aktyvi jos narė, mielai klausydavausi istorijų apie krikščionybės žydiškąsias šaknis. Ir, tiesą sakant, niekada nemaniau, kad kažkaip mano šeima galėtų būti jiems nusikaltusi.

Tarsi vinys sminga tos istorijos, ir ypač jų pabaiga, į mano širdį: „Wurde in Kaunas ermordet“ („buvo nužudytas / nužudyta Kaune“). Ir taip 997 kartus.

Iki pernai.

Pernai, kaip ir daugeliui, man buvo proga perkainoti savo vertybes, daugiau laiko skirti nenykstantiems dalykams, tokiems kaip malda. Vieną dieną mintys pakrypo link žydų. Iškilo visokių klausimų, kaip jie ten keliavo pro mano senelių namus?! Ištisos virtinės. Tai mano senelių šeima viską matė ir viską suprato? Paskui iškilo vaikystėje kažkada girdėta istorija apie žydų auksą.

Tos sodybos seniai nėra, likęs tik vienišas ąžuolas, stovėjęs kiemo viduryje, dabar visiškai iškritęs iš konteksto naujų, modernių verslų zonoje. Ir žmonių nelikę, kurių galėčiau paklausti, nebėra tų, kurie nutilo matydami tą skausmą...

Ir vis dėlto. Tas žydų auksas buvo mano senelių padalytas vaikams kaip palikimas. Nė neįsivaizduoju, kiek jo ten buvo. Mano dabartiniam džiaugsmui, mano šeimai skirta žydų aukso dalis mums neatiteko – ji tiesiog kažkur prapuolė! Išgaravo! Negana to, staiga prisiminėme, kad ir kiti mano seneliai gyveno žydų name. Žydų, kurie buvo ne tik ištremti, – jie taip pat buvo nužudyti.

Mane kaip žaibas perskrodė mintis, kad ne tik bjaurybės naciai kalti. Mano šeima taip pat neša kaltės naštą. Aš ir mano tauta yra ne tik sovietinio režimo aukos, mano šeima kartu yra ir nusikaltėliai, aš esu nusikaltėlė!

Klausimai be atsakymų

„Jis buvo kartu su savo 52 metų žmona Paula Jordan, gimusia Frank, lapkričio 25 d. nužudytas Kaune.“

Šaltas stingdantis siaubas apėmė mane svarstant, kad gal būtent Paulos papuošalai, nuplėšti, jau greičiausiai jai mirus, nuo jos kūno, galėjo būti mano šeimai skirtas „paveldas“. Kai kurių detalių gyvenime geriau ir nesužinoti.

Žinau tik tiek, kad mano seneliai kepė duoną.

Esu girdėjusi, kad žydų vaikai, prasprukę pro kareivių gretas, bėgo į mano senelių krautuvėlę duonos. Kažin ar spėjo jie tos duonos bent paragauti? Auksas už duoną?! O gal šios akcijos vykdytojai pusvelčiui pardavė žydų turtą artimiausiems gyventojams, kad greičiau atsikratytų įkalčių?! Brrrr… Nenoriu apie tai galvoti.

Ką man daryti? Ir kaip man su tuo gyventi?!

Miunchene nesulaukiau minėjimo pabaigos, nes oras, kelias valandas stovint lauke, gana žvarbus, kaip ir dera lapkričiui. Važiuodama traukiniu atgal iš to paties Miuncheno, iš kurio lapkričio 20 d. 997 žydai taip pat traukiniais pajudėjo Kauno link, svarsčiau apie tai, ką patyriau. Širdyje buvo tuščia ir šalta, o galvoje girdėjau tą aidą: „Sie wurde in Kaunas ermordet…. er wurde in Kaunas ermordet… sie wurden in Kaunas ermordet“ („Ji buvo nužudyta Kaune. Jis buvo nužudytas Kaune. Jie buvo nužudyti Kaune.“)

Žmonės buvo išvaryti iš savo namų, greičiausiai nė nenutuokė, kad po kelių dienų varginančios kelionės perpildytais traukiniais bus sušaudyti.

Ir kodėl jiems reikėjo savo kalinius tremti į Lietuvą?! Ir dar į Kauną! Negalėjo, kur nors prie Miuncheno savo nešvarių darbelių atlikti?!

Nors, tiesą sakant, koks gi dabar skirtumas, kur tai įvyko, tragedijos masto tai nesumažina. Tik man turbūt kaip Erodui norėtųsi nusiplauti rankas – juk aš ne niekuo dėta...

Perplėšti tylos uždangą

Jaučiau šios patirties nuodą, lėtai paralyžiuojantį mano mintis ir jausmus. Kaip paukštis, patekęs į uždarą erdvę, blaškiausi ir nerandu, kaip ištrūkti.

Supratau, kad turiu atleisti ir pati prašyti atleidimo.

Atleisti vokiečiams, kurie pasirinko ir įtraukė Lietuvą bei mano protėvius į šią tragediją. Atleisti tautiečiams, kurie nepasipriešino, o kai kurie gal net noriai įsijungė į šią nacių organizuojamą akciją, atleisti tiems, kurie matė ir bijojo, bijojo ir tylėjo.

Ir atsiprašyti pirmiausia Dievo, kad esu tautos dalis, kuri prisidėjo prie budelių, naikinusių Jo išrinktąją tautą. Atsiprašyti išlikusių žydų. Atsiprašyti, kad nužudytųjų žydų auksas kažkaip pateko į mano senelių namus. Atsiprašyti ir, kaip sako Jobstas Bittneris, perplėšti tylos uždangą. (J.Bittneris – pastorius parašęs knygą „Tylos uždanga“ apie vokiečių ir kitų tautų tylėjimą dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Knyga pernai išleista lietuviškai.)

Atsiprašyti ir atleisti ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų, vaikaičių, dėl Lietuvos, dėl ateities.

Nėra tokios asmeninės ar kolektyvinės nuodėmės, kurios Viešpats neatleistų. Vienintelė sąlyga – gailestis. Neneigiant ir neišsisukinėjant, kad nebuvo kito kelio. Buvo. Visada yra, tik kartais to kaina mums per brangi. Svarbu laiku užimti teisiojo poziciją, kaip tai padarė vokietis Oskaras Schindleris (buvęs vokiečių karininkas ir verslininkas, gudriai bendradarbiaudamas su SS karininkais ir rizikuodamas savo gyvybe, įkūręs ginklų fabriką, kuriame sugebėjo išgelbėti apie 1,2 tūkst. žydų, pasitelkęs savo verslą ir išleidęs savo pinigus), kaip tai padarė daugelis žmonių, net daugelis mūsų tautiečių, gelbėjusių žydus, kurių visų istorijų mes gal taip niekada ir neišgirsime. Atgailauti niekada ne per vėlu, net ir po 80 metų. Atgaila atveria vartus palaiminimams.

Negalime apsimesti

Mes, kauniečiai, negalime apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Kviečiu  lapkričio 25 d. ar kokią kitą dieną nuvykti į tą baisųjį Kauno IX fortą ir galbūt pirmą kartą iš visos širdies pasinerti į gailesčio ir atsiprašymo maldą. Labai paprastai, bet kartu nuoširdžiai, kad tai daugiau mūsų nebeslėgtų. Ir tas prakeiksmas iki trečios ar ketvirtos kartos virstų 1000-osios kartos palaiminimu. (Mintyje turiu Biblijos Išėjimo knygos 34 skyriaus 6 ir 7 eilutes: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig 1 000-osios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos.“)

Ir pabaigoje pacituosiu Karlos laišką, kurį mielai man persiuntė 1938 m. lapkričio 9 d. minėjimo darbo grupė Miunchene. Karlos Kopel (Carla Koppel) laiškas nuosavybės teise priklauso Izraelio kultūros bendruomenei Miunchene ir Aukštutinėje Bavarijoje. Tai mano laisvas vertimas.

Tai mano senelių šeima viską matė ir viską suprato? Paskui iškilo vaikystėje kažkada girdėta istorija apie žydų auksą.

Karlos vyras, išvykęs į JAV, desperatiškai bandė parsigabenti ten savo žmoną ir šešis vaikus. Karla su keturiais vaikais liko Miunchene ir parašė paskutinį laišką vyrui Karlui Kopeliui (Carl Koppel) ir jo sesei Hanai (Hanna):

„Miunchenas, 1941 m. lapkričio 10 d.

Mano brangiausiasis Karlai ir mieloji Hana!

Tikriausiai jau suprantate, kad tai, jog savo laiškus siunčiu Hanai, reiškia kai ką ypatingo. Tai paskutinis mano laiškas, kurį galiu jums parašyti, nes rytoj visi išvykstame. Kol kas negaliu jums nurodyti savo naujojo adreso, bet, kai tik galėsiu, kuo skubiausiai jums pranešiu. Lola jus taip pat informuos. Jums nereikia dėl manęs jaudintis. Iš pradžių jaučiausi beviltiškai, bet dabar jau atsigavau. Niekada žmogui nebus duota daugiau, nei jis galėtų pakelti. Mane supa puiki draugija, todėl visada turėsiu, kas man pagelbėtų ir mane palaikytų. Čia yra visi: Kisingeriai, Šterniai, mokytojai Adleriai, van Vynai, Adleriai iš antrojo aukšto, panelė Hiler, panelė Gudman, Gertrūda Šėfer, Fritzas Hermanas, Abeliai ir kt. Aš taip pat gavau atviruką nuo Bernardo, jis ir Ulis kartu su Rahele Kon, Sommersais, Braunšvaigeriais ir kitais išvyko ketvirtadienį. Gal susitiksime. Pakeliui pravažiuosime pro Reisensus. Labiausiai trokštu, prieš išvykdama, sulaukti tavo laiško. Gavau visus savo dokumentus, įskaitant ir pasus. Reikalui esant, gali pasidarysi jų fotokopijas. Tai turėtų būti įmanoma. Aš turiu visame tame dalyvauti. Nebegaliu parašyti Hochfeldams, bet tu su jais palaikai ryšį. Beje, kartu keliauja ir ponia Oberdorfer. Ji labai nerami, nes iš dukros dar negavo jokios žinios, ar vaikas jau gimė. Vaikai, ačiū Dievui, laikosi gerai. Jie mus prablaško ir užima. Jau turiu baigti, nes turiu dar daug darbo. Niekada mūsų nepamiršk. Širdingi linkėjimai, darykite tai, ką tik galite. Taip pat linkėjimai Hochfeldsams. Daug šiltų linkėjimų vaikams. Tikimės, kad Alfredui irgi gerai sekasi.

Kissingerių (Kissinger) šeima 1941 m. buvo išvežta iš Miuncheno ir sušaudyta IX forte. (Miuncheno miesto archyvo nuotr.)

Siunčiu jums, mano brangieji Karlai ir Hana, nuoširdžiausius sveikinimus ir taip pat daug daug bučinių tau, Karlai, nuo tave labai mylinčios ir labai tavęs besiilginčios žmonelės Karlos.

Šiandien mane aplankė Friedl ir Lote. Taigi laiškas tau bus išsiųstas iškart, vos tik atsiras bent kokia galimybė. Parašykite Hochfeldams, kad papasakotų Benui Sarskiui apie Gertrūdą. Giunteris vis dar su mano reikalais. Labai džiaugiuosi, kad jį čia turiu.“

1941 m. lapkričio 20 d., praėjus dešimčiai dienų po to, kai Karla Kopel parašė laišką vyrui, būdama 38 metų, kartu su savo keturiais vaikais (septyniolikos metų Giunteriu, penkiamečiu Hansiu, ketverių Rūta ir dvejų Judisu) buvo ištremti į Kauną, Lietuvą, kur lapkričio 25 d. buvo sušaudyti Kauno IX forte.

K.Kopelis, miręs 1958 m., taip ir nesužinojo, kaip ir kur buvo nužudyta jo žmona ir keturi jų vaikai. Sūnūs Alfredas ir Valteris tai išsiaiškino tik 1995 m.

Su meile Marija Lietuvaitė

P.S. Kadangi ši istorija yra susijusi ne tik su manimi, bet ir su mano šeima, gerbdama savo gyvus ir mirusius giminaičius, pasirašau slapyvardžiu.


Pagerbtas Holokausto aukų atminimą

Pagerbiant Kauno IX forto memorialiniame komplekse nužudytų Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo žydų atminimą ir minint 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, 2021 m. lapkričio 25 d. 10 val. į Kauno IX forto muziejų atvyko delegacijos iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos.

Vizitą organizuoja Lietuvos Vyriausybė kartu Užsienio reikalų ministerija, Kauno IX forto muziejumi, Vokietijos ambasada Lietuvoje ir Moses Mendelssohno fondu.

Užsienių šalių piliečiai žydai į IX fortą pradėti gabenti 1941-ųjų lapkritį – tada Vokietijos saugumo policijos ir SS vado Lietuvoje pulkininko Karlo Jėgerio įsakymu IX forte atlaisvintos patalpos naujai atvežtiems kaliniams. Per keletą dienų atgabenta tūkstančiai žmonių, didelė dalis jų netilpo forte įrengtose kamerose, todėl buvo laikomi kieme po atviru dangumi.

1941 m. lapkričio 25 d. K.Jėgeriui su 80 gestapo pareigūnų ir Vokietijos kareivių, lydint 1-ojo pagalbinės policijos bataliono vadui majorui Kaziui Šimkui ir minėto bataliono 3-iajai kuopai, vadovaujamai leitenanto Juozo Barzdos, atvykus į fortą, prasidėjo naikinimo akcijos. Tą pačią dieną – lapkričio 25 d. – masinių žudynių lauke greta IX forto iškastose tranšėjose sušaudyti 2 934 iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino atvežti žydai, lapkričio 28 d. nužudyta 2 000 iš Vienos ir Breslau (dabar Vroclavas) atgabentų žydų. Buvusių 1-ojo pagalbinės policijos bataliono kareivių liudijimu, kartu su Kauno geto žydais 1941 m. rudenį šaudyti ir Čekoslovakijos žydai.

Preliminariais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais IX forte nužudyta apie 50 tūkst. žmonių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tai/tam Suprantu...

 tai/tam  Suprantu... portretas
Pagal Pasaulio teisuolių skaičių tenkantį vienam milijonui šalies gyventojų Lietuva vienareikšmiškai yra pirmoje vietoje pasaulyje. Tarp kitko, Lenkija užbaigė žydšaudžių temą: šalis buvo okupuota ir buvo vykdomi okupanto įsakymai. O okupacijos ir dar karo metu įsakymų nevykdymas gręsia,,,, Kai USA profesorius J. T. Gross įrodė, kad lenkai karo metu nužudė 6-7 kartus daugiau žydų nei vokiečių, tai Lenkijos prezidentas pagrasino iš jo atimti anksčiau gautą Lenkijos ordiną.

Suprantu asmenine atgaila,

Suprantu asmenine atgaila, portretas
bet kaltinti tautiecius, kad nesipriesino naciu zudynems? Kaip ir kuo, ir tam, kad mirti kartu su zydais? Beje, kas slepe zydus, rizikavo savo ir seimos gyvybemis ir tai nebuvo vienareiksmis pasirinkimas. Idomu, kad lenkai turi daugiausia zydus slepusiu 'pasaulio teisuoliu', bet juos vis tiek vis dar kaltina antisemitizmu.

Anonimas

Anonimas portretas
Kažkada darželyje buvo toks eilėraštukas lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom imkit vaikai pagaliuką ir primuškit ta žyduką.
VISI KOMENTARAI 54
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių