„Kauno veidai“ – iš dienraščio į rotušės rūsius

Vaizdas su žodžiais

Penkiolika eksponuojamų nuotraukų surinktos iš ciklo, pernai kurto specialiam "Kauno dienos" leidiniui "Aštuoni Kauno veidai". Jis, anot kūrėjo, įprasmina miesto mikrorajonų skirtumus, atskleidžia jų tikruosius charakterius, pasakoja čia gyvenančių žmonių istorijas.

Rinkdamas medžiagą leidiniui kūrėjas sunaudojo dešimtis juostelių, sudegino tiek pat kilometrų ir valandų. Vedamas nuojautos ir miestiečių rekomendacijų ieškojo vietų, kurios nepuošia miestą reprezentuojančių atvirukų, ir žmonių nepudruotais veidais.

Kiekvieną rajoną leidinyje "Aštuoni Kauno veidai" iliustravo ne tik A.Morozovo nuotraukos, bet ir žinomų kauniečių ar glaudžiai su šiuo miestu susijusių šviesuolių pasakojimai. Meilę Žaliakalniui popieriuje išliejo literatūros kritikas, poetas Kęstutis Navakas, Petrašiūnų paveikslą prisiminimais piešė menininkė Jūratė Rekevičiūtė, Vilijampolės istorijos puslapį vertė muziejininkas Osvaldas Daugelis. Apie Šančius, Aleksotą, Šilainius, Senamiestį ir Centrą kalbėjo Gražvyda Andrijauskaitė, Edmundas Kolevaitis, Evelina Šimkutė, Romualdas Požerskis ir Gintaras Patackas.

Skambiausios herojų citatos ne tik leidinyje – išraitytas plastikinėse lentelėse jas rasite prie visų parodoje eksponuojamų nuotraukų.

Lydėjo netikėti atradimai

Soboro kolonų pavėsyje išsitiesęs praeivis, dvi moterys su nešuliais Petrašiūnų kapinėse, senolis ir balandžiai Kalniečių parke prie tvenkinio, devyniasdešimtmetė Adelė ties medinuku Vilijampolėje – tai tik maža saujelė žmonių, kurie tilpo į A.Morozovo juostinio fotoaparato objektyvą, vėliau į leidinį, o galiausiai – į Kauno miesto muziejaus ekspozicijų salę.

"Kauniečiai išsiilgę bendravimo. Neretai klausimas, kur rasti tam tikrą gatvę, nuvesdavo į keliolika minučių trunkančius pokalbius, kaip tai nutiko su Vilijampolės gyventoja Adele. Iš jos sužinojau labai įdomių dalykų apie holokaustą", – dirstelėjęs į senolės veidą salės dešinėje fotožurnalistas žengė kelis žingsnius į priekį ir stabtelėjo prie kitos nuotraukos. Joje – Aleksoto turgaus prekeivis su mažu šunyčiu rankose. A.Morozovas prisiminė, kad tądien dangus buvo apniukęs, o turgavietėje sutikti žmonės ėjo rūškanais veidais, tačiau pamatę viltingas keturkojo akis iškart imdavo šypsotis.

Beje, Aleksotas, tiksliau, kalva, esanti šiame rajone, buvo atspirties taškas, nuo kurio A.Morozovas pradėjo savo kelionę po Kauną.

"Labai nustebau čia aptikęs daug nedidelių gatvelių, vedančių link šlaitų, nuo kurių atsiveria netikėtos Senamiesčio perspektyvos. Vis dėlto didžiausias atradimas man buvo Šv.Kazimiero bažnytėlė ir ja besirūpinantys žmonės", – A.Morozovas neslėpė, kad netikėtumai jo tykojo kiekviename rajone. Šančiai ir Vilijampolė žavėjo savo teatrališkumu, Petrašiūnai ir Šančiai – gyventojų ramybe, kurią diktuoja Nemunas, Žaliakalnis – rafinuotumu.

Skelbia naują pradžią

"Fotografuodamas "Kauno dienos" leidiniui tikrai negalvojau apie parodą. Muziejaus atstovų skambutis buvo netikėtas, tačiau labai malonus", – kalbėdamas apie parodos atsiradimą autorius kuklinosi.

Kauno miesto muziejaus vadovybė prasitarė, kad projekto "Kaunas 2022" ambasadoriaus A.Morozovo nuotraukos pasirinktos neatsitiktinai. Joms patikėta itin svarbi misija.

"Praėjusiais metais koncentravomės į vidinius pokyčius, ruošėme komandą atsinaujinimui. Ši paroda tarsi atidaro antrą etapą – modernaus muziejaus ėjimą į visuomenę. Taip, esame pasiruošę parodas rengti ne tik savo skyriuose, bet ir eiti į viešas erdves", – intrigavo Kauno miesto muziejaus vadovas Gabrielius Sužiedėlis.

Toks pats likimas, anot jo, laukia ir A.Morozovo parodos. Po dviejų mėnesių rotušės rūsiuose "Kauno veidai" keliaus į rajonus. Žmones kvies kalbėti apie nūdieną ir prisiminti istoriją.

"Mane ši paroda žavi tuo, kad atspindi labai daug miesto veidų. Kuriam jų jaučiu daugiausia sentimentų? Ten, kur gyvenu, – tarp Centro ir Žaliakalnio", – užsukti į rotušę ir atrasti širdžiai artimus vaizdus A.Morozovo nuotraukose miestiečius kvietė G.Sužiedėlis.