Kauno policininkai: geras jausmas aplanko, kai padarai kažką gera

Juntama parama

Paskutiniai visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimai "Vilmorus" rodo, kad policija pasitiki 61,7 proc. apklaustųjų. Lietuvos policija žmonių pasitikėjimu nusileidžia tik ugniagesiams gelbėtojams. Mažiau nei policija Lietuvos žmonės pasitiki kariuomene, Prezidente, Bažnyčia, o mūsų pačių išrinktu Seimu pasitiki vos 8 proc. apklaustųjų.

"Norėtųsi, kad tas procentas būtų aukštesnis", – šypteli Kauno policijos Patrulių rinktinės vyresnioji patrulė Iveta Sutkutė. Regis, dar visai neseniai policija, apklausų duomenimis, buvo viena korumpuočiausių institucijų, todėl šiandienos vertinimas – didžiulis policijos žingsnis žmonių link.

"Bet ir dabar yra daug tokių, kurie sako, kad mes už dyką pinigus gauname, kad jie mums algas moka. Tik aš visada sakau, kad pradėti reikia nuo savęs: kaip šauksi – taip atsilieps", – nuoskaudos neslepia pareigūnė.

Ivetos kolega Albertas Džeiranašvilis jau galėtų išeiti į pensiją, tačiau kupinas jėgų vyras trukteli pečiais – net nesvarstantis tokio dalyko. "Uniformą apsivilkau 1997-aisiais", – šyptelėjo Patrulių rinktinės II kuopos mobiliojo būrio patrulis A.Džeiranašvilis. Iš karto po naktinio budėjimo apsilankęs "Kauno dienoje", vyras sakė, kad tąkart darbe nebuvo nieko neįprasto.

Albertas Džeiranašvilis/Laimio Steponavičiaus nuotr.

Vaikystėje manęs, kad policininko profesijai yra netinkamas, nes domino psichologija, žmonių tarpusavio santykiai, verbalinė kalba, vyras nesigaili nuėjęs tėvo – taip pat policininko – pėdomis. "Geras jausmas aplanko, kai padarai kažką gera", –  šyptelėjo A.Džeiranašvilis.

Šarūnas Bieliauskas policininko uniformą vilki vos dvejus metus. Per tą laiką jam nė karto neteko suabejoti savo pasirinkimu. "Augau kaime, geroje šeimoje. Buvau griežtai auklėjamas. Mano močiutė norėjo, kad būčiau geras žmogus. Man garbė dirbti šitą darbą", – jaunas Patrulių rinktinės pareigūnas tryško jaunatvišku maksimalizmu.

Geras jausmas aplanko, kai padarai kažką gera.

Kartą Š.Bieliauskui pavyko sulaikyti merginą troleibuse apiplėšusį asmenį. "Nežinau, ar todėl, kad pagrobė jos telefoną ir ji išsigando, kai tas asmuo išstūmė ją iš troleibuso, bet mergina visa virpėjo. Kai sulaikėme nusikaltėlį, virpanti mergina staiga tapo laiminga ir rami, – Š.Bieliausko veido neapleido šypsena. – Taip, gera daryti yra gera."

Pašaukimas – iš mamos

Nuo 2012 m. policijoje dirbanti Iveta Sutkutė juokiasi esanti vis dar patirties įgyjimo kelyje. Išbandžiusi tyrėjos darbą, dirbusi kalėjimo sistemoje, jauna moteris grįžo į patrulių gretas: "Supratau, kad čia mano vieta."

Nedidukė, smulki mergina – pirmose policijos gretose. Juk būtent patruliai – pirmi, niekada visko nežinantys apie situaciją, kurioje netrukus atsidurs, atremia konflikto dalyvių ar nusikaltėlių agresyvias strėles. Patrulė įsitikinusi, kad kartais vien moters pareigūnės buvimas sušvelnina situaciją.

"Mano mama buvo pareigūnė. Visada mačiau šitą darbą, visada žavėjausi ir turėjau iš ko mokytis", – trauką policininkės profesijai grindė Iveta. Panašiai kaip ir Albertas, turėjęs tėvo pavyzdį.

Tiesa, būtent mama mėgino atkalbėti dukrą nuo tarnybos policijoje, bet kai po sėkmingai baigtų studijų Sporto universitete I.Sutkutė pareiškė, kad mokslus tęs policininko profesijai įgyti, mama nebeprieštaravo.

Iveta Sutkutė/Laimio Steponavičiaus nuotr.

"Man patinka tai, ką dirbu, didžiuojuosi, su uniforma einu iškelta galva ir džiaugiuosi, kad esu policijos pareigūnė", – taip užtikrintai ir paprastai pasakyti I.Sutkutės žodžiai pasitikėjimo policija kartelę kilstelėjo labiau, nei galėjau tikėtis.

Verta priminti, kad ši pareigūnė kartu su mama ne darbo metu nuginklavo ir sulaikė nusikaltėlį. Istorija buvo aprašyta "Kauno dienoje". I.Sutkutės mama yra Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Kristina Mockienė. Artėjančio dukros gimtadienio proga moterys važiavo pramogauti.

Sustoti privertė dviejų vyrų konfliktas, o kai vieno jų rankose sušmėžavo šaunamasis ginklas, abejonių nekilo. I.Sutkutė pareikalavo atiduoti ginklą. Jai kviečiant policiją, nusikaltėlis mėgino sprukti, tad prokurorei teko prisiminti pirmosios jos gyvenime tarnybos įgūdžius ir bėglys tuoj pat atsidūrė ant žemės.

Mamai į pagalbą atskubėjo dukra. "Instinktyviai ranka ėmiau ieškoti antrankių ir tik tada realiai suvokiau, kad esu ne tarnyboje ir puoliau plikomis rankomis prieš ginkluotą žmogų."

Prie visko galima priprasti. Galima priprasti prie kraujo vaizdo, lavonų ar dar nežinia ko, bet prie situacijų, kuriose dalyvauja vaikai, manau, neįmanoma priprasti.

Vėlesnis teismo sprendimas sujudino tvirtus pareigūnės motyvacijos pamatus. I.Sutkutė kreipėsi į teismą, kad būtų atlyginta patirta žala už suplėšytas kelnes ir batus bei moralinė žala. Teismas nutarė, kad ji yra policininkė net ir ne tarnybos metu, todėl jos laisvalaikis nėra tokia rimta priežastis moralinei kompensacijai. "Bet juk mano laikas su mano šeima yra iš vis neįkainojamas", – nusivylimo neslėpė I.Sutkutė.

Skaudžiausia – vaikai

Romantikos policijos darbe maža. Tenka priprasti prie nuolatinio smurto, kraujo, lavonų, konfliktų, paliktų nuskriaustų vaikų, sumuštų moterų.

"Man sunkiausia gal net ne nužudymai, o tos baisios avarijos. Teko ir motociklininko galvos ieškoti. Bet gal sunkiausia buvo, kai mačiau mirštantį kūdikį. Gali būti koks nori kietas, bet tokie momentai išlieka ir lydi ne vienus metus. Sunkiausia matyti nuskriaustus vaikus, bet privalai atsiriboti – turime tai išmokti", – A.Džeiranašvilis nesileido į smulkmenas.

Vaikų tema tvirtiems policijos pareigūnams itin jautri. Su visais trimis iš skirtingų komandų patruliais kalbėjomės atskirai. Budėjimai, pasirengimas Angelų sargų dienos minėjimams, laisvadieniai sutrukdė susėti prie vieno stalo. Tačiau visi trys išskyrė – sunkiausia dirbti, kai, tiriant nusikaltimus ar nelaimes, tenka susidurti su vaikais.

"Prie visko galima priprasti. Galima priprasti prie kraujo vaizdo, lavonų ar dar nežinia ko, bet prie situacijų, kuriose dalyvauja vaikai, manau, neįmanoma priprasti", – sutiko I.Sutkutė. Visuomenės piktžaizdė – smurtas artimoje aplinkoje, smurtas prieš vaikus – panašu, vis dar didėja geometrine progresija.

I.Sutkutė neslėpė, kad kartais, nuvykus į asocialią šeimą, kiek mažiau gaila paimti vaikus. Gal nematydami kasdien geriančių, besiriejančių tėvų, jie išaugs kitokie. Tačiau pasitaiko, kad kokių penkerių metų mažylis, tik pasirodžius pareigūnams, jau ima maldauti nepaimti jo. Iš kur vaikas žino, kad taip išvis gali būti? Ar ne be "mylinčių" tėvų pagalbos vaikas jau iš anksto bijo ir save kaltina už nebūtas nuodėmes vien dėl to, kad bus paimtas ir liežuvio neapverčiančių tėvelių.

Slegiančios situacijos palieka pėdsaką. Gebėti atsitiesti, pačiam susitvarkyti su savo emocine būsena taip pat yra viena iš policininko profesiją pasirinkusiųjų užduotis ir būtinybė.

Dalijimasis patirtimi

"Puikūs kolegos" – dar viena frazė, kurią kartojo visi trys skirtinguose būriuose dirbantys policijos pareigūnai. Į tą apibūdinimą pašnekovai įdėjo viską – pasitikėjimą, kolegas kaip mokytojus, žinojimą, kad esi ne vienas, kad ir kokia situacija susiklostytų.

Kartais elementarus iškvietimas, paprastai vadinamas triukšmu, gali tapti sunkiu išbandymu ir realiu pavojumi pačiam pareigūnui. O juk, regis, prireiks tik priminti, kada ramybės valandos, na, gal surašyti administracinės teisės protokolą.

"Pastarasis iškvietimas – dėl triukšmo. Triukšmavo baikeriai, jie buvo išgėrę, agresyvūs ir stambūs. Tikriausiai pirmą kartą dirbdama pagalvojau, kad dabar tai jau bus, – juoktis ėmė I.Sutkutė, bet pasakojo išlikusi rami, nes žinojo, kad patrulių tarnyboje – labai geras kolektyvas. – Atvažiuos iš kito miesto galo, jei išgirs, kad kolegai gresia pavojus."

A.Džeiranašvilis su šypsena prisimena savo pirmą darbo dieną. Anuomet pareigūnai daugiausia patruliuodavo pėsčiomis. Visus pamainos patrulius susodindavo į autobusą ir išvežiodavo į jų prižiūrimas teritorijas.

"Išleido mus Šilainiuose. Tuo metu net pusės namų ten nebuvo. Kai pūstelėjo vėjas, o buvo sausis, norėjosi tik į laiptinę lįsti šildytis. Tuometės uniformos buvo atviros, tada supratau, kodėl vyresni patruliai kelis megztinius po tarnybine striuke velkasi", –  juokėsi mobiliosios kuopos pareigūnas.

Tiesa, pirma darbo diena sukrečiančių įvykių jaunam policininkui nepažėrė. 20 oC šaltis namuose uždarė ir nusikalsti mėgstančius asmenis.

Š.Bieliauskas išskyrė ne pirmą darbo dieną, o trečią praktikos dieną. "Vyko Hanzos dienos. Žmonių buvo labai daug. Tokiame renginyje supratau, kad man patinka, kai daug veiksmo", –  pasakojo Š.Bieliauskas.

Šarūnas Bieliauskas/Laimio Steponavičiaus nuotr.

Dirbdamas jaunasis patrulis mato vyresnio kolegos darbo principą. "Kartais man jau atrodo, kad reikia imtis jėgos, ir stebiu, kaip kolega vadovaujasi protu, ir viskas išsisprendžia. Mokėjimas bendrauti su abiem konfliktuojančiomis pusėmis yra labai svarbus dalykas. Stebiu ir sugeriu jo patirtį", – nepamainomas patirties pamokas minėjo Š.Bieliauskas.

Pagarba ir žmogiškumas

Monotonijai patrulio darbe vietos nėra. Eidami į tarnybą nė vienas nežino, kokia bus diena ir kuo ji baigsis. "Iškvietimai kartojasi, bet identiškų situacijų nėra", – gebėjimas orientuotis esant konkrečiai situacijai, visada būti pasirengus netikėtumams, pasak I.Sutkutės, – kasdienis patrulių palydovas.

Pasak patrulių, iškvietimai kartojasi, tačiau identiškų situacijų nebūna. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Skerdynių viename Kauno daugiabučių, kai du ukrainiečiai buvo nužudyti, o du sužeisti, kaltininko pėdomis bėgo būtent Š.Bieliauskas. "Pamačiau, kad mus pamatęs vyras ėmė bėgti, tada ir pasileidau paskui jį. Miškelyje jo jau nemačiau, bet pagalvojau, kad pats rinkčiausi bėgti nuokalne. Taip greičiau. Tuoj pamačiau bėglio kojas. Nerizikavai pats sulaikyti, nes vyras buvo aukštesnis už mane, du jau nužudęs, todėl pasinaudojau elektrošoku", – Š.Bieliauskas tikino negalvojantis, kiek rizikinga yra jo pasirinkta profesija.

Ką dar pabrėžia pareigūnai? Žmogiškumą. Ir ne tik tarpusavyje bendraujant. Patruliai atvirauja kitą kartą daugiau padarantys dėl žmogaus, kai supratingai ir pagarbiai bendraujama. "Ne visada  baudžiame, o ir jie būna dėkingi, kai apsiribojame perspėjimu, tačiau labai priklauso nuo pačių žmonių", – dalijosi didžiausią patirtį patrulio darbe turintis A.Džeiranašvilis.

Jis atvirauja, kad vaikystėje visokių draugų turėjo. Pasirinkimas tarnauti įstatymui privertė atsiriboti nuo nusikalstamą kelią pasirinkusiųjų. Tačiau pareigūnas mena situaciją, kai vienam iš vaikystės draugų Temidė nebuvo palanki. "Ilgai galvojau, ar galiu jį aplankyti įkalinimo įstaigoje. Aplankiau. Jam patiko. Dabar jis turi šeimą ir sėkmingai gyvena", – šyptelėjo policininkas

Patruliai minėjo ir ne kartą pasiteisinusį pasirinkimą vykti pagal iškvietimą iš karto, kai tik gali, net jei pagal darbo tvarką gali nuvykti per valandą. Neretai greitas patrulių vizitas gelbsti gyvybes, nors pagal turimą informaciją neatrodo, kad pavojus rimtas. Taip Š.Bieliauskui pavyko iš degančio namo išnešti moterį, I.Sutkutė sulaikė girtą iš vietos mėginusį pasišalinti vairuotoją. "Mūsų darbe nėra nesvarbių įvykių. Turi atlikti savo pareigą ir džiaugtis tuo, ką padarei", – Š.Bieliauskas pakartojo visų trijų tik kitais žodžiais išsakytą mintį.