Eidama į renginį dar spėjau pagalvoti, kad ši tema verta dėmesio, juk kiekvieno iš mūsų santykis su šiuo miestu skirtingas: vieni čia gimė ir gyvena visą savo gyvenimą, kiti išvyko ir grįžta tik retkarčiais, bet yra ir tokių, kurie persikėlė gyventi į didmiestį iš mažesnių miestų ir miestelių.

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Rūta Eidukevičienė pajuokavo: „Kartais mes sakome: ateiviai – išeiviai.“ Iš tikrųjų gal taip ir yra. Pagalvoju apie save: atvykau iš mažo miestelio studijuoti, Kaunas atrodė tarsi svajonių miestas, čia tiek visko daug – kavinės, knygynai, renginiai, muziejai... Jau pačią pirmą dieną lėkiau akis išdegusi į Laisvės alėją. Atrodė, kad miestas turi ką duoti ir parodyti. Kiekviena nauja aplankyta vieta tapdavo nuotykiu. Planavau, kaip čia įsikursiu ir liksiu gyventi ilgam. Maniau, taip jaučiasi ir kiti. Klydau: kai kuriems gera čia pabūti, bet gyventi niekada nenorėtų. Skirtingi jausmai Kaunui atsiskleidė ir poetų pokalbyje, kurį moderavo literatūrologė Eglė Mikulskaitė.

Tapatybės beieškant

Jaukioje bibliotekos salėje pasiklausyti poetų atėjo gausi publika, visos sėdimos vietos buvo užimtos, stovinčių irgi buvo ne vienas. Tą vakarą vienijo meilė literatūrai ir miestui. Pokalbį moderavusi E. Mikulskaitė skatino poetus atvirai dalytis mintimis, pasaulėžiūra, asmeninėmis patirtimis, o vėliau perskaityti poeziją.

Renginio vedėja buvo puikiai pasiruošusi, be to, neleido atsipalaiduoti ir poetams: jiems taip pat uždavė namų darbų – surasti eilėraštį, kuris atspindi Kauno identitetą, ir pasiruošti renginio metu jį perskaityti.

Abu poetai prisipažino, kad užduotis buvo ne iš lengvųjų, tačiau susidorojo: T. Vyšniauskas perskaitė savo verstą Carlo Sandburgo eilėraštį „Chicago“. Poetas papasakojo, kad vienas eilėraštyje pavartotų epitetų jam asocijavosi su Kauno charakteriu, o šmaikštaudamas ir atsiprašydamas pridūrė, kad eilėraštį vertė su gūglo vertėju. P. Norvila pasirinko Gintaro Gutausko eilėraštį be pavadinimo, galvodamas: „Kas ta Kauno tapatybė? [...] Negali tu įvardyti vienos tapatybės, nes kiekvienam ta taptybė yra kitokia. [...] Tomas mato vienas perspektyvas, aš matau kitas, tu matai trečias.“ Abiejų poetų pasirinkimai buvo unikalūs, dar kartą patvirtinantys P. Norvilos mintį, kad kiekvienas tapatybę supranta iš savo pozicijos. Poetas kvietė atsisakyti vienareikšmiškumo.

Vaikystės miestas dar tavo?

Pirmasis renginio moderatorės klausimas buvo susijęs su prisiminimais apie vaikystės Kauną, kaip jis atrodė tada ir kaip dabar – savas ar svetimas. T. Vyšniauskas, nors ir gimė Šakiuose, dažnai atvykdavo į Kauną, čia studijavo verslo vadybą ir finansus. Miestas buvo toks pats savas kaip Šakiai. Nedaugžodžiaudamas pridūrė, kad Šakiai ir Kaunas turi tas pačias nerašytas taisykles, nebent sušvelnėjo žargonas.

P. Norvila kiek plačiau atsakė į šį klausimą, reflektuodamas atsiminimus ir dabartinį žvilgsnį. Poetas gimė Aukštuosiuose Šančiuose, tačiau po studijų išvažiavo gyventi į Vilnių. P. Norvila teigė, kad čia gyvenantys žmonės auga ir keičiasi kartu su miestu, o jam atrodo viskas kiek kitaip: „Nebekuriu naujos atminties, bet aš reflektuoju senąją atmintį.“ Kiekvieną kartą sugrįžęs ir matydamas, pavyzdžiui, naujus kelius, iškilusius pastatus, ar šaligatviu einančius vaikus, jis regi praeitį – save mažą bėgantį tuo pačiu keliu. „Kaunas kaip inkliuzas“, – pridūrė poetas.

T. Vyšniauskas, paklaustas, ką reiškia namų sąvoka, ar tai yra daugiau nei adresas, teigė, kad Kauną laiko namais, čia malonu būti, tačiau atkreipia dėmesį į tai, „kiek žmogui svarbi vietos dimensija“. Poetas prisipažino, kad nėra vietos žmogus, yra tekę ne vieną kartą kraustytis, todėl jam svarbiau jį supantys žmonės, aplinka. Visgi save poetas vadina kauniečiu, nes čia prasidėjo savarankiškas jo gyvenimas: studijavo, dirbo. Kaunas tapo artimesnis, be to, taip formavosi kaip asmenybė. Lyriko mintys atskleidžia, kad gyvenamoji vieta ar adresas dar nesukuria namų jausmo.

Į R. Eidukevičienės klausimą „Ar Kauną galima pavadinti poetišku miestu? Kas išjudina poeto vaizduotę?“ T. Vyšniauskas atsakė, kad Kaunas yra labai įvairus, žaismingas, jame daug talentingų ir puikių poetų ir „bent jau nežlugdo poetinio poreikio“. Apibendrindama poetų kūrybą, E. Mikulskaitė pažymėjo, kad skaitydami poeziją, jie vienas kitą papildė, jų eilėraščiuose Kaunas yra skirtingas, tačiau unikalus. P. Norvilos kūryboje miestas tampa mitinis, o T. Vyšniausko – galime atpažinti daugiau konkretybių.

Prieš renginį mąsčiau, ar gyvenamąją vietą iš tiesų galima laikyti namais, ar tai pavadinimas? Renginio pabaigoje pasidžiaugiau, kad poetai apie tai kalbėjo nuoširdžiai, iš savo perspektyvos, dalydamiesi supratimu, pajautimu ir įžvalgomis. Renginyje netrūko ne tik geros diskusijos ar poezijos, bet ir juoko, kuris sukūrė šiltą atmosferą.