Kauno gatvių istorija: Totorių gatvė

"Santakoje" – naujas rašinių ciklas, pasakojantis kai kurių Kauno gatvių istoriją. Vaikščiodami miesto gatvėmis, susipažinsime su jose pastatytais namais, jų kūrėjais, savininkais ir gyventojais.

Kelionę po Kauno gatvių praeitį pradėsime Vytauto kalno papėdėje. Už Naujamiesčio ribų besitęsiantis platus žemės ruožas XIX a. buvo padalytas dideliais sklypais, kuriuose įsikūrė bajorų užmiesčio dvareliai su sodais ir daržais. XX a. skaldytos ir dalytos šios valdos pamažu virto "vilų" rajonu – vaizdingu, ne ypač prestižiniu, bet su privalomais čerpių stogais nedidelių modernistinių namų kvartalu, savotišką savo žavesį išsaugojusiu iki šiol.

Eidami tarpukariu nutiestomis gatvėmis nuo namo prie namo, prisiminsime čia gyvenusių žmonių likimus ir pagerbsime šių namų kūrėjus. Arnas Funkas, Jokūbas Peras, Eduardas Peyeras, Antanas Jokimas, Vsevolodas Kopylovas, Aleksandras Gordevičius, Stasys Kudokas, Klaudijus Dušauskas-Duž, Dovydas Leiba Zimanas, Romanas Steikūnas, Adolfas Netyksa, Kazimieras Sienkevičius – tai dar ne visas čia namus projektavusių inžinierių ir architektų sąrašas.

Nuo "Marso" iki apartamentų

Neatsiejama nuo šio rajono buvo gamybinė teritorija. Dar 1869 m. įkurtas žemės ūkio padargų fabrikas romėnišku pavadinimu "Mars" (netoliese, dabartinės Autobusų stoties vietoje, buvo dar vienas panašaus pavadinimo metalo fabrikas – "Minerva") 1920 m. virto AB "Nemunas". Bendrovė buvo susijusi su Martynu Yču, finansuojama jo Prekybos ir pramonės banko.

Kai kurie bendrovės steigėjai (Andrius Vosylius, Mykolas Gustaitis) šalia įsigijo nemažus sklypus su tada dar mediniais namais. Bendrovė gamino malūnų, lentpjūvių, aliejinių, verpyklų įrangą, mašinas vilnai karšti, variklius, įvairius ketaus ir vario liejinius, centrinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos įrangą. Fabriko teritorija užėmė visą plotą tarp Vytauto prospekto, Totorių gatvės (tuomet dar vadinamos Ūkio gatve) ir Krėvos gatvės (kurios tuomet dar nebuvo). Palei Vytauto prospektą tęsėsi ilga lentinė stoginė, kuri atrodė kaip aukšta tvora su dviem įvažiavimo vartais. 1930 m., kai vyko "Nemuno" sklypo dalybos, Vytauto prospekte pradėtas statyti Pagirskio namas (dabar – Lietuvos švietimo istorijos muziejus); šalia atsirado Moisiejaus Ožinskio garažas, o likusi prospekto atkarpa 1933 m. atiteko Šv.Kazimiero seserų kongregacijai, planavusiai čia pastatyti gimnaziją.

Po Pirmojo pasaulinio karo gatvelė vadinosi Ūkio. Ji tęsėsi iki kalno papėdės, kur pasukdavo į buvusią Podgornają (Pakalnės), tapusią Alytaus gatve. 1931 m. abi gatvelės buvo sujungtos į vieną, apačioje praplatintą, Totorių gatvę.

Tai pačiais 1930-aisiais kalbama apie "numatomą pravesti" naują gatvę – tai buvo Krėvos gatvė. Palei ją ir taip pat naujai nutiestoje Trakų gatvėje sparčiai dygo nauji gyvenamieji namai. Iš visų šių gatvių naujakurių pasipylė skundai dėl fabriko dūmų, teršalų ir kvapų bei reikalavimai fabriką iškelti arba uždaryti. Nepaisydama skundų ir dažnai net negavusi leidimo bendrovė vis statė naujus sandėlius, priestatus bei gamybines patalpas, kurių daugelį projektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius.

1934 m. "Nemunas" pagaliau buvo iškeltas, bet jo vietoje atsirado "Neris": iš tikrųjų dvi "upės" susiliejo į vieną įmonę, tad skundai "nepakenčiama smarve" nesiliovė.

Vieną tokį skundą 1936 m. policijai padavė prof. Stasys Šalkauskis ir gydytojas Benjaminas Zacharinas, gyvenę priešais fabriką kitoje Vytauto prospekto pusėje. Jame rašoma, kad iš AB "Neries" mašinų fabriko "plečiasi žmonių sveikatai kenksmingos dujos", kad "fabrikas laiko šunes, kurie nakties metu kelia lermą", ir prašoma "tiems nenormalumams pašalinti atitinkamo parėdimo" (kalba netaisyta). Tačiau įmonė veikė iki pat okupacijų, kol galiausiai tapo Valstybiniu metalo apdirbimo fabriku.

Šiandien buvusioje fabriko teritorijoje išdygo naujų daugiabučių kvartalas "Parko namai" (tikriausiai, turimas omeny Ramybės parkas – sovietmečio Kauno senųjų kapinių pavadinimas). UAB "City Projects" (architektai Gražvydas Sabaliauskas, Agnė Ražinskienė ir Sigita Kėblienė) 2016 m. projektuoti namai grūdosi vienas prie kito ir grėsmingai viršija aplinkinio "vilų" rajono aukštingumą, o patarimo nenaudoti tipinių pasikartojančių elementų jų autoriai, rodos, taip ir neišgirdo.

Totorių bendruomenės centras

Prie buvusios Vokiečių (dabar – Aleksandro Puškino) gimnazijos pasukime iš Vytauto prospekto į Totorių gatvę. Ši gatvė atsirado dar XIX a. Tuomet ji vadinosi Kapinių skersgatviu, nes ėjo šalia naujų miesto kapinių. Kapines padalijus tarp trijų krikščionių konfesijų, nuo vienos jų – evangelikų liuteronų – nedidelis, hektaro nesiekiantis plotas buvo nurėžtas ir musulmonams.

Kauno mečetės įkūrėju yra laikomas Aleksandras Iljasevičius (1848–1925) – labdara garsėjęs Tadaravos dvaro prie Kruonio, gyvenamojo namo ir kepyklos Kaune savininkas, kurio lėšomis XX a. pradžioje (1910 m.) čia buvo įkurtos totorių kapinės ir pastatyti mediniai pastatai: maža mečetė sklypo gilumoje ir du bendruomenės namai prie gatvės.

Po Pirmojo pasaulinio karo gatvelė vadinosi Ūkio. Ji tęsėsi iki kalno papėdės, kur pasukdavo į buvusią Podgornają (Pakalnės), tapusią Alytaus gatve. 1931 m. abi gatvelės buvo sujungtos į vieną, apačioje praplatintą, Totorių gatvę. Naujas pavadinimas atsirado Kauno totorių draugijos prašymu ir buvo susijęs su naujos mečetės statyba.

Totorių g. 6

Statyti naują mūrinę (iš tikrųjų ji pastatyta iš tuščiavidurių betono plytų, tuo metu buvusių pigesnių nei įprastos molio plytos) mečetę buvo nuspręsta 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, norint pagerbti totoriams privilegiją suteikusį Lietuvos didįjį kunigaikštį; į minoretą net buvo įmūrytas Petro Rimšos Vytauto Didžiojo medalis, kurio neišliko. Pusę statybos išlaidų finansavo valstybė. Ant 1930 m. balandžio 30 d. datuoto mečetės projekto pasirašė Lietuvos bažnyčių tėvu tituluojamas inžinierius Vaclovas Michnevičius ir architektas Adolfas Netyksa. Ypatinga proga projektuota gražuolė mečetė buvo atidaryta taip pat ypatingą – 1933 m. liepos 15-ąją, Žalgirio mūšio dieną. Medinius bendruomenės namus buvo liepta nugriauti dar 1936 m., tačiau bent vienas jų išsilaikė iki pat nacių okupacijos.

Miniatiūrinį, tarytum iš rytietiškų pasakų atkeliavusį mečetės pastatą su karpytais atikų ornamentais, smailiaarkiais spalvotų stiklų langais bei trilapio formos prieangio portalo anga vainikuoja aukštas kupolas, papildytas keturiais kampiniais kupoliukais ir grakščiu minoretu. Pastarasis niekad nebuvo naudotas pagal paskirtį. Viduje sienos buvo išpuoštos ornamentine tapyba, moterims skirtas balkonas aptvertas ažūrine medine tvorele, o kupolo skliautas vaizdavo mėlyną dangų, padabintą aukso žvaigždėmis.

Uždaryta ir nusavinta sovietų valdžios (vieną kartą 1941 m. ir kitą kartą 1947 m.) mečetė pamažu neteko vidaus dekoro. Per daugiau nei 40 metų maldos namus bandyta pritaikyti įvairioms visuomenės reikmėms. Čia buvo archyvo sandėlis, Valentino Dikulio cirkas (įdomus sakralinio pastato su kupolu panaudojimas), 1959 m. – kavinė-skaitykla. 1970–1973 m. pastatas buvo remontuojamas pagal architekto Zenono Dargio projektą, pritaikant jį vaikų bibliotekai "Rytas"; tada pietų pusėje atsirado gelžbetoninė galerija, kurios šiandien nebėra, o rytų pusėje – fontanas.

Galiausiai nuo 1986 m. pastatas priklausė M.K.Čiurlionio dailės muziejui kaip fondų saugykla, viliantis kada nors įkurti jame Rytų meno muziejų. Atkūrus nepriklausomybę, visa valda buvo grąžinta Kauno musulmonų religinei (sunitų) bendruomenei. Iki šiol vienintelė Baltijos šalyse mūrinė mečetė 2018 m. pripažinta Kultūros vertybe ir restauruota. Apleistas fontanas musulmonų religinės bendruomenės ir miesto savivaldybės lėšomis buvo paverstas vieta vaikams žaisti – spalvingu batutu.

Milvido ir Veiso namai

Kitoje gatvės pusėje sustokime prie gražaus modernistinio dizaino namo (Totorių g. 11). Jo autorius – inžinierius Arno Funkas. Namo siluetą su į viršų iškilusiu laiptinės bokšteliu paryškina karnizai. Prie įeigų veda suapvalinti laiptai. Ilgas suapvalintas balkonas, tarytum pamautas ant atraminės kolonos, apglėbia kampą.

Totorių g. 11

Dviejų aukštų, aštuonių kambarių vienbutį kotedžą 1936 m. pasistatė vidaus ligų gydytojas Albertas Milvidas, nusipirkęs sklypą iš šalia įsikūrusio Valstybės loterijos direktoriaus Izidoriaus Veiso. A.Milvidas medicinos mokslus baigė Odesoje, jo žmona Stanislava studijavo stomatologiją Dorpate (Tartu). Grįžę į Lietuvą jie apsigyveno Šeduvoje, kur jiems gimė du vaikai. Į Kauną šeima persikėlė 1931 m., po dukrelės Dalytės mirties. 1941 m. sąžiningų gydytojų šeima buvo ištremta: tėvas pateko į lagerį, motina su sūnumi Kaziu 1945 m. pabėgo iš tremties ir grįžo į Kauną. Kazys Milvidas baigė statybos inžinerijos studijas, susilaukė sūnaus Arvydo ir dukros Dalios, dirbo Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Mirė Kaune 1980 m.

Milvidų kaimynai buvo Veisai. Kampinį Totorių ir Trakų gatvės sklypą (Trakų g. 20 / Totorių g. 13) I.Veisas nusipirko 1930 m. Valstybės loterijoje jis dirbo kartu su žmonos broliu Jurgiu Štromu, kuris irgi buvo nusipirkęs sklypą šalia, bet namo nepasistatė. O štai I.Veiso namo, pastatyto 1933 m. pagal inžinieriaus Jokūbo Pero projektą, laukė prieštaringas likimas.

Ruošdamasis namo statybai ir prašydamas leidimo aptverti savo sklypą 1932 m. I.Veisas pažėrė priekaištų valdžiai dėl Totorių gatvės planavimo: "Šia proga laikau reikalinga pareikšti Tamstoms, kad tvarkant Totorių g-vę, mano nuomone, daromos nedovanotinos klaidos. Ši gatvė dabar beveik vienintelė, kuria eina visas susiekimas su Trakų g-ve, visomis gatvėmis, kurios surištos su Trakų g-ve ir Radio-Stoties rajonu (ant kalno). Iki Vokiečių gimnazija praėjusiais metais dastatė (pailgino) savo rūmus iki pat Totorių gatvės, buvo galimybė iš kapinių pusės, šią gatvę kiekvienu momentu praplėsti, davus gi Vokiečių gimnazijai leidimą pailginti gimnazijos rūmus iki Totorių g-vės, Miesto savivaldybė, tuo pačiu, ne tik užkirto sau kelią šią gatvę modernizuoti, bet sutvarkė ją taip, kad, žiūrint iš Vytauto prospekto, ši g-vė turi tikros viduramžių gatvelės išvaizdą." (Kalba netaisyta)

Naujas I.Veiso namas, 1936 m. premijuotas kaip "gražiausias gyvenamas namas", tikrai viduramžių statybos nepriminė. Iš pažiūros nedidelis dviejų aukštų su pusrūsiu pastatas talpino tris butus su dviem garažais ir butu sargui. Pagrindinis fasadas su plačia, kiek išsikišusia centrine dalimi išeina į Trakų gatvę. J.Pero mėgstama funkcionalistinė stilistika pasireiškia griežtomis silueto linijomis, kampiniais langais, o ypač dideliu balkonu-terasa kiemo pusėje, aštriu kampu apimančiu antrą aukštą. Po plačiu stogeliu išliko autentiškos durys, kurių suapvalintas įrėminimas padengtas klinkeriu. Išliko ir autentiška metalinė tvora su varteliais.

Šiame name vaikystėje gyveno I.Veiso ir Sonios Štromaitės-Veisienės duktė – teatrologė prof. Irena Veisaitė. Ji prisimena: "Tai buvo nelabai didelis, bet jaukus namas. Pirmame aukšte įrengtas butas sargui, tačiau jame gyveno tėčio pusbrolis (turimas omenyje pusrūsis – aut. past.). Antrame aukšte – du nuomojami butai (turimas omenyje pirmasis aukštas – aut. past.). Mes buvome įsikūrę trečiame namo aukšte (turimas omenyje antrasis aukštas – aut. past.). Aš ten turėjau savo kambarį su atskira prausykla. Šalia jo buvo mėlynai išdažytas tėčio darbo kabinetas, kuriame mėgdavau skaityti mūsų namų bibliotekos knygas. (...) Priešais mano kambarį buvo tėvų miegamasis, o šalia jo – labai moderniai įrengta vonia ir tualetas. Mūsų bute, savaime aišku, buvo ir valgomasis, virtuvė, o šalia jų – kambarys indams. Iš valgomojo buvo galima išeiti į didžiulį balkoną, kuris atliko ir terasos funkciją. Vasaros metu jame buvo galima valgyti, skaityti knygas, degintis. Pasakodama apie mūsų namą, aš tiesiog matau visus kambarius ir juose esančius daiktus."

Totorių g. 13

Tačiau laimingas šeimos gyvenimas truko neilgai. 1938 m. tėvai išsiskyrė ir Sonia su dukrele išsikraustė į nuomojamą butą Vytauto prospekte, o vėliau, pirmosios okupacijos metu, buvo priverstos apsigyventi komunaliniame bute netoliese, Krėvos gatvėje. I.Veisas vedė antrą kartą ir išvyko į Vakarus. 1939 m. butą šiame name nuomojosi Prancūzijos pasiuntinybės pirmasis sekretorius Bertrand‘as de la Sabliere‘as.

Jau pirmosios okupacijos metu I.Veiso butą užėmė Antanas Sniečkus. Tikriausiai buvo nusižiūrėjęs jį iš anksčiau, nes kairiųjų pažiūrų namo šeimininkai neatsisakydavo priglausti Antano Smetonos režimo "persekiotą" jaunuolį. Ir štai dabar šis "vargšų užtarėjas" įsikūrė prašmatniame savo geradarių bute. Pasakojama, kad atvykusi jį aplankyti motina tik priekaištingai ištarė: "Nenorėjai tu, Antanėli, būt ponu, o vis tiek juo tapai", ir visiems laikams išvažiavo atgal į Šakius.

Nacių okupacijos metu name apsigyveno kiti "ponai" – gestapo karininkai. O 1944 m. įkandin Raudonosios armijos iš Maskvos grįžo A.Snečkus. Iš visos Lietuvoje likusios Štromų ir Veisų giminės tik trys vaikai – Irena Veisaitė bei Aliukas (Aleksandras) ir Margarita Štromai – išgyveno holokaustą. Kai vilijampoliečių Antano ir Marijos Macenavičių namuose slėptas ir taip išsigelbėjęs Aliukas klaidžiojo po sudegusį Kauno getą, jis sutiko A.Sniečkų. Tas, pažinojęs pirmomis nacių okupacijos dienomis nužudytą Jurgį Štromą, nutarė priglausti našlaičiu likusį jo sūnelį ir parsivedė jį į tuos pačius, berniukui pažįstamus jo dėdės ir tetos namus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, butai Veisų name buvo privatizuoti, paveldėtojai net nespėjus pareikšti savo teisių. I.Veisaitė nenorėjo kovoti už tėvo namą teisme ir priėmė už jį "simbolinę kompensaciją".

Lipant į kalną

Kitame Trakų ir Totorių gatvių kampe stovi įdomios modernistinės architektūros namas (Trakų g. 19 / Totorių g. 15). Ant trijų aukštų namo uždėta naujos palėpės kepurė labai sugadino namo išvaizdą. Šiandien vis daugiau ir daugiau tokių kepurių išdygsta virš istorinių Kauno namų, jų statybos nestabdo jokie paveldosaugos reikalavimai net tada, jei namas įrašytas į Kultūros vertybių registrą ar turi Europos paveldo ženklą. Ką jau kalbėti apie niekuo nepasižymėjusį namą, projektuotą nežinomo architekto.

Trakų g. 19 / Totorių g. 15

Namą adresu "kampas Alytaus ir Ūkio g-vių, prie projektuojamos Trakų gatvės" Alfredos Jankauskienės ir dr. Prano Jucaičio užsakymu 1929 m. pradėjo projektuoti Vsevolodas Kopylovas – tada dar statybos technikas, Technikos mokyklos absolventas, vėliau – Prahoje išsimokslinęs architektas modernistas, kurio Kaune ir Telšiuose sukurti pastatai stebina įvairove ir drąsa. Štai ir čia – virš plataus atviro prieangio-terasos ant plonų briaunotų kolonėlių uždėta kita terasa-balkonas, virš kurios trečiame aukšte tarsi pakabintas dar vienas balkonėlis – visi aptverti metalinėmis tvorelėmis ir puošia Totorių gatve lipantį šoninį fasadą.

Pirmo aukšto terasa buvo pratęsta už posūkio pakopomis kilusia tvora su vartais. 1931 m. sugalvotą projekto patobulinimą savininkė A.Jankauskienė taip aiškina: "Ta terasa reikalinga tam, kad būtų užmaskuotas labai staigus ir aukštas Alytaus gatvės pakėlimas. Ji bus apsodinta iš viršaus žalumynais bei gėlėmis ir prisidės prie Alytaus gatvės papuošimo."

Namas ne tik buvo savaime tais laikais labai aukštas. Aukščio įspūdį stiprino tai, kad jis iškildavo prieš akis lipant į kalną.

Alytaus gatvė (buvusi Pakalnės) prasidėdavo už šio suapvalinto posūkio ir kilo į viršų palei pat kalną, lygiagrečiai Trakų gatvei, kuri 1929 m. buvo dar tik projektuojama. O buvusi Ūkio (dabar – Totorių) gatvė baigdavosi čia, kalno papėdėje. Jos pakilimą uždaro penkių aukštų su mansarda modernistinis namas (Totorių g. 10), suprojektuotas Rygos politechnikos absolvento inžinieriaus architekto Romano Steikūno.

Namas ne tik buvo savaime tais laikais labai aukštas. Aukščio įspūdį stiprino tai, kad jis iškildavo prieš akis, lipant į kalną, ir dar – paties, gatvę uždarančio siauro fasado forma: karnizais vainikuoti kraštiniai rizalitai, švelniai apvalėjantys link centro, kur – tik nuo trečio aukšto – sujungti taip pat aptakių ilgų balkonų. Beje, iki nesenų laikų namas buvo likęs netinkuotas.

Šiame name 1933–1939 m. patalpas nuomojosi Kūno kultūros rūmai, kuriems iš pradžių vadovavo prezidento Antano Smetonos šeimos gydytojas medicinos daktaras Antanas Jurgelionis, o nuo 1934 m. – mokytojas lituanistas, tautininkas Vytautas Augustauskas.

Namo šone buvusių savininkų giminaičių pastangomis padarytas užrašas, skelbiantis, kad šį namą 1933 m. pasistatė Ona ir Jonas Liutkai ir jame gyveno su dukra Gražina. Trūksta tik architekto pavardės, ir tokio užrašo pavydėtų ne vienas šiandien užmirštas Kauno namas.

Pasukime į buvusią Alytaus gatvę, tuo metu tapusią Totorių gatvės tęsiniu. Šalia buvęs sklypas tarpukariu priklausė Jurgiui Vaicekauskui. Išlikęs medinis namukas ant aukšto cokolio su smulkiais spalvotais stiklais įstiklintu prieangiu siekia laikus prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tik keli mediniai namukai šiame rajone stebuklingai išliko iki mūsų dienų: pasenę ir atsidūrę mūro kvartale, kur ne tik statyti, bet ir remontuoti medinius namus buvo draudžiama, jie buvo negailestingai griaunami tarpukariu, o likusieji naujų savininkų naikinami mūsų dienomis.

Ministras ir "pornografinė figūra"

Prieš akis iškyla vadinamasis ministro namas (Totorių g. 14), taip pavadintas nekilnojamojo turto vystytojų, jį rekonstravus ir pradėjus parduoti jame naujai įrengtus prabangius apartamentus. Šį išskirtinį namą iš tikrųjų pasistatė ministras.

Totorių g. 14

Ministras pirmininkas ir teisingumo ministras, profesorius, advokatas, krikščionis demokratas Antanas Tumėnas su žmona Janina Kairiūkštyte-Tumėniene sklypą iš Jurgio Vaicekausko Vytauto kalno šlaite įsigijo 1924 m. Kvartalas tada tik buvo pradėtas formuoti ir šis namas buvo pirmasis čia pastatytu nauju namu. Jau vien tai, o ir savininko padėtis darė jį išskirtinį. Tiesa, 1925 m. A.Tumėnas iš vyriausybės atsistatydino, tad nebebuvo ministras, bet savo 1926 m. pastatyto namo išskirtinumu nė kiek neabejojo.

Namo projektavimo istorija iki šiol nėra aiški. Kai Tumėnai pirko sklypą, J.Vaicekauskas jau buvo pradėjęs statyti jame namą pagal inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektą. Tačiau naujiems savininkams projektas kažkodėl nepatiko ir jie užsakė naują projektą inžinieriui Edmundui Alfonsui Frykui. Kad įvykiai klostėsi būtent taip, o ne atvirkščiai, liudija J.Tumėnienės Statybos skyriui pateiktas prašymas "leisti tęsti mūro namo statybą sulyg plano p. Fryko paruošto, tuo planu pakeičiant leidimą duotą p. Vaicekauskui statyti namą sulyg inž. Gordevičiaus planą".

Leidimas "senąjį planą panaikinti ir leisti statyti sulyg naują planą" buvo duotas. Tačiau pastatytas namas nė iš tolo neprimena "frykokiškai" puošnaus J.Tumėnienės pateikto projekto. Tai kas gi atsitiko? Galima tik spėlioti, kad A.Gordevičius grįžo prie šio namo projekto tuomet, kai vietoj dviejų aukštų vilos Tumėnai užsimanė trijų aukštų nuomojamojo daugiabučio.

Buvęs ministras pasireiškė kaip nenuilstamas skundų rašytojas. Nepatenkintas tuo, kaip vyksta kvartalo užstatymas, jis išsiuntė Kauno miesto savivaldybei ne vieną raštą.

Buvęs ministras pasireiškė kaip nenuilstamas skundų rašytojas. Nepatenkintas tuo, kaip vyksta kvartalo užstatymas, jis išsiuntė Kauno miesto savivaldybei ne vieną raštą. Rašė vis apie tą patį: esą jam buvo pažadėta, kad priešais jo namą bus suformuota aikštelė, bet vietoj jos buvo "įsprausta geometrinė figūra ilga siaura, kuri, nubraižius ją ant popieros, visai paneša į padykelių braižomą išvietėse pornografinį braižynį kokio viešas rodymas numatytas baudž. statuto str. 281" (kalba netaisyta).

Už pažadų nevykdymą A.Tumėnas netgi grasino paduoti į teismą burmistrą Joną Vileišį, kurį vėliau pats savo name ir priglaudė: Vileišiai nuomojosi butą šiame name sunkiais šeimai laikais. O "nepadorios figūros" vietoje 1939 m. atsidūrė Trakų gatvėje statomo namo užpakalinis fasadas, todėl A.Tumėnas vėl rašo: "1924 metais esu pirkęs sodybą vietoje dabar vadinamoje Totorių gatvė Nr. 12; tuomet visas miesto rajonas buvo pakraštis, kuriame nebuvo nei dabartinės Trakų, nei Totorių gatvių, buvo kaimo tipo kelias vadinamas Ūkio gatvė.

Man besiruošiant statytis, matydami namų planą Miesto Burmistras ponas Vileišis, Miesto Inžinierius ponas Frykas reiškė pasitenkinimą mano drąsa, su kuria aš ėjau pirmas į netvarkytą miesto rajoną, kartu jie man aiškino, tikrino, kaip manoma išplanuoti tas rajonas; priešais dabar stovinčių mano namų jie projektavo aikštelę.

Kada aš jau pastačiau namus (...), tuomet netikėtai pamačiau kitokį išplanavimą, vietoje projektuotos aikštelės išvedė man išilgai mano sodybos pornografinę figūrą, kokią padykeliai braižo išvietėse.

Jie ir būtų primetamas man perdaug subjektyvus figūros apibūdinimas, tai visgi ir diletantas, ne urbanistas inžinierius, be ypatingo estetinio jausmo pasakys, kad išvestoji figūra nepateisinama vietos susisiekimo motyvais, kad ji Kauno perlą teršia.

Čia yra klausimas viešos estetikos, kurią vykdyti yra formaliai išimtina teisė miesto organų, urbanistų specialistų, ir mano nuomone neturėtų formalaus pagrindo, kad ją reikšti Ponui Burmistrui. Bet dabar išnaudojant išbraižytą figūrą, vykdomas griežtas neteisėtumas, mano teisių pažeidimas, man sudaromos tokios sąlygos, kad aš ėjęs į villų rajoną pasijusčiau patekęs į senojo miesto rajoną, į Mapų gatvę – tiesą pasakius ir Mapų gatvėje tokio vaizdo nėra ir nebuvo" (kalba netaisyta, buvęs ministras taip ir rašo – "Mapų gatvė").

Viename iš butų 1933–1938 m. buvo įsikūręs Vengrijos garbės vicekonsulatas, gyveno vicekonsulas ekonomistas dr. Aronas Braudė. Fasado Tumėnai taip pat nenutinkavo (to reikalauta buvo dar 1935 m.).

Prasidėjus nacių okupacijai, A.Tumėnas bandė gelbėti savo kolegą ir draugą advokatą Davidą Volpertą ir jo šeimą – žmoną pianistę Idą Gurvičaitę-Volpertienę ir jų septynerių metų dukrelę Rietą. Kelias savaites Volpertų šeima gyveno Tumėnų namuose, bet paskui nutarė vis dėlto keltis į getą, kur buvo visi jų artimieji. Davidas Volpertas žuvo Dahau, Ida Volpertienė – Štuthofe. Savo auklės Elenos Chlopinaitės išgelbėta Volpertų duktė šiltai prisiminė nuoširdžias Tumėnų pastangas padėti jos šeimai. Vėliau už antinacistinę veiklą buvęs ministras net buvo patekęs į Gestapo nagus.

1944 m. Tumėnų šeima pasitraukė į Austriją, pas Vienoje studijavusią dukrą Danutę. A.Tumėnas mirė Austrijoje 1946 m. Erdvus namas buvo pradėtas naudoti kaip medicinos įstaiga: sovietų laikais čia veikė Geležinkeliečių ligoninė, atgavus nepriklausomybę – privati klinika "Sana Vita", kol 2000 m. namas buvo parduotas. Neseniai rekonstruotame name įrengta keturiolika butų.

Ministro kaimynu tapo advokatas Albertas Ošlapas su žmona Antanina. "Buvusioj Alytaus gatvėj, bet dabar Totorių gatvė 18" 1931–1932 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą jie pasistatė didelį, keturių aukštų daugiabutį, kuriame su sūnumis Algimantu ir Raimundu (dvynukais, gimnaziją baigusiais kartu su būsimu prezidentu Valdu Adamkumi) ir gyveno; šalia namo buvo didelis daržas. Ir ši šeima 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Prie renovuoto daugiabučio prisiglaudęs stovėjo senas medinukas (Totorių g. 16). Niekas nepastebėjo, kaip jis dingo. Bet paskutinis šios gatvės namas, taip pat XX a. pradžią menantis medinukas (Totorių g. 20) vis dar gyvas.

Totorių g. 20



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietei iš Kaimo Violetai

Kaunietei  iš Kaimo Violetai portretas
O ką jus per 30 metų padarėte Kaunui. Jie per trupa laiką kiek gero padarė Kaunui

Kaunietė Violeta

Kaunietė Violeta portretas
Dėkoju gerbiamai Marijai Oniščik už puikų pasakojimą apie Totorių gatvės Kaune tarpukario architektūrą. Nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės ir visa ko geriausio profesinėje veikloje ir gyvenime...

Pataisa

Pataisa portretas
Ne Milvidų, o Milvydų namas. Kazimiero Milvydo žmona, vokiečių k. mokytoja Laimė Akelaitytė buvo žinomo knygnešio Akelaičio anūkė. Jo pavardė yra pirmoji iškalta Knygnešių sienoje Karo muziejaus sodelyje. Įdomu, kad Akelaitį bolševikai ištrėmė į tą patį kaimą Sibire, kur buvo ištremtas ir cariniais laikais, o vietiniai žmonės jį ten dar atpažino...
VISI KOMENTARAI 17
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių