Kaunietės istorija: tremties skauduliai sumažėjo, bet nedingo

Išgyvenusi skaudžią tremtį į Sibirą, kaunietė Danutė Tamaševičienė gailisi tik vieno – kad nepavyko išsaugoti trijų dienoraščių, kuriuos grįžusi į Lietuvą ji planavo paversti knygomis.

Liko sauja nuotraukų

Vos prieš kelias dienas ponia Danutė šventė 93-iąjį gimtadienį. Tiesa, šalia išvaizdžios damos ant minkštasuolio taisėmės ne šventinio torto gabalėlio ir neįpareigojančių moteriškų pašnekesių, o išgirsti prisiminimų, skaičiuojančių daugiau nei pusšimtį metų.

"Mažai nuotraukų iš tų laikų belikę. Kažkada tėvelis jas sukišo į trilitrinį stiklainį ir užkasė po žeme. Kai pavojaus nebeliko, ištraukė, bet beveik visos jos buvo sudrėkusios", – nediduką albumą prie krūtinės spaudė Danutė Tamaševičienė. Nors popieriniai istorijos liudininkai tilpo vos viename jos delne, prisiminimų apie lietuvių trėmimus iš moters galvos niekas neištrynė.

"Pastaruoju metu šiek tiek atmintis sušlubavo. Iki tol viską gerai prisimindavau, ypač vardus ir pavardes", – į įvykius, kuriuos kasmet Lietuvai primena Gedulo ir vilties diena, leidosi pašnekovė.

Prasidėjęs 1941-ųjų birželio 14-ąją, pirmasis masinių trėmimų etapas baigėsi po poros savaičių Vokietijai užėmus Lietuvą. 1944 m. liepos 4-ąją Raudonajai armijai vėl įžengus į Lietuvos teritoriją, prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir sekė nauji trėmimų etapai. Pastarųjų aukomis tapo D.Tamaševičienė, jos jaunėlė sesuo Teofilė ir brolis Juozas. Likusiems namiškiams prievartinio iškeldinimo iš gimtosios Lietuvos pavyko išvengti.

Stribai vertė iš lovos

"Gal vis dėlto papasakosiu apie tėvelius?" – savo istorijos pradžią pašnekovė iliustravo bendra jų nuotrauka iš minėto albumo.

Ponia Danutė gimė Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje. Tėvelis, kaip jį iki šiol vadina garbaus amžiaus senjora, buvo ūkininkas, turėjo nedidelę krautuvėlę. Joje darbavosi ir mergaitės mama. Ji, be kita ko, buvo šaulė, o tėvelis – atsargos karininkas.

"Augau gausioje šeimoje. Turėjau dvi seseris ir tris brolius. Pradžioje mokiausi Sasnavoje, vėliau – Marijampolėje. Čia ėmiau studijuoti ir mediciną, – šalia mokslų jauna mergina užsiėmė ir kita veikla – slapta platino spaudą ir siuvinėdavo įvairius tautinius ženklus partizanams. – Kol viena bendramokslė, komjaunuolė Adelė Novikų, nesuuodė ir neįdavė manęs."

Ponia Danutė iki šiol meną šeštadienio naktį, kai grįžusią iš Marijampolės po paskaitų, ją ir namiškius iš lovų pakėlė pro duris įvirtę du stribai – rusas ir lietuvis.

"Jiedu purtė viską iš eilės ir ieškojo įkalčių. Sesuo sakė, kad virtuvėje net plytas iš sienų iškrapštė, – aukštyn kojom apvertę namus, stribai anot, D.Tamaševičienės, ją suėmė. – Nespėjau nieko su savimi pasiimti. Tėvelis tik į vežimą glėbį šiaudų įmetė, kad nesušalčiau važiuodama."

Pasigailėjo dėl tėtės

Stribai jauną merginą atvežė į Sasnavos valsčių. Iš vežimo išlaipino į nugarą įrėmę ginklus.

"Šalia gulėjo keturi išniekinti partizanai", – nuo saulės spindulių po tamsiais akiniais slėpėsi pašnekovė. Pastarieji neparodė ir ašarų, kurios kalbant drėkino jos akių kampučius.

"Pamenu didelį namą, platų koridorių, žmones ir klausimą, ką iš jų pažįstu. Supratau, kuo viskas kvepia, todėl neprasitariau", – po neigiamo merginos atsakymo, sekė naktiniai tardymai. Pastaruosius lydėjo patyčios ir kankinimai. Mėlynių, nusėjusių jauną kūną, ji neskaičiavo, kaip ir išpeštų plaukų sruogų, kuriomis vėliau išsiuvinėjo kelias medžiagos skiauteles. Iki šiol ji mena tik varginančius sėdėjimus ant medinės taburetės priešais tardytoją ir skaudžius pistoleto buožės smūgius per rankų pirštus, ištiestus ant stalo.

Susitikome, apsikabinome, spėjome keliais žodžiais persimesti, ko nereikia sakyti, kad vietoje dviejų bylų dar vienos neužvestų ir negautume 25 metų.

"Buvo vienas tardytojas Kuznecovas. Lietuvis, bet rusiška pavarde. Kažkada su mano tėveliu jis kartu tarnavo, pažįstami buvo. Per akistatą ne kartą man sakė: "Ištardyčiau tave, jei ne tavo tėtė. Buvo dar vienas tardytojas Šerbakovas. Bjaurus rusas. Naktį išsikviečia į kabinetą, prie sienos pastato. Kiek smūgių būta... Visko nepapasakosiu", – kai kurias detales buvusiai politinei kalinei buvo pernelyg skaudu prisiminti.

Moterys viskuo dalijosi

Po poros mėnesių devyniolikmetė buvo perkelta į Marijampolės kalėjimo kamerą, esančią antrame aukšte. Su keliolika likimo bičiulių čia ji dalijosi keturiomis sienomis, grotuotais langais ir vienu puodeliu, pririštu prie kibiro su vandeniu.

"Sargybinis, kai paprašydavome, vesdavo į tualetą. Žinoma, dažnai nėjome – nebuvo iš ko", – maistas, kurį pro kameros langelį tiesdavo prižiūrėtojai, anot jos, buvo labai skurdus. Dažniausiai suimtosios gaudavo srėbalo arba delno dydžio duonos kriaukšlelę, kuria neretai misdavo kelias dienas ir dar pasidalydavo su kameros draugėmis, grįžusiomis iš karcerio.

"Turėdavome vieną sanitarinę dieną. Jos metu mus visus vesdavo į pirtį. Leisdavo nusiprausti ir išsiplauti nešvarius drabužius. Kas neturėdavo pakaitinių, laukdavo, kol juos atneš iš dezinfekcijos kambario", – lėtai, žodis po žodžio, D.Tamaševičienė dėliojo įvykių mozaiką.

Miegas? Kameroje buvo įrengti metaliniai gultai. Naktimis moterys juos išskleisdavo, o dienomis grandine pritvirtindavo prie sienos. Ant kiekvieno gulto buvo po kareivišką čiužinį ir užklotą. Tiesa, miegamųjų vietų stigo, todėl neretai moterys glausdavosi ant žemės.

"Jei kuri pajudėdavo, likdavo be gulimos vietos, todėl sėdėdavo", – tokioje pozoje esą jos ir miegodavo. Dienomis sumerkti akis buvo draudžiama, todėl labiausiai išsekusias kameros bičiulės uždengdavo savo kūnais, taip leisdamos joms pasnausti bent kelias minutes.

Susitikimo planas

Naktimis suimtųjų laukė tardymai, kankinimai ir karcerio išbandymas. Patekti į sunkaus režimo kalėjimo vienutę nenorėjo niekas.

"Sužinojusi, kad į Marijampolę atvežė mano seserį, morzės abėcėle per sienas sutarėme susitikti karceryje. Tik reikėjo sugalvoti planą, kaip ten papulti", – tai, kas iki tol atrodė labai paprasta, D.Tamaševičienei tapo iššūkiu.

Nepadėjo nei garsiai traukiamos lietuviškos dainos, nei triukšmas, kurį ji sukėlė šokinėdama ant medinio suolo. Nusipelnyti mažiausios kalėjimo patalpos pavyko tik tada, kai pakibusi ant grotuoto lango jauna mergina ėmė rėkauti pro plyšius. Kaip į karcerį papuolė sesuo, Danutė negalėjo pasakyti.

"Susitikome, apsikabinome, spėjome keliais žodžiais persimesti, ko nereikia sakyti, kad vietoje dviejų bylų vienos neužvestų ir negautume 25 metų, bet sargybinis pamatęs greit mus išskyrė. Sesę išvedė, o aš likau", – žilaplaukė su siaubu prisiminė tris naktis, kurias jai buvo skirta praleisti ankštoje patalpoje su žiurkėmis, lendančiomis iš angų sienose. – Dainomis ir šokiais visą laiką kovojau su tais graužikais. Buvo baisu."

Išsiskyrė su seserimi

Po dvejų sekinančių metų Marijampolėje Danutė sužinojo  teismo už akių nuosprendį – 5 metai nelaisvės. Tiek gavo nepilnametė, pripažinta pavojinga TSRS valstybei ir politinei santvarkai.

"Prieš tai mus su sese ir kitas nuteistąsias sugrūdo į sunkvežimį ir išvežė į Vilniaus kalėjimą. Apsidžiaugėme, kad ten nėra tardymų ir pagaliau išsimiegosime, pailsėsime, – euforija, anot moters, truko tol, kol patalpoje užgeso šviesa. – Mūsų kūnais pradėjo kažkas ropoti. Pasirodo, tai buvo blakės. Kitą vakarą išsitraukiau mamytės įduotą čecholą. Įlindome vidun su sese, galvos tik liko kyšoti. Aplink save vandens ratą išpiešiau. Blakės per jį neperlipo, bet užtai sutemus nuo lubų ant galvų ėmė kristi. Sukandžiojo visas kaip reikiant."

Jau kitą dieną moterys buvo išskirstytos. Vienas išsiuntė į Altajaus kraštą, kitas – į Novosibirsko sritį, Danutės jaunėlė sesuo buvo ištremta į Krasnojarsko sritį, pati Danutė – į Komių ATSR, Intą. Nuo 1945 m. Intalage ir Minlage nuolat buvo politinių kalinių iš TSRS okupuotos Lietuvos. Didžiausią dalį sudarė jaunimas, inteligentai, kariškiai, partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai.

"Tikrai nepamenu, kiek laiko važiavome", – ponia Danutė negalėjo prisiminti ir moterų, kurios spraudėsi drauge. Išlikęs tik vienos besilaukiančiosios veidas ir paskutines dienas skaičiuojantis jos pilvas. Tuo metu atstūmus vagono duris akis badė jau kiti vaizdai – kariškiai su automatais ir šunimis, aukštos tvoros ir ryškios, akinančios šviesos. Susikibusios moterys klampojo per purvą ir baiminosi, kad tik neišsprūstų kurios nors bičiulės delnas, antraip kariškiai į orą paleis įspėjamuosius šūvius.

Sliekas lėkštėje

Intos lageriuose, anot pašnekovės, buvo kalinami ir politiniai, ir kriminaliniai kaliniai. Pastaruosius kone visi vadindavo blatnekais.

"Vos tik išvydę mus jie pradėjo laidyti visokius juokelius, o mūsų širdys nusirito į kulnus. Buvome girdėję daug įvairių istorijų apie jų elgesį, žaginimus. Vėliau tik mus atskyrė, bet ir tai išsikrapštę skylę tvoroje pereidavo į mūsų pusę", – pirmoji pažintis su blatnekais buvo tokia pat įsimintina, kaip ir pirmoji pirtis, kurioje purtė drabužiuose užsilikusias blakes, ir pirmieji pusryčiai.

Susodinti prie neišmatuojamo ilgio stalo mediniais šaukštais, kuriais teko dalytis, nuteistieji iš metalinių dubenėlių žvejojo burokėlių šaknis ir sliekus.

"Sriuba priminė vandenį, kuriame tik ką buvo nuplautos kojos. Tą dieną gavome ir antrą patiekalą – šaukštą sorų košės. Ji buvo tokia kieta, kad strigo gerklėje. Mes valgėme, o už nugaros jau trypčiojo kiti", – pasivaišinti šokoladu lietu sausainiu, kad pokalbis neprailgtų, ragino šeimininkė.

Tremtį primena nugara

Vėliau maistas gerėjo – į lagerį maišais buvo vežami žirniai, grikiai ir kitos kruopos.

"Per juos susigadinau nugarą. Būdavo, vidurnaktį žadina mus ir varo prie traukinių iškrauti maisto maišų. Paima vieną tokį, sveriantį 50 kg, ir meta ant nugaros. Kojos iškart į žemę sulenda", – tuo metu vos per dvidešimtį perkopusiai merginai teko ir kiti nelengvi darbai. Tremtiniai Intoje buvo įdarbinti šachtose, miško kirtimo, medienos paruošų, mašinų remonto dirbtuvėse, statybose, plytinėje, tiesė kelius. Darbo, kaip gyvenimo, sąlygos buvo blogos. Žmonės nugaras lenkė šaltyje, plonai apsirengę, su per didele arba ankšta avalyne. Jie žalojosi šachtose, sirgo plaučių ligomis, kurias sukeldavo uolienų dulkėmis užterštas oras.

"Būdama lageryje nepamiršau to, ką mokėjau geriausiai, – siuvinėjau užuolaidas, – rankdarbiai, kaip ir lietuviškos dainos ar didžiosios šventės, merginos širdžiai buvo tarsi eliksyras. – Tyliai šventėme ir Kūčias, ir Kalėdas. Ant žemės padėdavome džiūvėsių, prikeptų spirgų, namiškių atsiųstų vaišių."

Gaili prarastų sąsiuvinių

Atlikus bausmes lageriuose nemažai kalinių Intoje buvo paliekama tremčiai. Tuo, kad grįš į Lietuvą, kurios žemę kasdien bučiavo sapnuose, netikėjo ir pati Danutė.

"Buvau tikra visu 100 proc., kad nepamatysiu Lietuvos. Buvo raudonas bilietas, pasirašytas Stalino, kad mums niekada nebus tokių dovanų, – jaunos moters gyvenime atsirado Antanas, pagal kitą straipsnį nubaustas politinis kalinys, turėjęs galimybę laisvai išvažiuoti. – Jis ėmė man simpatizuoti. Pagalvojau, bent žemės lietuviškos atveš."

Tremtyje ponia Danutė susituokė, ten pat pagimdė ir savo vyriausiąją dukrą Elvyrą. Po Josifo Stalino mirties, grįžtant atgal į Lietuvą, būdama devynių mėnesių jį ėmė vaikščioti traukinyje.

"Ten viskas baigėsi, tačiau grįžimas nebuvo lengvas", – savo prisiminimų knygą užvertė Danutė ir bene labiausiai gailėjosi dėl prapuolusių trijų storų sąsiuvinių, kuriuose ilgus metus aprašinėjo visus įvykius. – Galvojau, grįžusi išleisiu knygą, bet prie lagerio vartų išeinant į laisvę juos iš manęs atėmė ir jau nebegrąžino."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rita

Rita portretas
P. Irenai Reikia prisiminti praeitį nes jau pamiršote kokioje šalyje gyvenote

ALGIS

ALGIS portretas
Nesuprantu , kodėl taip garsinami jų vargai , O ČIA LIKĘ VARGO NE MAŽIAU , MANO TĖTĖ VASARĄ KELDAVOSI 4 VAL ,ŠIENAUDAVO PAŠLAITES , SAVAO KARVUTĖS ŠIENUI , O PASKUI EIDAVO KELIS KILOMETRUS KIRSTI KOLŲKIO RUGIŲ , KOMBAINŲ NEBUVO , PATS SU BROLIU NUO 12M IKI 15M VASARĄ SU ARKLIUKU VAGODAVOME BULVES , RUOŠDAVOME KUKURŪZAMS ''KVADRATINĮ - LIZDINĮ ''ŽENKLINIMĄ, PER METUS UŽDIRBDAVO APIE 70 RUBLIŲ , TOKIĄ PAŽYMĄ PRISTAČIAU Į TECHNIKUMĄ DĖL STIPENDIJOS GAVIMO

įdomu

įdomu portretas
O kaip susiklostė ją įskundusios komjaunuolės Adelės Novikų likimas? Tikriausiai, neblogai. Artimųjų pareigos kokiame "Raudonos subinės" kolūkyje, o dabar - pasiturintys ir "pažangūs" anūkai-proanūkiai, dalyvaujantys išanginių paraduose.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių