Kaune pražydo neužmirštuolių pieva (vaizdo įrašas)

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse kauniečiai sudalyvavo neeilinėje patriotinėje akcijoje „Neužmirštuolių pieva“. Šios gėlės žiedais pasidabinę kauniečiai rinkosi Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigose. Vėliau visi dalyviai simboliškai maždaug 500 neužmirštuolių susodino į akmenėlius.

„Jau penkis metus Lietuvoje gyvuoja iniciatyva prie širdies įsisegti neužmirštuolės žiedą, kaip mūsų pagarbos ir atminimo ženklą. Keletą metų Vilniuje vyko akcija „Neužmirštuolių pieva“, tačiau šiemet ji pirmą kartą rengiama Kaune. Pakvietėme žmones kartu pasodinti šią pievą. Paprastai ją sodindavome kai būdavo daug sniego. Šiemet jo nėra, todėl neužmirštuolės pražydo akmenėliuose. Tai labai simboliška, nes mūsų kelias į laisvę taip pat nebuvo žiedlapiais klotas. Jis buvo akmenuotas ir sunkus“, – apie akciją pasakojo jos organizatorė Rasa Duobaitė – Dundulienė.

Neužmirštuolės žiedai puošė ir žmonių krūtines. Vieni žiedelius patys pasigamino iš popieriaus, kiti – įsisegė iš stiklo pagamintas neužmirštuoles.

Įsisegiau neužmirštuolę, nes tikrai atsimenu, kodėl mes esame laisvi.

„Įsisegiau neužmirštuolę, nes tikrai atsimenu, kodėl mes esame laisvi. Jau ne pirmus metus palaikau šią akciją, nes Sausio 13-osios naktis buvo tikras mūsų tautos vienybės pavyzdys, kai lietuviai stojo ginti šalies ne ginklais, o dainomis, šiluma ir patriotiniais jausmais“, – kalbėjo minėjime sutiktas Aloyzas.

Po neužmirštuolių akcijos kauniečiai pasiklausė kariliono varpų koncerto, o vėliau prie laužų dar kartą padėkojo Sausio 13-ąją už laisvę kovojusiems žmonėms. Prie laužų už laisvę žuvusių žmonių  atėję pagerbti miestiečiai tikino, kad jiems ši diena labai daug ką reiškia.

„Kaskart širdis suvirpa, kai prisimenu tą dieną. Buvo daug įtampos, nerimo. Dabar, nors minime tuos, kurie dėl laisvės negailėjo savo gyvybių, kartu ir norisi švęsti, nes jie mirė už geresnį mūsų rytojų. Mes palydėjome sovietų armiją ir palinkėjome, kad jie niekada nesugrįžtų“, – kalbėjo garbaus amžiaus kaunietė Liucija.

„Taip jau atsitiko, kad tą naktį teko būti prie Parlamento. Ta Sausio 13-oji tada buvo kažkokia pilka, perpildyta emocijų ir tragizmo. Grįžęs namo pamačiau pirmuosius kadrus, kurie buvo nufilmuoti. Negalėjau patikėti, kad tie kariai, su kuriais aš tik neseniai tarnavau, valgiau košę, galėto taip padaryti. Tada emocija buvo, kad įvyko kažkas baisaus, žuvo žmonės. Bet bėgo metai ir supratau, kad tas emocijas pakeitė pergalės jausmas“, – prisiminimais pasidalijo Ernestas.

VII forte taip pat vyko Sausio 13-osios minėjimas. Čia visą padangę nušvietė daugybė dangaus žibintų.