Kaune įsikūrę samariečiai gerumą dalija jau 30 metų

Dešimtys savanorių

Kai Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyrius su pirmininku Mindaugu Vėlyviu prikėlė Gertrūdos g. 8A pastatą, finansinę paramą skyrę vokiečiai nusiėmė kepures – tokio rezultato nė vienas jų nesitikėjo. Kauno samariečiai išnešė visas šiukšles, užkamšė skyles sienose, sutvarkė grindis, pakeitė langus ir radiatorius, pastatė katilinę, uždengė stogą, o apleistą pastatą pavertė jaukia užuovėja ir gerų darbų kalve. Įpūtę gyvybės senam statiniui, kuriame pagal panaudos sutartį galės būti iki 2028-ųjų, Kauno samariečiai subūrė laiko patikrintą komandą. Tai ne tik nuolatiniai darbuotojai, bendrijos nariai, bet ir savanoriai. Šių yra bemaž pusantro šimto, o kiekvieną dieną į miesto centre esančią būstinę jų užsuka apie 100. Vieni savanoriai su praeitimi, kurios nuodėmes nori išpirkti, kiti – pašaukti geriems darbams.

„Savanoriu gali tapti kiekvienas. Geriau juk kažką daryti, nei tuščiai sėdėti namuose“, – paklaustas, pagal kokius kriterijus atrenkami žmonės, M.Vėlyvis tikino, kad svarbiausias rodiklis – noras. Tiesa, kiekvienas kandidatas turi pelnyti bendruomenės pasitikėjimą. Tik tada jam patikimi svarbesni, daugiau atsakomybės reikalaujantys darbai. Tarkim, namuose prižiūrimų senolių ar neįgaliųjų lankymas. Šiuo metu Kauno skyriaus samariečiai prižiūri beveik 30 miestiečių, pas kuriuos praleidžia po 10 valandų per dieną, ir keliolika žmonių, kuriems reikia kitokios pagalbos.

„Per visus metus esu sutikęs įvairių žmonių. Buvo ir tokių, kurie kelis mėnesius lankė senelius, o paskui paėmė jų pinigus ir dingo. Labai nesmagu“, – anot M.Vėlyvio, nesąžiningų žmonių būta ir daugiau, tačiau nė vienas jų neužsibuvo.

Samariečiai apsimetėlius greit identifikavo ir atsisveikino su jais.

M.Vėlyvis su samariečiais padėjo atsitiesti ne vienam žmogui. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Turi savo automobilių parką

Tądien, kai užsukome į samariečių būstinę, susėdę ant minkštasuolio darbų laukė penki savanoriai.

Sulaukęs skambučio iš kepyklos, vienas savanorių ruošėsi kurti automobilio variklį, kad skurstantieji turėtų duonos, kitas laukė, kol gaus ženklą pervežti nevaikštantį žmogų. Panašios paslaugos yra mokamos ir atsieina apie 20–25 eurus. Už surinktus pinigus dengiamos savanorių kelionės išlaidos.

Kauno samariečiai turi sukaupę nedidelį automobilių parką. Jame – greitosios pagalbos automobilis, kurį panaudos tikslais skyrė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir dar vienas iš Kauno miesto savivaldybės, kurį norėjo nurašyti Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis. Yra keli lengvieji automobiliai, kuriais žmonės vežami į pakaitinės inkstų terapijos – dializių procedūras, automobiliai su specialiomis įvažomis, kad būtų patogiau įkelti gulinčius žmones, krovininiai automobiliai, skirti maisto produktams arba neįgaliesiems skirtai įrangai gabenti.

„Turime visko: pradedant lovomis, vežimėliais, baigiant lazdomis. Anksčiau duodavome taip, o dabar paprašome palikti užstatą, – tokios priemonės, anot Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus pirmininko, padeda atsakingiau prižiūrėti daiktus ir grąžinti, kai šie tampa nereikalingi. – Buvo kažkada situacija: paėmė žmogus vežimėlį, kurį naudojo negalią turintis jo artimas, po jo mirties sakau: atiduok vežimėlį. Pasirodo, daiktas nukeliavo pas kitus žmones, iš jų – dar pas kitus, kol galiausiai taip ir dingo.“

Dalija nemokamus davinius

Devyniolika metų gerumą daliję Lietuvos Respublikos prezidentūros kaimynystėje, vėliau persikėlę į dvarelį – Senamiesčio namų ūkio valdybos pastatą Gertrūdos gatvėje, samariečiai pasklido plačiai po miestą. Partizanų gatvėje sunkiau gyvenantiems žmonėms kiekvieną dieną nuo 10 val. iki 13 val. dalija maisto davinius. Norintys gauti nemokamų, rėmėjų dovanotų produktų, privalo būti užsiregistravę Užimtumo tarnyboje.

„Duodame tai, ką gauname. Šiandien paskambino „Baltas pyragas“, turi 750 šviežių duonos kepalų. Parvešime į paramos punktą ir dalysime, – pinigus, kuriuos išleistų maistui, M.Vėlyvis ragina atsidėti į šalį ir susimokėti už komunalines paslaugas, kad išlaikytų stogą virš galvos. – Tie, kurie laikosi šio principo, sutaupo nemažai pinigų, nes net ir duonos kepaliukas nepigiai atsieina. Aišku, visko pasitaiko. Žmonės maistą maino ir į alkoholį, ir į kitus maisto produktus. Mūsų darbas atiduoti, o kaip elgsis su daviniais – kiekvieno sąžinės reikalas. Svarbiausia, kad neišmestų lauk.“

Mūsų darbas atiduoti, o kaip elgsis su daviniais – kiekvieno sąžinės reikalas.

S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje sandėliuojamos visos slaugos priemonės, ten pat veikia didžiulis labdaros paramos taškas. Vieni į jį neša nenešiojamų drabužių, buityje nenaudojamų įrenginių, kiti – juos pasiima.

Dar vienos patalpos, kurias samariečiams užleido Kauno arkivyskupija, yra M.Daukšos gatvėje. Čia vyresnieji miestiečiai renkasi kultūringai pasisėdėti su poezija, muzika, čia galima rasti knygų, suvenyrų ir religinių reliktų.

Dėmesys mažiesiems

Padedami vokiečių, su kuriais itin glaudžiai bendrauja jau kone 30 metų, samariečiai Kauno rajone, Šlienavoje, atidarė rizikos grupių šeimoms skirtą vaikų dienos centrą „Užuovėja“. Čia kiekvieną dieną vaikus lavina ir juos ugdo socialiniai pedagogai, kiti specialistai. Dar vienas dienos centras, vasarą jauniausius miestiečius buriantis į stovyklas, veikia ir pačioje Gertrūdos gatvėje.

„Dabar jis užrakintas, nes vaikai ateis tik po pamokų, tada čia bus šurmulys“, – sulaukęs rakto, M.Vėlyvis pakvietė apsidairyti po žaislų, stalo žaidimų, spalvotų pieštukų, kreidučių ir plastilino gumuliukų karalystę. Atėję po pamokų, vaikai čia ruošia namų darbus, žaidžia, muzikuoja, piešia, karpo, lipdo arba kramsnodami sausainius šnekučiuojasi ir dalijasi dienos įspūdžiais.

Pagrindinis vaikų dienos centro veiklos principas – teikti socialines priežiūros ir ugdymo paslaugas vaikui. Svarbiausia dienos centro darbuotojų užduotis – ginti vaiko teises, sukurti tokias sąlygas, kad vaikai būtų motyvuoti dalyvauti centro veiklose, būtų ugdoma šeimos santykių kultūra, asmens tobulėjimas, savitarpio pagalba.

„Vaikus galima sutikti ne tik dienos centre, bet ir kitoje patalpoje, kurią jie labai mėgsta“, – M.Vėlyvis turėjo omenyje kompiuterių klasę. Įrengti ją padėjo tuo metu mero pareigas ėjęs Arvydas Garbaravičius.

Kuria ir parduoda

Kauno samariečiai ne tik padeda žmonėms sunkiomis akimirkomis, bet ir padeda jiems geriau save pažinti.

Pirmo aukšto kabinetų sienos ir susirinkimų salė antrame aukšte nukabinti paveikslų, kuriuos tapė savanoriai. Anuomet mėgę taurelę arba turėję kokių kitų priklausomybių, dabar jie su teptukais ir aliejiniais dažais stoja prie drobių. Tapo peizažus, natiurmortus, religines scenas.

„Turiu visai neseniai padovanotą paveikslą. Jame vaizduojamas sužeistojo žaizdas valantis samarietis. Dar vienas panašus kabo koridoriuje“, – plėvele aptrauktą meno kūrinį padėjęs į šoną, M.Vėlyvis nuvedė į žmonių fantaziją išlaisvinančias erdves.

Tai – kūrybinės dirbtuvės. Išvydusi tarpduryje stovinčius svečius, samarietė Dalia vienu rankos mostu atlaisvino stalą ir su pasididžiavimu ant jo ėmė dėti rankdarbius, kuriuos kūrė drauge su kitais samariečiais ir čia užsukančiais miestiečiais. Pirmiausia – iš spintos ji ištraukė kryželiu siuvinėtus paveikslus, iš medžiagos skiaučių kurtus pagalvių užvalkalus, vilnonius velykinius margučius, linines prijuostes ir maišelius su rankų darbo piešiniais.

Kūrėjai apsidžiaugs, jei jų rankdarbiai naujuosius šeimininkus ras dar iki Kaziuko mugės. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Jau pradėjome ruoštis Kaziuko mugei. Parduosime juos po 5 eurus už vienetą, – norintys įsigyti medžiaginių maišelių ar kitų rankdarbių, anot Dalios, neprivalo laukti pavasario. – Eidami pro šalį, pasibelskite į samariečių būstinės duris ir išsirinksite labiausiai patikusį darbą. Mes per 5 minutes viską suruošime. Be to, galite apsilankyti ir mūsų internetinėje parduotuvėje.“

Dar vienos kūrybos erdvės įrengtos antrame aukšte. Nedidelėse socialinėse dirbtuvėse kasdien nuo ryto iki pietų meistrauja protinę negalią turintys žmonės. Tądien, kai lankėmės pas samariečius, palinkę prie stalo darbavosi keturi darbštuoliai. Trys jų atidžiai rinko skirtingų spalvų karoliukus ir vėrė ant tamprių silikoninių siūlų, ketvirtasis – klijavo etiketes.

„Mūsų rankos jau įgudusios. Pažiūrėkite, kiek dėžių suvertų karolių“, – kalbintas jauno amžiaus vyras darbo nesibaidė. Priešingai, džiaugėsi galintis ateiti pas maltiečius, pabendrauti su bendraminčiais ir įgyti naujų įgūdžių.

Kažkam – tai tik karoliukų vėrimas, o socialinių dirbtuvių lankytojams – būdas atsipalaiduoti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Tikisi įgyvendinti svajonę

Kitąmet 70 jubiliejų švęsiantis M.Vėlyvis neslėpė, kad Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyrius jam tarsi namai. Į saviškius jis esą grįžta tik pernakvoti. Gertrūdos gatvėje praleidžia visą dieną. Visgi, kaip sako pats, gavęs signalą iš aukščiau, skyriaus pirmininkas jau galvoja apie užtarnautą poilsį.

„Komanda suformuota, visi žino savo darbus. Mano nuomonė tokia, kad reikia išeiti laiku“, – prieš palikdamas Kauno skyriaus vadovo kėdę, M.Vėlyvis troško įgyvendinti dar vieną svajonę – paleisti skubios pagalbos iškvietimo sistemą, kuri senjorams, vienišiams, specialių poreikių turintiems ar neįgaliems žmonėms namuose leistų jaustis saugiai kiaurą parą. Mokamos paslaugos gavėjas gautų apyrankę su GPS sistema. Paspaudus mygtuką ji leistų nustatyti buvimo vietą ir kaip įmanoma greičiau reaguoti į pranešimą. Atvykusi į namus budinti komanda įvertina situaciją, suteikia pagalbą, o prireikus kviečia specialiąsias tarnybas (greitąją medicinos pagalbą, gaisrinę ar policiją). Atvykus specialiosioms tarnyboms budinti komanda padės greičiau patekti į Paslaugos gavėjo namus. Kartą per mėnesį kiekvieno paslaugos gavėjo namuose bus tikrinama įranga ir įvertinama situacija. Budinčią komandą sudarys psichologas, socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas, slaugytojas, prireikus pasiūlysime specialų transportą, kuriuo galima pervežti įvairių poreikių turinčius žmones.

„Kiek girdime atvejų, kai kaimynai pajaučia pro duris sklindantį nemalonų kvapą, o ugniagesiams išlaužus duris, randami pūti pradėję kūnai“, – M.Vėlyvis neabejojo, kad skubios pagalbos skambučio paslauga padėtų išgelbėti ne vieną gyvybę.

Yra ir dar viena svajonė, kutenanti Kauno skyriaus vadovo širdį. Pastebėjęs, kad skubios pagalbos skambučio paslauga naudojasi ne tik vokiečiai, italai, bet ir latviai, M.Vėlyvis pasidžiaugė dar vienu brolių pasiekimu – nauju pastatu, kuriame susitelkę Rygos samariečiai. Tai jiems leidžia telktis ir visas paslaugas teikti vienoje vietoje.

„Būtų gerai ir mums toks“, – nusišypsojęs M.Vėlyvis leido suprasti, kad šią svajonę paliks įgyvendinti kitiems.