Kaunas mini 30-ąjį laisvės pavasarį: neišgąsdino nei koronavirusas, nei vėjas

Džiaugsmo ašaros

„Esu dėkinga už šią dieną savo seneliams ir tėvams, kartu su kaimynais bei bendradarbiais suteikusiems tada tautos išrinktiesiems mandatą po daugiau kaip 50 okupacijos metų atkurti Lietuvos nepriklausomybę,“ – teigė šio 1990-ųjų kovo 11-ąją paskelbto istorinio akto bendraamžė Rasa, sutikta šventiniame Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio šurmulyje. 

Ji pasakojo žinanti apie tada Lietuvą apėmusią euforiją tik iš savo artimųjų pasakojimų, nes buvo tuo metu jaunesnė už savo sūnų. „Deja, nei senelių, nei tėvų jau nebėra, bet aš jaučiu, kad jie – taip pat šiandien su mumis“, – sakė pašnekovė. O trispalve vėliavėle mojuojantis trimetis Tadas niekaip negalėjo suprasti, kodėl staiga pravirko jaudulio nesutvardžiusi jo mama.

„Tą vėlų kovo 11-osios vakarą, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, aš dar nebuvau gimęs, tačiau dalyvauju šioje eisenoje, kad tai, ką tada išsikovojo mūsų tėvai, būtų išsaugota ir mūsų vaikams“, – teigė 17-metis Justas, sutiktas moksleivių ir visuomeninių organizacijų eisenoje nuo Arkikatedros bazilikos, kurioje vyko Šv. Mišios, papuoštos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Zitos Bružaitės liturginiu kūriniu „Vilties mišios“, į pagrindinį  jubiliejinės šventės renginį Karo muziejaus sodelyje su tradiciniais jo atributais: Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ir iškilmingos šaulių priesaikos ceremonijomis bei gėlių padėjimu prie šią šventą Lietuvos patriotams vietą ženklinančių istorinių relikvijų.

Rekordinė dovana iš Vilniaus

Šiemet susirinkusiųjų į iškilmingą minėjimą Karo muziejaus sodelyje laukė siurprizas – specialiai Kaunui šiai ypatingai šventei padovanotos trijų krepšinio aikštelių dydžio Lietuvos valstybės vėliavos išskleidimas.

Ši prieš 20 metų – minint nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį pasiūta tuo metu didžiausia Lietuvoje trispalvė buvo atvežta ją pasiskolinusio koncerno SBA, rekonstravusio Vienybės aikštę, iniciatyva. Siekiant naujo rekordo – uždengti ja kartu su minėta aikšte ne per seniausiai naujai atgimusį trylikos aukštų BLC verslo centrą – jog šis taptų didžiausiu Lietuvoje pastatu, kurį visą uždengė trispalvė. Nors ši vėliava jau yra patekusi į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip didžiausia oro balionu pakelta trispalvė. Ir šis 2004-ųjų kovo 11-osios pasiekimas nėra pagerintas iki šiol.

Laimučio Brundzos nuotr.

Tačiau, šį puikų sumanymą pakoregavo šiandien Kaune siautėjęs gūsingas vėjas. Dėl ko nuspręsta nerizikuoti ir šia ypatingą istoriją turinčia daugiau kaip 45 metrų ilgio, 27 metrų pločio ir daugiau nei 100 kg sveriančia trispalve, kurią nuo BLC verslo centro stogo turėjo nuleisti apie keliasdešimt koncerno SBA įmonėse dirbančių savanorių su savo šeimų nariais, uždengti Vienybės aikštę.

Šioje neeilinėje akcijoje dalyvavo ir vienos minėto koncerno bendrovės valdybos pirmininkas – jaunesnysis Kovo 11-osios akto signataro Liongino Šepečio sūnus – taip pat Lionginas. Jis portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad tą istorinę Lietuvai dieną jam buvo 22-eji metai. Ir jis lig šiol mena, kaip tuo džiaugėsi tėvas, kurio veide, tą vakarą grįžus į namus, matėsi ir susijaudinimas, ir pasididžiavimas. „Na štai ir įvyko tai, kas turėjo įvykti!“ – tokie buvo pirmieji tada šeimai jo pasakyti žodžiai.

Dvigubi mero palinkėjimai

Į tradiciškai gausiai iškilmingame minėjime Karo muziejaus sodelyje susirinkusius žmones šiemet miesto meras Visvaldas Matijošaitis kreipėsi tokiais žodžiais: „Kaunas visada buvo laisvės ir laisvų žmonių miestas. Simboliška, kad švęsdami savo nepriklausomybės 30-metį, mes jau galime grožėtis atgimusia Laisvės alėja, o šį vakarą linksminsimės atnaujintoje Nepriklausomybės aikštėje. Drįstu sakyti, kad dabar gyvename turbūt geriausia Kauno versija. Išlikime laisvi ir toliau auginkime klestintį miestą!  Tegul bet kokie iššūkiai kauniečiams bus įveikiami!“

Po šio sveikinimo meras perskaitė susirinkusiesiems dar vieną palinkėjimą, pradėdamas jį nuo to, kad šiandien Kauną pasiekė žinia, jog klastingas virusas palietė ir jo gyventojus. Beje, kai kuriems iškilmingo minėjimo dalyviams tai buvo pirmą kartą išgirsta naujiena, kurią meras baigė prašymu būti atsargiems ir saugoti save bei aplinkinius. „Tegul grėsmingos ligos jus aplenkia ir stiprios sveikatos visiems!“ – toks buvo olimpinę ramybę išlaikiusio V.Matijošaičio palinkėjimas iškilmingo minėjimo dalyviams.

Vėliau į susirinkusiuosius kreipėsi Kauno moksleivijos atstovė Ugnė Jankevičiūtė.  Ji akcentavo tai, kad tūkstančiai Kauno ir visos Lietuvos moksleivių šiandien gali džiaugtis laisve veikti, nevaržomai tobulėti bei siekti savo tikslų. Nors ir pripažino, kad jiems neįmanoma jausti šios dienos taip, kaip ją jautė tie, kurie kovojo už laisvę.              

Šaulių gretose – ir kolegė

Iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą tradiciškai vainikavo Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės jaunųjų šaulių pasižadėjimo ir šaulių priesaikos ceremonija.

Šiemet joje dalyvavo apie 50 suaugusių ir apie 40 jaunųjų šaulių.

Pasak šios rinktinės, kurios veiklos ribos – septynios Kauno apskrities savivaldybės, vado Vytauto Žymančiaus, šiemet norinčiųjų papildyti jų gretas gana daug. Pašnekovas tai linkęs sieti ne tik su Lietuvos nepriklausomybės jubiliejumi, bet ir augančiu mūsų pilietiškumu.

„Tas augimas prasidėjo 2014-aisiais ir buvo susijęs su Ukrainos įvykiais. O papildomu impulsu, lėmusiu spartų mūsų gretų augimą, tapo 2019-aisiais minėtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Ir tai tęsiasi iki šių dienų“, – pasakojo V.Žymančius akcentuodamas, kad kaskart atsiranda ir po dvi-tris Lietuvos šaulių gretas papildančias šeimas.

Šiemet tarp jų – ir dienraščio „Kauno diena“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Aušra Garnienė su dviem iš keturių savo vaikų – Julija ir Rapolu.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Kaip sakė Lietuvos šaulių sąjungos ideologas ir vienas iš įkūrėjų Vladas Putvinskis-Pūtvis, šaulys – tai susipratęs pilietis. Manau, kad to susipratimo jau pakanka, juo labiau, kad su šauliais draugauju nuo 2002-ųjų, esu dirbusi Lietuvos šaulių žurnalo „Trimitas“ redaktore. Įsimylėjau V.Putvinskį-Pūtvį, pasak kurio, „menkas, niekingas, baisus žmogaus gyvenimas, jeigu jis nėra susietas su visuomene ir jos idėjomis bei tikslais“, ir šio šaulių sąjungos įkūrėjo idėjas. Vaikai jau ūgtelėjo, todėl pats metas ir Tėvynei atiduoti, ką privalau. Dar smagiau, kad ir vyresnieji vaikai nori kartu. Kai matau Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir kitomis progomis, kaip jie pirmiau už mus, tėvus, skuba iškelti kieme trispalvę, suprantu, kad teisinga linkme einame. O šios ypatingos šventės proga to paties V.Putvinskio-Pūtvio žodžiais noriu priminti ir sau, ir kitiems: „Nepamiršk, kad tu pats turi būti šeimininkas savo tėvynėj ir atsakai už visa, kas joje atsitinka. Sąmoningai vykdyk piliečio pareigas, nes juo geriau jas eisi, juo laisvesnis būsi. Tobula demokratinė tvarka nėra duodama ir negali būti iškovota: ji kuriama sąmoningų piliečių“, – teigė kolegė, apimta euforijos davus su kitais šauliais priesaiką negailėti nei jėgų, nei gyvybės, ginant ir saugant Lietuvos nepriklausomybę.

Žilagalvė išmintis

„Be galo smagu matyti, kad tavo jaunystės kova už idealus nenuėjo veltui“, - džiaugėsi aktyvia šiandieninio jaunimo pozicija žilagalvis Jeronimas, į kurio parankę buvo įsikabinusi žmona Birutė. Abu jie oriai po Šv.Mišių Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje traukė Laisvės alėja į iškilmingą minėjimą Karo muziejaus sodelyje.

Pasiteiravus šių žilagalvių, ką jie galėtų išskirti iš tų 30-ies nepriklausomybės atkūrimo metų, sutuoktiniai, padedami vienas kito, teigė: „Svarbiausia, kad buvo įvardinti tikrieji didvyriai ir demaskuoti tie, kurie jais tik dėjosi. Dabar reikia susitaikyti su šia galbūt ne vieną gyvenimą aukštyn kojomis apvertusia tiesa ir toliau dirbti, kurti ir gyventi vardan tos Lietuvos!“

Džiaugėsi šventiniuose renginiuose sutikta augančia savo pamaina ir kitas senjoras – vienas į juos, namiškiams paskutiniu momentu pabūgus oro sąlygų, išsirengęs Antanas. Jis akcentavo ir tai, kad kai kurie žmonės, šiandien pasidavę ne ką mažiau pavojingam visko nepatenkintųjų virusui, pamiršo kokį kelią mums teko nueiti, kad pasiektume šiandieną. „O gal, kaip ir dabar, jie tada tebuvo pasyvūs stebėtojai? Esu įsitikinęs, kad vietoj to, jog gaištų laiką tokiems tuštiems bambėjimams, jie geriau tuo metu bandytų patys kažką pakeisti“, - teigė šis Lietuvos patriotas.