Karvedys su batuta rankoje: muzika sušvelnina žmonių širdis

Pasuko į muziką

21 metų D. Ramašausko namai pilni muzikos garsų. Jei ne jo rojalio, tai jaunesnės sesės smuiko. Būna, kad vienu metu suskamba abu instrumentai, tada jauno vyro tėvai juokauja, kad namai primena konservatoriją.

„Muzika į mano gyvenimą atėjo, kai buvau maždaug trejų metų. Pradėjau giedoti bažnyčioje, iš suolų, kartu su choru. Po šv. Mišių viena moteris pasiūlė mokytis muzikos“, – sulaukęs tėvų pritarimo, S. Ramašauskas ėmė lankyti Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklą „Varpelis“.

Tada jam buvo viso labo treji su puse. Chorinio dainavimo mokykla įžiebė meilę ne tik muzikai, bet ir kitoms sritims. Galbūt dėl to vienu metu Domininkas suabejojo, ar tikrai jam pakeliui su muzika.

„Labai patiko istorija, – ją galiausiai pasilikęs kaip hobį, baigęs vidurinę mokyklą Domininkas žengė užtikrintą žingsnį muzikos keliu. – Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) Vilniuje. Dabar mokausi gerbiamo choro dirigento, pedagogo, LMTA profesoriaus Povilo Gylio klasėje.“

Pirmieji studijų metai nebuvo lengvi. Jaunuoliui teko prisijaukinti naują rutiną, o prie fortepijono po paskaitų praleisti po keturias ir daugiau valandų. Antri studijų metai pažėrė naujų iššūkių. Studentas buvo priverstas sukti galvą, kaip užsidirbti pinigų. Dėl to esą šiek tiek nukentėjo mokslai.

„Reikėjo mokytis teorijos, muzikos istorijos, dainuoti akademijos chore. Viskas susidėjo“, – D. Ramašauskas neslėpė, kad laiko kyštelėti nosį į Gedimino prospektą, beveik nelikdavo.

Nepaisant visko, minčių, kad reikėjo rinktis kitą specialybę, niekada nekilo.

Pašaukimas: net ir tada, kai aplink spengia tyla, Domininko širdyje skamba muzika. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Dirigentas – vedlys

Paklaustas, kuo sužavėjo muzika ir būtent dirigavimas, o ne, kaip pasakytų kiti, rimtesni mokslai, užtikrinantys tvirtą pagrindą po kojomis, Domininkas nusišypsojo. Nors vaikystėje niekada nedirigavo ant lovos išrikiuotiems pliušiniams meškinams, paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse užsimerkęs save ne kartą matė stovintį prieš mėgėjų ir profesionalų chorus su batuta rankoje.

„Muzika sušvelnina žmonių širdis, o choro dirigento meniniai užmojai ir mintys, perteiktos per muziką, gali sukelti revoliuciją. Dirigentas moko, pakelia dvasingumą, suteikia šviesių minčių ir prasmės gyvenimui. Jo užmojai gali įkvėpti“, – visa tai patyręs LMTA profesoriaus P. Gylio paskaitose, D. Ramašauskas darsyk įsitikino, kad dirigavimas – jo pašaukimas.

Todėl girdėdamas kalbas, esą mosuoti batuta nereikia daug išmanymo, Domininkas stoja mūru. Dirigentas nėra vien tik prieš chorą ar orkestrą stovintis ir, kaip pasakytų neišmanėliai, muses baidantis žmogus. Priešingai, jis – vedlys ir kovotojas, pasitelkęs ne ginklą, bet muzikos garsus ir žodį.

„Peržiūrėjus partitūrą, gerai ją pažinus, užtektų užlipti ant pakylos ir gana gerai diriguoti. Tačiau visa esmė, kad orkestrą ir chorą reikia išmokyti atlikti kūrinius, išmokyti įvairiausių dinamikų, kaip dainininkams formuoti garsą, lygų balsą, kad nebūtų jokių vibracijų, o tik švarios natos. Čia yra visa dirigento esmė“, – taškus sudėliojo D. Ramašauskas.

Norėtų mokyti istorijos

Šiandien LMTA dirigavimo studento gyvenime apstu muzikos. Net ir tada, kai tyli choras, o pirštai neliečia fortepijono, kurį privalu valdyti kiekvienam dirigentui, muzika skamba jo galvoje.

Taip pat ir gilų pėdsaką palikusių pedagogų, žymių istorinių asmenybių vardai, tokie kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Juozas Gruodis, Julius Štarka. Greta – Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokytojai Renata Mišeikienė, Ksaveras Plančiūnas, Reda Dapšauskienė, Aurimas Petravičius. Tokie jaunimui atsidavę pedagogai kaip jie – retenybė ir Domininko siekiamybė. Veikiausiai dėl to 21 metų muzikas galvoja ne tik apie didžiąsias scenas. Jaunas vyras ne sykį pasvarstė, kad bendrojo lavinimo arba muzikos mokykloje vaikams norėtų dėstyti muzikos istoriją. Ją, jaunojo dirigento įsitikinimu, turėtų išmanyti kiekvienas moksleivis.

„Man šiurpas eina, kai jauni žmonės iš bendrojo lavinimo mokyklų nežino J. Naujalio, o M. K. Čiurlionis jiems tik girdėtas. Esu nusivylęs vaikų muzikos žiniomis“, – paklaustas, kuo žmogui svarbi muzika ir jos istorija, D. Ramašauskas netruko atsakyti.

Muzika švelnina sielą, širdį priverčia dainuoti, padeda racionaliau mąstyti apie gyvenimą ir išjausti jį be žodžių. Muzika turi ir kitų stebuklingų galių, apie kurias vis dažniau kalba mokslininkai. Nustatyta, kad muzika gali stimuliuoti dopamino poveikį, dėl kurio žmonės jaučiasi gerai, padaugėja teigiamų emocijų.

„Kokia prasmė išmanyti muzikos istoriją? Tai nėra vien tik muzikos, tai bendra žmonijos istorija, kuri vystėsi ir baigėsi šiais laikais“, – dirigentas neabejojo, kad mokiniai turi žinoti ne tik Žalgirio mūšio ar Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio datas.

Sėkmė mėgsta tylą

Domininkas juokavo, kad būtų griežtas, bet teisingas mokytojas, kurio pėdomis galbūt pasektų daugiau jaunų žmonių. Tiesa, šiais laikais tai padaryti nėra paprasta.

Renkantis profesinio gyvenimo sritį, chorinio dirigavimo specialybė skamba kiek miglotai. Dažnas ima dvejoti, ar muziko duona bus skalsi. Domininkas įsitikinęs, kad svarbiausia yra vidinė ugnis. Jei ja liepsnos krūtinė, viskas klostytis gerai, o ant duonos bus ne tik sviesto.

„Anksčiau laiminga šeima buvo ta, kurioje užaugo gydytojas, kunigas ir mokytojas. Šiais laikais kitos tendencijos, naujos specialybės, daugiau galimybių. Pasaulis sumažėjo, žmonės nenori prisirišti. Jie nori patirti“, – D. Ramašausko įsitikinimu, žmonių pasirinkimai priklauso ir nuo aplinkos, kurioje jie augo, bendruomenės, kuri juos supo.

Domininko tėtis baigė Juozo Gruodžio konservatoriją, chorvedybą, o mama, nors ir neįgijo muzikinio išsilavinimo, lankė privačias fortepijono pamokas. Babtuose, kur augo Domininkas, bendruomenė taip pat buvo palanki jam augti ir skleistis. Būdamas moksleiviu, Babtų gimnazijoje jis inicijuodavo ir kurdavo filmukus istorijos konkursams, vargonavo Babtų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos bažnyčioje, rašė eilėraščius, lankė tapybos studiją. Todėl ir šiandien LMTA dirigavimo studentas neapsiriboja vien tik muzika. Domininkas toliau rašo eiles, yra aktyviai įsitraukęs į visuomeninį gyvenimą, mokosi ispanų kalbos, skaito istorines knygas, o apie tarpukario Kauną nesustodamas galėtų kalbėti ištisas valandas.

Gyvenime jis vadovaujasi antikos kartaginiečių karo vado Hanibalo Barkos mintimi: „Arba surasiu kelią, arba jį pasidarysiu.“ Kalbant su Domininku buvo akivaizdu, kad jis nuosekliai eina savo tikslų link, tačiau apie ateitį kalba ne itin noriai. Sėkmė, kaip ir laimė, anot muziko, mėgsta tylą.

Dirigentas moko, pakelia dvasingumą, suteikia šviesių minčių ir prasmės gyvenimui.

Intensyvi vasara

Apie artimiausius planus, kurių liudininkais artimiausiu metu galės tapti visi norintys miestiečiai ar Kauno svečiai, dirigentas dalijosi su malonumu.

Praėjusiais mokslo metais suburtas kvartetas, kuris pasirodė Prisikėlimo bažnyčioje, vasarį išaugo dvigubai, o šiandien kolektyve – 30 choristų ir 42 simfoninio orkestro nariai, susivieniję bendram tikslui – Juozo Naujalio 90-ųjų mirties metinių koncertui Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje rugpjūčio 27-ąją.

„Pavadinimo dar neturime, tačiau visus muzikantus pakerėjo mintis, kad atliksime J. Naujalio simfoninę poemą „Ruduo“. Retas žino, kad tokia simfoninė poema egzistuoja ir dar rečiau kam teko ją girdėti“, – D. Ramašauskas neabejojo, kad koncerte malonumą patirs ne tik choristai ir simfoninio orkestro nariai, bet ir visi šventovės svečiai.

Šiuo metu vyksta intensyvios kolektyvo repeticijos. Dirbti vasarą nelengva, tačiau kiekvienas narys įdeda daug pastangų dėl galutinio rezultato.

„Dirigentas nėra tik tas, kuris prisiima garbę koncerte. Jis – mokytojas, pedagogas, vedlys, kuris moko atlikti kūrinius. Ar pasirodymas yra dirigento darbo rezultatas? Jei dirigentas nėra kviestinis, tada taip. Net jei ir kviestinis, vis tiek tai yra dirigento, paruošusio chorą ir orkestrą, darbo vaisius. Kviestinis dirigentas gali padaryti tik minimalių interpretacijų“, – pokalbį baigė jaunasis dirigentas.