Vyraujantis moto
Anot istoriko prof. dr. Jono Vaičenonio, knygos autorė, parašiusi knygų apie Prezidentą Antaną Smetoną ir jo aplinkos žmones seriją, šį kartą žengė pro Istorinės Prezidentūros Kaune duris į kitų tarpukario inteligentų namus, pateikdama apie juos spalvingą pasakojimą. Pavyzdžiui, ar žinote, kurio inteligento salone gimė leidinys „Gimtoji kalba“, šnipinėjo tarnaitė, gyveno žinomiausias Kaune keturkojis augintinis?
Solidžios apimties leidinyje gausu tekstinės ir ikonografinės medžiagos, atliepiančios į tarpukario laikų moto – apie tautos kultūrą galima spręsti iš jos gyvenimo būdo.
Pasak knygos autorės, lietuviai buvo labai imlūs naujovėms, tad gėrė jas tarsi kempinė. Kaunui tapus laikinąja sotine, ypač domėtasi, kaip turi atrodyti modernus ir patogus gyventi miestas, jo namai, kurie daugeliu atveju tapo jų šeimininkų tapatybe. Pradėkime nuo gyvenamųjų namų statybos tarpukariu.
Įspūdingas virsmas
Gyventojų skaičius Kaune ėmė augti tik nuo 1919 m., kai miestas tapo laikinąja sostine. Naujuoju jos gyventojų sluoksniu tapo inteligentija, baigusi mokslus Vakarų Europoje ar Maskvoje, Sankt Peterburge. Būtent ten semtasi miestietiško gyvenimo kultūros.
Kad Kaunas iš provincijos užkampio be paprasčiausių patogumų taptų miestu su didmiesčio atributais ir savita kultūra, prireikė dviejų dešimtmečių.
Intensyvios gyvenamųjų namų statybos prasidėjo 1922 m., o po kelerių metų Laisvės alėjo teliko trys mediniai namai. Tačiau prie negrįstų gatvių dar tįsojo mediniai šaligatviai, Laisvės alėjoje buvo galima susitikti su išėjusia „pasižmonėti“ kiaule, su įvairiomis kalbomis ar net žargonu užrašytais krautuvių ir pan. pavadinimais. Užsienio svečius labiausiai erzino po miestą, neturėjusį kanalizacijos, sklidę nemalonūs kvapai. Visa tai pamažu pradėjo nykti, įvedus litą ir atsiradus Statybos taisyklėms, kurios rekomendavo 2–3 aukštų trijų tipų namus (kai kur – iki 4 aukštų).
Kad Kaunas iš provincijos užkampio be paprasčiausių patogumų taptų miestu su didmiesčio atributais ir savita kultūra, prireikė dviejų dešimtmečių.
1919–1938 m. Kaune buvo pastatyta beveik 11 tūkst. pastatų, centrinėje miesto dalyje atsirado vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, du nauji tiltai ir funikulieriai, autobusai. Tačiau gyventojų perpildytame Kaune labai trūko butų. Pavyzdžiui, finansų ministro Juozo Tūbelio šeima dešimt metų gyveno viename bute su kalbininku Juozu Balčikoniu. Kartu tai reiškė, kad šitiems žmonėms pirmiausia rūpėjo Lietuvos reikalai, o ne asmeninė buitis.
Butus išnuomodavo
Ilgainiui inteligentai pradėjo samdyti architektus, statytis sau namus. Kadangi statybos kainavo didžiulius pinigus, naujų namų savininkai dalį savo būsto išnuomodavo, o gautus už tai pinigus (3–4 kambarių nuoma miesto centre kainavo 300–600 litų, priklausomai nuo to, kaip namas įrengtas) skyrė banko paskolai grąžinti. Nepaisant statybų bumo, butų krizė vis augančiame Kaune tęsėsi iki pat sovietmečio. Beje, pats didžiausias namas Kaune priklausė milijonieriui Jonui Lapėnui. Pastatas iškilo 1938 m. Kęstučio gatvėje (dabar nr. 38) pagal Felikso Vizbaro projektą. Tačiau užmojais neatsiliko ir garsūs kompozitoriai, dainininkai. Štai 1925 m. broliai Mikas ir Kipras Petrauskai pasistatė dabar muziejumi tapusį didžiulį namą K. Petrausko gatvėje, sankirtoje su Vydūno alėja.
O štai verslininko Jono Vailokaičio didžiulio namo (Arno Funko projektas) laiptinės nuotrauka pateko į knygos „Namai“ viršelį. Tai net penkių aukštų mūrinis pastatas su aštuoniais butais. J. Vailokaičio šeima gyveno viename aukšte. Name buvo įrengti visi patogumai. Net ir liftas. Tad nieko nuostabaus, kad čia įsikūrė ir pats jo architektas A. Funkas, garsiausias Kauno kirpėjas Juozas Muralis, bendrovės „Parama“ direktorius ir kt.
Vyravo du stiliai
Pasak knygos autorės, anuomet namų interjere buvo madingos dieninės nertos, o naktinės – austinės užuolaidos, ant stalų ir kitų baldų dedami takeliai, staltiesės, staltiesėlės. Būsto sienas puošė fotografijos, originalūs paveikslai ar jų reprodukcijos, spausdinti Lietuvos kunigaikščių portretai ir kiti tautinės tematikos vaizdai. Kambariuose vešėjo filodendrai ir kiti aukštaūgiai kambariniai augalai.
Savi ir užsienio architektai, menotyrininkai, vertinę modernizmo (art deco) stilių, ragino neapkrauti būsto įvairiomis neskoningomis smulkmenomis, derinti sienų apmušalus su baldų spalva, atsisakyti gipsinių lipdinių, miegamuosiuose – lovų, kurias geriau keisti į kanapas, drabužius talpinti sieninėse spintose, o dar geriau – drabužine vadinamoje patalpoje, visose erdvėse atsižvelgti į simetriją. Buvo siūloma tarnus įkurdinti pirmajame namo aukšte, o ne palėpėje, būtinai įrengti atskirus kambarius vaikams.
Spaudoje interjerų specialistai propagavo liaudies meno stilių. Tad butuose buvo apstu tautiniais raštais ištapytų skrynių, spintų, lentynėlių, rankšluostinių, tautinių raštų grindų ir sienų kilimų, lovatiesių, staltiesių, Jono Prapuolenio pagamintų baldų ir kt. Beje, tokiu būdu buvo remiama Lietuvos pramonė, tautodailė, lietuvių menininkai, muzikos instrumentų kūrėjai. Pavyzdžiui, minėto J. Vailokaičio bute sofos buvo aptrauktos lietuviškų raštų apmušalais, įstiklintos laiptinės langus puošė didžiuliai tulpių žiedai. Nemaža dalis inteligentų didžiavosi meno kūrinių kolekcijomis. Pavyzdžiui, teisės istorikas prof. Augustinas Janulaitis rinko knygas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius – velnius, Adomas Galdikas – liaudies meno dirbinius ir t. t.
Tarnaičių padėtis
Kaip ir užsienyje, turtingi kauniečių namai neapsiėjo be tarnų. Tarpukariu įsivyravo mada samdyti tarnaitę „visa kam“ – tarnaitė buvo ir kambarinė, ir auklė, ir virėja. Viso to merginos (dažniausiai atvykusios iš kaimo) išmokdavo specialiose namų ruošos mokyklose. Priimtos dirbti tarnaitėmis į turtingus namus, gaudavo nemokamą stogą virš galvos ir maitinimą, nedidelį atlyginimą. Pvz., 1934 m. tarnaitė Kaune gaudavo 15–25 litus per mėnesį, o kuklus pragyvenimas mieste kainuodavo apie 100 litų. Be to, tarnaičių darbotvarkė buvo tokia, kad jų santuokinis gyvenimas buvo neįmanomas. Todėl dauguma jų tarnaudavo keletą metų, kol susitaupydavo pinigų kraičiui ir ištekėdavo. Kita dalis tarnavo iki senatvės. Paskui jų laukdavo prieglauda, o retais atvejais – likdavo pas šeimininkus su visu išlaikymu… Nepaisant visko, laikraščiuose mirgėjo tiek tarnaičių, tiek jų ieškančiųjų skelbimai, Kaune tuo metu dirbo 4 tūkst. tarnaičių.
Suprantama, ieškantiesiems tarnų buvo svarbu jų reputacija, rekomendacijos. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės karininko Kazimiero Skučo namuose 1928 m. panoręs ūkvedžiu dirbti Viktoras Liutkevičius pateikė K. Skučui Žemaitkiemio dvaro šeimininkės, gen. Vlado Nagevičiaus žmonos Veronikos vizitinę kortelę, kurioje buvo įrašyta, kad Viktoras – doras, rimtas ir sąžiningas vyras. Viktoras dirbo pas Skučus ūkvedžiu dešimt metų, gyveno tik tarnams skirtame dviejų aukštų name, kur susipažino su čia dirbusia šaunia virėja. Sukūrę šeimą, abu išėjo savarankiškai gyventi.
Tarpukariu veikė lietuvių katalikių tarnaičių šv. Zitos draugija, kuri rūpinosi iš kaimo į miestą tarnauti atvykusiomis merginomis, jų lietuvybe, morale.
Požiūris į tarnus
Pasak knygos autorės, namų atmosferą kuria jų šeimininkų ir tarnų santykiai. Diplomato Petro Klimo nuomone, jauna, vikri, linksma tarnaitė, vilkinti šilkine suknele – namų papuošalas, džiaugsmas svečiams, o susiraukusi, sena – tikra kikimora, skleidžianti blogą nuotaiką. Anot P. Klimo, tik pavydžios šeimininkės renkasi senas ir negražias. Tačiau tos jaunos, gražios ir, deja, dažnai naivios tarnaitės kartais patekdavo į nemalonias situacijas. Štai dailininkė Barbora Didžiokienė savo prisiminimuose rašė, kad jos išvaizdžią tarnaitę mėgino suvilioti studentu apsimetęs vedęs Meno mokyklos dėstytojas dailininkas Adomas Galdikas, o dailininkas Justinas Vienožinskis siūlė merginai tapti jo išlaikytine…
Sofija Smetonienė labai rūpinosi savo tarnais. Pavyzdžiui, kambarinę Stefaniją vežusiam automobiliui patekus į avariją, mergina buvo nugabenta į ligoninę. Kol ji sveiko, ten ją lankė S. Smetonienė… Beje, jei ne sovietų okupacija, S. Smetonienė būtų tapusi svočia Stefanijos ir Užugirio dvaro ūkvedžio vestuvėse... Spaudoje buvo patariama tarnaites retsykiais leisti į kiną, teatrą, paskaitą, o sekmadieniais – į šv. Mišias, Kūčių vakarienės metu sodinti tarnus prie bendro stalo, o per metines šventes leisti išsikepti skanėstų draugams pavaišinti.
Tarpukario Lietuvos Žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnus Antanas atsiminimuose teigia, kad tėvų namuose dirbusią tarnaitę teko atleisti už šnipinėjimą. Pasirodo, 1939 m. ją tėvams rekomendavo generolienė Vitkauskienė, kurią Antano mama pažinojo tik iš matymo. Skaisgiriai pastebėjo, kad naujoji tarnaitė labai jau uoliai tvarko šeimos galvos darbo kabinetą. Kai ji buvo užklupta tikrinanti rašomojo stalo stalčius, buvo tučtuojau atleista. Vėliau, t. y. sovietiniais laikais, pašnibždomis buvo kalbama, kad Vitkauskai ir jų siųsta tarnaitė dar Smetonos laikais buvo sovietų agentai.
Saloninis gyvenimas
Turtingi namai prasidėdavo erdviu prieškambariu, kur svečiai, palikę savo viršutinius drabužius ir vizitines korteles, eidavo į saloną. Tačiau prieš tai vyrai turėdavo susižinoti, kurią iš ponių jis turės vesti prie stalo, prie nustatytos vietos. Netiko, pavyzdžiui, moterims ir merginoms eiti į svečius vilkint bliuzelę ir segint sijoną. Svarbu buvo ir vengti aštrių pokalbių prie stalo.
Salonuose stovėdavo pianinai, radijo aparatai, patefonai, parketo grindis dengė kilimai. Prabanga išsiskyrė kunigo poeto Jono Mačiulio-Maironio namai, įkurti autentiškoje barokinėje aplinkoje. Jo keli salonai garsėjo ir kaip literatūrinių susitikimų, įvairių „arabatėlių“ vieta, kurioje gausu vertingų paveikslų.
Plačiai žinomas rašytojos S. Čiurlionienės salonas, į kurį šeštadieniais rinkdavosi kalbininkai, rašytojai, žurnalistai ir aptardavo kalbos ir literatūros klausimus. Beje, būtent šiame salone „gimė“ mėnesinis laikraštis „Gimtoji kalba“! Pauliaus ir Adelės Galaunių salone mirguliavo žinomi menininkai: Liudas Truikys su Marijona Rakauskaite, Juozas Tallat-Kelpša ir kt. Pasak Undinės Nasvytytės, salonuose kvepėdavo kava ir cigarai, skambėjo plokštelių ar pianinu skambinamos melodijos, vyrai žaisdavo šachmatais, moterys – kortomis… Tokie susibūrimai kartais baigdavosi šokiais. Tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje salonų mada ėmė slūgti, nors juos turėjusieji ir toliau nekeitė jų paskirties.
Privati erdvė
Žinoma, smalsu žvilgtelėti į pasiturinčių tarpukario kauniečių miegamuosius, vonios kambarius, tualetus, tačiau apie tai informacijos išlikę nedaug. Gaila – yra paskaičiuota, kad žmogus per savo gyvenimą lovoje praleidžia daugiau nei 26 metus. Anuomet buvo rekomenduojama dviaukščių namų miegamuosius (dažniausiai – dviejų lovų) ir vonios kambarius įrengti antrajame aukšte. Kai kuriuose namuose vyravo vakarietiška mada vyrui ir žmonai miegoti atskiruose kambariuose. Pavyzdžiui, prezidentas A. Smetona miegojo prezidentūros antrajame aukšte, o jo žmona Sofija – pirmajame, kur buvo ir vonios kambarys. Prezidentas miegojo geležinėje lovoje, prie kurios stovėjo staliukas su knygomis. Sofijos miegamasis buvo prabangesnis.
Inteligentų miegamuosiuose buvo knygų, komodų, paveikslų, sofų, drabužių spintų, veidrodžių, spintelių ir pan. Na, o vonios kambariai – tai prabanga, kuria imta plačiau naudotis XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, kai Kaune atsirado vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. Tuomet ir skalbimas palengvėjo, nes nebereikėjo nešti vandenį iš mieste įrengtų vadinamų hidrantų, kaitinti jį ant krosnies, supilti į skalbiniams skirtą „balėją“.
Iš miegamųjų išnyko širmos, už kurių buvo laikomi naktipuodžiai, spintelė su praustuvu, ąsočiai su vandeniu, rankšluosčiai, muilinės, stiklinė su dantų šepetukais ir kt.
Namų augintiniai
XIX a. pab.– XX a. pradžioje plintant vakarietiškai gyvensenai, Kauno inteligentų namuose radosi įvairių veislių šunų, kačių, dekoratyvinių naminių paukščių, jūrų kiaulyčių, triušių ir pan. 1923 m. Kaune buvo įregistruota virš 1,5 tūkst. namie laikomų šunų, o gatvėse sugaudyta beveik 1,3 tūkst. be priežiūros lakstančiųjų. Kambarinio šuns registracijos ženkliukas savivaldybėje 1930 m. kainavo net 24 litus, o kiemo šuns – 12. Bauda, neįregistravus augintinio, galėjo siekti iki 500 litų!
Vienas žinomiausių tarpukario inteligentų šunų – taksas Kaukas, kurį augino kunigas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaukas, lydėdavęs savo šeimininką, pavyzdžiui, į turgų, į universitetą, greitai tapo Kauno įžymybe. O štai A. Smetona su žmona, Karo mokyklos žirgyne laikę du savo žirgus, mėgo jodinėti. Panemunėje pakrantės alėja, kur juodu ar po vieną jodinėdavo, net pavadinta A. Smetonos alėja. Įdomu, kad neseniai mirusi Prezidento Aleksandro Stulginskio dukra Aldona tėvų Jokūbavo dvare augino jos lepinamą ožkytę, kuriai vis gi teko išsikelti į sodą, nes dvaro salone sukūlė brangią vazą.
Knygos turinys byloja, kad namus lietuviai kūrė ne tik remdamiesi europiniais pavyzdžiais, bet ir įnešdami į juos daug lietuviškos dvasios.
(be temos)
(be temos)
(be temos)