K. Kėvalas: karantinas – ne bausmė, o galimybė

– Žmonės sutrikę ir sunerimę dėl koronaviruso grėsmės bei paskelbto karantino. Ką jūs galėtumėte jiems pasakyti?

– Reikėtų priminti, kad šiuo metu Lietuvoje karantinas paskelbtas kaip prevencinė priemonė. Mes bandome užbėgti už akių pasimokę iš kitų šalių, ypač iš Italijos. O šiaip būtent dabar visi esame kviečiami parodyti jautrumą vieni kitiems. Dabar yra puikios sąlygos parodyti mūsų meilę artimui: būtent tas nevaikščiojimas be būtino reikalo, atsiribojimas nuo tiesioginių kontaktų yra meilės išraiška mūsų krašto žmonėms.

Paskirtasis Kauno arkivyskupas ragina susirasti kiekvienam priimtiną būdą melstis, bendrauti su dvasininkais ar kitais tikinčiaisiais pasitelkus informacines technologijas, o šv. Mišių klausyti per radiją, žiūrėti internetu arba per televizorių.

Niekas negarantuotas, kad nėra koronaviruso nešiotojas, todėl kuo mažesnis judėjimas ir buvimas uždaroje vietoje reiškia, kad yra galimybė sustabdyti tą viruso plitimą.

Labai norėtųsi paprašyti žmonių šiuo laiku skirti daugiau laiko artimiesiems, pabūti šeimoje. Dabar galime padaryti tuos darbus, kuriuos vis ruošdavomės, žadėdavome, bet nebūdavo laiko. Todėl kviečiu žiūrėti į šitą laiką ne kaip į kokią prievartą, bet kaip į mums suteiktą galimybę. Reikia išnaudoti tą laiką tam, apie ką svajojau, galvojau, planavau ir atidėliojau, nes nespėdavau dėl gyvenimo tempo.

– Vyskupų Konferencijai nusprendus, kad karantino metu šv.Mišios bažnyčiose žmonėms nebus aukojamos, viešojoje erdvėje pasigirdo pasipiktinimų, esą dabar kaip tik reikėtų šauktis Dievo pagalbos ir žmonės turėtų eiti į bažnyčią, o ne į parduotuves. Bet tikriausiai tą daryti galima ir kitais būdais?

– Šauktis Dievo pagalbos galima įvairiais būdais. Bažnyčia yra vieša erdvė, ir gerbdami valstybės rekomendacijas paklūstame dėl bendro žmonių gėrio. Aiškiai nurodyta, kad didesniuose susirinkimuose kyla užsikrėtimo pavojus. Jeigu mes nebūtume nutraukę šv.Mišių bažnyčiose, būtų kilęs dar didesnis pasipiktinimas, kad nemylime žmonių, nors kalbame apie meilę. Šiuo atveju nėra tokio sprendimo, kad visi būtų patenkinti. Dabar tiesiog reikia nuolankumo ir atrasti tokias maldos formas, kurios puikiai tinkamos šalia šv.Mišių: rožinis, Dievo gailestingumo vainikėlis, įvairios litanijos, Šventojo Rašto skaitymas. Pagaliau šv.Mišių transliacijos vyksta ir internetu, ir per radiją, ir per televiziją. Esame kviečiami naujai išgyventi gavėnios laiką, kuris pagal Bažnyčios tradiciją skirtas stabtelėjimui, nurimimui ir atsivertimui – turime puikią galimybę rekolekcijoms, kurios mus visus ištiko. Tai, kad maldos namuose neaukojamos šv.Mišios, nėra Bažnyčios bausmė savo žmonėms. Tiesiog dabar ieškome kitų galimybių esamomis sąlygomis.

– Jau yra ne viena iniciatyva internete, kai pasinaudojant informacinėmis technologijomis ir jungiantis į tiesioginius vaizdo ar garso pokalbius žmonės kviečiami burtis į maldos ar Šventojo Rašto skaitymo grupę, kai kurie kunigai viešai skelbia laukiantys žmonių skambučių ar žinučių ir kviečia bendrauti. Kaip vertinate tokias iniciatyvas?

– Tai labai puiki forma. Atrandame daug naujų galimybių, ir jeigu ne karantino sąlygos, apie tai gal net nepagalvotume. O, pasirodo, turime nuostabių priemonių, kurių nepanaudojame.

Ir Vyskupų Konferencijos posėdį rengiame nuotoliniu būdu. Anksčiau nesame išbandę tokios posėdžio ir kalbėjimo formos, bet kodėl gi ne? Tikiu, kad maldos grupės ar Šventojo Rašto skaitymas internetu padės naujai atrasti medijų naudą. Taip galima intensyviau vienyti žmones maldai ir bendrystei.

Nori ar nenori, turi atsigręžti ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Ir net pagalvoti apie mirtį.

– Gal tuomet ir išpažintį galima atlikti internetu?

– Vienas svarbiausių išpažinties momentų yra privatumas – labai akylai saugome išpažinties paslaptį. To užtikrinti telefonu ar internetu faktiškai neįmanoma. Nors tokie komunikavimo būdai dabar ir atrodo patrauklūs bei naudingi, jie negali užtikrinti privatumo, kuris būtinas išpažinčiai.

– Ką patartumėte dabartinėmis karantino sąlygomis norintiems atlikti išpažintį? Ieškoti kunigo ar tiesiog palaukti?

– Bažnyčios nėra visiškai uždarytos, kunigai budi raštinėse, galima susitarti. Artėjant šv.Velykoms planuojame, kad bus paskiriamos tam tikros konkrečios valandos, kada kunigai budės ir žmones priims. Šiuo metu Bažnyčia atvira norintiems atlikti asmeninę išpažintį.

Bažnyčios praktikoje yra ir dvasinės išpažinties galimybė. Jeigu nėra galimybės iš kunigo gauti nuodėmių atleidimo, tada prašome paties Viešpaties atleidimo ir pasižadame asmeninę išpažintį atlikti vos tik atsiradus galimybei. Bažnyčia tai kartais praktikuoja ypatingais atvejais, pavojaus akivaizdoje arba didelio renginio metu, kaip, pavyzdžiui, per Jaunimo dienas. Tokiais atvejais žmonėms suteikiamas bendras nuodėmių atleidimas ir prašoma atlikti individualiai išpažintį su kunigo suteikiamu išrišimu esant palankesnėms sąlygoms.

– Kaip tokiomis karantino sąlygomis teikiami kiti sakramentai: Krikštas, Santuoka, Ligonių patepimas?

– Santuoka Lietuvoje gavėnios metu nėra teikiamas sakramentas. Tai jau įprasta praktika – vestuvės atidedamos po Velykų. Krikšto sakramentas teikiamas tik pačių artimiausių šeimos narių rate. Įprastas ligonių lankymas šiuo metu laikinai nevykdomas, tačiau kunigai atsiliepia į pakvietimus pas tuos ligonius, kurie dėl savo sveikatos būklės pageidauja neatidėliojant priimti Ligonių patepimą ir kitus sakramentus.

– Dvasininkai – vyskupai, kunigai, taip pat vienuoliai ir vienuolės – irgi yra žmonės. Ir jiems nelengvas laikas, kai tikintieji aplink suirzę, nerimaujantys. Kaip išgyvenate šį laiką?

Yra liturginės maldos, kurias kaip dvasininkai kasdien skaitome ir meldžiamės – tai brevijoriaus arba liturginių valandų maldos, skaitome ir šv.Mišių skaitinius, Evangeliją. Neįtikima, bet atrodo, kad Šventojo Rašto skaitiniai yra lyg šiandieninei situacijai pritaikyti kone iki smulkmenų. Pavyzdžiui, antradienio skaitinyje tauta skundžiasi, kad nebeturime nei aukų, nei deginamųjų atnašų, viskas krašte sustojo, Viešpatie, kodėl mus apleidai, gelbėk mus, siųsk mums pagalbą. Įprastoje kasdienybėje tos maldos ir Šventojo Rašto ištraukos gal ir praslystų, o šiuo metu tie tekstai kalba mums tiesiai šviesiai, atitikdami tą nuotaiką ir patirtį, kuri mus dabar supa. Todėl tikrai turime stiprintis tomis įprastomis mums visiems Bažnyčios teikiamomis priemonėmis, kurių gal kartais ir neįvertiname. Maldos gyvenimas, stabtelėjimas susikaupti ir apmąstyti – tai šventai valandai, kuriai kunigai ir vienuoliai kasdien kviečiami, dabar tiesiog būtinas. Ir labai svarbu kitus tikinčiuosius kviesti rinktis tokį gyvenimo būdą.

Drįsčiau sakyti, kad dabar vyksta tam tikras restartas arba mūsų gyvenimų ir viso pasaulio visuomenių perkrovimas. Pasaulis yra įžengęs į tokį skubėjimą ir laiko greitėjimą, kad darosi sudėtinga iš to išnerti. O susiklosčiusi dabartinė situacija, manau, duos gerų vaisių, nes nori ar nenori, turi atsigręžti ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Ir net pagalvoti apie mirtį. Žmonės tokius pamąstymus atideda ateičiai, tarsi dar ne laikas ir ne vieta tam, dar nemirsiu, galbūt kada nors, nors niekas nežino nei dienos, nei valandos. Dabartinis metas mums primena, kad verta susimąstyti ir apie šitą tikrovę, įvertinti, kaip man sekasi gyventi, kad atitikčiau tas vertybes, kurias vadiname amžinosiomis.

– Kai koronavirusas tik pradėjo plisti, žemaičiai šmaikščiai juokavo, nes turi tokį žodį koronė, kuris reiškia bėdą, bausmę. O dabar jau žmonės kartais pagrūmoja, kad tas virusas yra Dievo bausmė žmogui ir pasauliui. Ar tikrai Dievas taip baudžia žmones?

– Tikrai negalime sakyti, kad Dievas baudžia žmones, jog juos išgąsdintų, pažemintų ir naikintų. Tai nėra krikščioniškoji teologija. Dievas leidžia dalykui vykti su tikslu, kuris yra aukštesnis, nei tai, ką mes matome aplink. Jeigu reikia įvaizdžio, tai puikiai tinka tėvo ir mažamečio sūnaus pavyzdys: tėvas sugriebia tvirtai mažamečio sūnaus, bėgančio į gatvę, ranką ir griežtai pasako, kad šitaip daryti negalima. Tėvas tai daro ne dėl to, kad sūnų paniekintų, pažemintų ar nubaustų, o dėl to, kad jį myli. Turime pripažinti, kad nuo žmonių daug dalykų priklauso, ypač šiuo metu, ir negalime visko tik Dievui suversti. Esame kaip bendrakūrėjai taip pat atsakingi už savo pasaulį. Visas atsakomybes numesti Dievui negalima, nes taip būtų visiškai nuvertinta žmogaus laisvė, kurią Dievas duoda žmogui, kad jis kartu su Dievu kurtų pasaulį ir jo įvykius.

– Šiomis dienomis akivaizdu, kad kai kurie žmonės jaučiasi esantys didesni ir už Dievą: jie priešinasi visiems apribojimams, demonstratyviai nekeičia savo planų, sako, važiuosiu, skrisiu, nes manęs tas virusas nepalies.

– Tai vadiname puikybės nuodėme. Ir tai yra didžiausia nuodėmė, visas kitas pranokstanti savo sunkumu. Jeigu žmogus laikosi tokios pozicijos, tai jis toks yra ir kitų žmonių, ir paties Dievo atžvilgiu. O gal dabar Viešpats iš meilės gydo pasaulį nuo puikybės?

– Ko palinkėtumėte "Kauno dienos" skaitytojams šiuo neįprastu visiems laiku?

– Pirmiausia kviečiu prisiminti, kad po kiekvienos gavėnios ateina šv.Velykos. Šiemet gavėnia kitokia, nei įprastai, bet nereikia nusiminti. Gavėnia kviečia stabtelėti, pažvelgti į save ir skirti daugiau laiko maldai. Gerai žinome, kad gavėnios kulminacija yra šv.Velykų šventė, sakanti mums, kad virš visų pasaulio įvykių, virš visų nelaimių, negandų ir net mirties stovi Viešpats, kuris dovanoja žmonėms gyvybę ir gyvenimą, tikrą amžinąjį gyvenimą. Tad ir nusivilti nėra dėl ko. Ir tos šių metų Velykos mums yra ženklas, kad Dievas mūsų nepaliks, viskas bus gerai, tik reikia juo pasitikėti ir jam patikėti savo gyvenimą.