Juodasis birželis ir pabėgimas iš Sibiro: į Lietuvą sugrįžo vos trečdalis tremtinių

Birželio 14 d. sukanka 80 metų, kai 1941 m. prasidėjo pirmasis masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius SSRS regionus. Iš tūkstančių tremtinių į Lietuvą sugrįžo vos trečdalis.

Buvusių mokinių išdavystė

Su pirmaisiais tremtinių ešelonais tuomet į nežinią su tėvais iškeliavo ir dabar dr. doc. Gintautas Stasiulevičius.  Sklaidydamas senų nuotraukų šūsnį, jis su "Kauno diena" pasidalijo savo priminimais:

– Man buvo labai skaudu sužinoti iš savo mamos, buvusios mokytojos, kad ją 1941 m. birželio 14-osios naktį pažadino jos buvę mokiniai, tapę stribais. Pasakę, kad išveža mamą su šeima visam gyvenimui į Sibirą, vis dėlto leido pasiimti į kelionę, ką tik nori. Išsigandusi, patyrusi didžiulį stresą mama ne itin suspėjo pasinaudoti savo buvusių auklėtinių malone, bet, kaip vėliau teigė, labai džiaugėsi pasiėmusi kibirą taukų ir duonos – tai labai pravertė kelionėje į Altajaus kraštą ne tik mūsiškei, bet ir kitoms vagone važiavusioms šeimoms.

Tą baisiąją birželio naktį į sunkvežimį įlaipino ne tik mamą, bet ir mane, penkiametį vaikį, mano vyresnę sesę Rasą ir mamos tėvą Joną Liobikį, garsųjį knygnešį, kurio pavardė įrašyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Knygnešių sienelėje. Seneliui tai buvo trečioji jo gyvenime tremtis į Sibirą.

Kartu su Gintautu ištremtas jo senelis žinomas knygnešys Jonas Luobikis mirė savo trečiojoje tremtyje Sibire. (Nuotraukos ir piešiniai iš asmeninio G. ir R.Stasiulevičių archyvo)

Priminsime, kad okupantai trėmimais siekė pašalinti opozicines žmonių grupes, konfiskuoti jų turtą, pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, nutautinti ir asimiliuoti šalį, ją įbauginti ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Tačiau atsitiko priešingai – juodojo birželio tragedija subrandino pasipriešinimą, sužadino laisvės siekį. Iš Sibiro į laisvę ypač veržėsi tremtiniai, politkaliniai. Tai patvirtina ir G.Stasiulevičiaus šeimos, bėgusios iš tremties Sibire, istorija.

Sibiro vaikų sąsiuviniai

Gintauto tėvas Juozas – Kalvarijos miestelio valdybos sekretorius, Tautininkų sąjungos narys ir vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos skyriaus vadovų – buvo suimtas anksčiau, 1940 m. vasaros pabaigoje. Ypatingasis pasitarimas prie NKVD nuteisė jį už antisovietinę veiklą aštuoneriems metams Sibiro lageriuose, tačiau iki šiol niekas nežino, kur ir kada jis žuvo.

Gintauto tėvelis Juozas (pirmas iš dešinės) – Kalvarijos miestelio valdybos sekretorius tautininkas J.Stasiulevičius buvo suimtas 1940 m. vasaros pabaigoje. (Nuotraukos ir piešiniai iš asmeninio G. ir R.Stasiulevičių archyvo)

"Mūsų – 76-erių metų senelio, mamos, mano, penkiamečio vaikio ir kiek vyresnės sesės Raselės – gyvenimas tą birželio naktį akimirksniu apsivertė aukštyn kojomis. Kelionės į Pietų Sibirą pabaigoje, tiksliau, Obės kairiajame krante įsikūrusiame Barnaule palaidojome senelį. Likusius mūsų šeimos narius paliko Pietų Sibire, Krasilovo ežero kaime, o kitus ilgainiui išvežė toliau į Šiaurę, už poliarinio rato", – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Krasilovo ežero kaime Gintauto mamai pavyko įsidarbinti iš Baltarusijos atkeltuose vaikų namuose. "O aš pradėjau lankyti mokyklą. Mokėmės rašyti ne sąsiuviniuose, kurių karo metu nebuvo, o angliukais ant medinių lentelių. Na, o kai pasirodė kaime laikraščiai, iš jų pasigamindavome sąsiuvinius", – prisiminė G.Stasiulevičius.

Silkė grindų skudure

Pasak jo, tremtiniai, jų vaikai gerai sugyveno su vietos gyventojais. "Atsimenu, jie mums, bado kamuojamiems vaikams, žiemos pradžioje parodė vietinio kolūkio lauką, kuriame buvo galima iš po sniego atkapstyti likusių sušalusių bulvių. Tai buvo mums labai svarbus priedas prie duonos davinio", – pasakojo pašnekovas.

Po žiaurios pirmos žiemos vėl gelbėjo vietos gyventojai – viena vietinė rusė davė Gintauto mamai kelias bulves. Mama storai jas nulupo, supjaustė lupenas į gabaliukus pagal bulvės daigų akeles ir tuos gabaliukus pasodino į žemę – užaugo nemaža gražių bulvių.

Gintauto mama mokytoja Ona, būdama 34 metų, buvo ištremta į Sibirą su dviem mažamečiais vaikais ir garbaus amžiaus tėvu. (Nuotraukos ir piešiniai iš asmeninio G. ir R.Stasiulevičių archyvo)

"Mamai pavyko įsidarbinti valytoja kolūkio maisto sandėlyje. Atsimenu, kartą ji papildė mūsų labai skurdų maisto davinį silke. Prieš tai mama mums buvo liepusi laukti jos sutartu laiku už sandėlio, kuriame dirbo, kampo. Pasirodo, tuo metu ji, plaudama grindis, paprašė kažkokio sandėlio darbuotojo leidimo išnešti laukan ir išpilti labai nešvarų vandenį iš kibiro. Prieš tai mama buvo įvyniojusi kažkokiu būdu sandėlyje įgytą silkę į grindų skudurą ir įmetusi jį į kibirą. Gavusi leidimą išpilti vandenį, mama išnešė kibirą su silke grindų skudure ir išpylė jį kartu su vandeniu už sandėlio kampo. Mes čiupome tą laimikį ir, parlėkę į namus, tučtuojau suvalgėme", – pasakojo Gintautas.

Vaikams netrūko sumanumo

"Mes, vaikai, pavasarį pušyno jaunuolyne skabydavome jaunus pušelių ūglius ir juos valgydavome – tai buvo mūsų saldainiai. Kai susidraugavome su vietiniais žvejais, išmokau žvejoti, o meškerės valą buvau nusipynęs iš arklio uodegos ašutų. Tad kartais parnešdavau namo ešeriukų ir tuo labai didžiavausi.

Žiemą mes, vaikai, labai mėgome slidinėti, nors niekas slidžių neturėjo. Tai buvome pasidarę šiuolaikinio pašikniuko prototipą. Tik mes ant to slidaus lentgalio ne sėdėdami, o stovėdami slysdavome nuo sniegu padengtų kalvelių. Žinoma, prieš tai pasirinktą lentgalį buvome ištepę karvės blynu ir apipylę vandeniu, kuris greit sušaldavo. Taip apdorotas lentgalys tapdavo slidus", –  prisiminė Gintautas.

Didžiulė pramoga tremtinių ir vietos vaikams buvo rusiškos Užgavėnės. Mat po kaimą vaikščiojo vyrai, dainuodami čiastuškas (dažnutes) ir pritardami sau balalaikomis. Paskui šiuos muzikuojančius vyrus klegėjo vaikų būrys.

"Vasarą uždarbiaudavau kolūkyje, padėdamas ruošti gyvuliams šieną žiemai. Prisimenu, jodavau ant labai lieso arkliuko, įkinkyto į vadinamąsias valakuškas – tai buvo trys berželiai, pririšti prie skersinių pagalių. Ant jų ir buvo dedamas moterų sugriebto šieno kūgelis, kurį tempdavau valakuškose į kraunamą didįjį šieno kūgį. Taip uždirbdavau papildomą duonos davinį šeimai", – teigė pašnekovas.

Pabėgimas į Lietuvą

Po šešerių tremties metų Gintauto mama taip išsiilgo Lietuvos, kad ryžosi bėgti iš tremties į tėvynę. Prieš tai ji paprašė sūnaus padaryti kažką panašaus į rogutes. Vieną ankstų rytą, sukrovusi ant tų rogučių menką tremtinių mantą, šeima patraukė į labai rizikingą kelionę. Juolab kad Gintauto mama neturėjo paso, o geležinkelio stotyse buvo apstu saugumiečių. Nepaisant to, moteriai kažkaip pavyko įkalbėti traukinio mašinistą leisti šeimai pasislėpti garvežio anglyse. Kelionė į Lietuvą buvo ilga ir labai labai varginanti.

"Grįžome į Lietuvą 1947 m. Kartu su visomis utėlėmis apsistojome pas buvusius mamos bendramokslius Miglinus, kurie mus nuoširdžiai priėmė: pavalgydino, leido išsimaudyti, aprengė – tremtinių drabužius sudeginome. Mama, atsitokėjusi po pabėgimo iš Sibiro, dėl darbo kreipėsi į anuometį švietimo ministrą Juozą Žiugždą, kuris tarpukariu buvo jos lietuvių kalbos mokytojas. Ir šis ministras išlaikė žmoniškumo egzaminą – neturėjusią paso ir pabėgusią iš tremties buvusią mokinę paskyrė auklėtoja į Kaune, Ugniagesių gatvėje veikusius Vaikų namus Nr. 2.", – pasakojo Gintautas.

Deja, laisve šeima džiaugėsi neilgai. Kai sovietinėje Lietuvoje buvo išleistas įsakymas suimti bėglius iš Sibiro ir išsiųsti juos atgal, pirmiausia buvo sugauta ir išsiųsta į buvusią tremties vietą Gintauto sesuo, o po to – mama.

"Abi apsigyveno Barnaule. Ten sesuo Rasa įstojo į Statybos institutą, o 1957 m. grįžusi į Lietuvą, studijas tęsė Kauno politechnikos institute. Ją priėmė studijuoti bebaimis instituto rektorius Kazimieras Baršauskas. Baigusi studijas, sesuo įsidarbino Kaune, "Bituko" silikatinių plytų gamykloje, o mama – Viešvilės vaikų namuose, kur dirbo iki pensijos", – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Gintautas – laisvalaikio valandėlę kareivinėse, 1956 m. (Nuotraukos ir piešiniai iš asmeninio G. ir R.Stasiulevičių archyvo)

Derino futbolą su piešimu

O kaip pačiam Gintautu pavyko išvengti antrosios tremties?

"Kai mama gavo darbą minėtuose Kauno vaikų namuose, ji pasistengė, kad aš su seserimi ten būčiau įkurdintas – taip turėjome ne tik savo lovas, bet ir maisto davinį bei gaudavome po šaukštą žuvų taukų kasdien. Kartą į vaikų namus – tada jau gyvenau Vilniaus vaikų namuose, Polocko gatvėje, – atėjo du vyrukai. Tai buvo saugumiečiai. Mes, vaikai, prisimenu, sėdėjome ant savo lovų. Vienas iš atėjusiųjų paklausė, ar čia yra Stasiulevičius. Kažkas iš darbuotojų atsakė, kad tokio nėra – yra tik Stasiulis. Aš iki šiol nežinau, kas buvo tas mano gelbėtojas nuo grąžinimo į Sibirą", – teigė Gintautas.

Gyvendamas Vilniuje, Gintautas pamėgo sportą – Vaikų namų kieme buvusioje aikštelėje kartu su kitais berniukais basas žaisdavo futbolą ir sirgdavo už anuometę Vilniaus futbolo komandą "Spartakas", rungtyniavusią SSRS futbolo čempionate.

"Aš neblogai žaidžiau futbolą Vaikų namų komadoje. Kartą vaikų namų direktorius net padovanojo man tikrus futbolininko batus ir apsaugines getrus, kuriais labai didžiuodamasis vaikščiojau net gatvėje. Na, o gyvendamas Kauno vaikų namuose, žaidžiau "Keturių komunarų" futbolo komandoje ir mokiausi Dainavos gatvėje veikusioje Dailės mokykloje, į kurią mane paskatino įstoti viena atidi auklėtoja, pastebėjusi piešimo gabumus. Toje mokykloje mane piešimo mokė garsusis Česlovas Kontrimas, o tapybos – Valerija Juškienė", – pasakojo pašnekovas

Padėjo grįžti iš Sibiro

1955 m. Gintautas baigė Dailės mokyklą, bet neįstojo į Vilniaus dailės institutą, tad buvo paimtas į sovietinę kariuomenę.

"Ten man labai pravertė gebėjimas piešti – vietoj kasdienio rikiuotės muštro piešdavau karininkams paveikslus pagal jų atneštus atvirukus, žaidžiau dalinio rankinio komandoje ir praktiškai net ją treniravau. Dalyvaudavau ir kitų sporto šakų varžybose. Už visa tai pelniau gana kultūringo dalinio vado palankumą", – pasakojo Gintautas.

Sovietinėje armijoje Gintauto pieštas autoportretas, kareivinių vaizdas ir žieminė kareivio apranga 1957 m.). (Nuotraukos ir piešiniai iš asmeninio G. ir R.Stasiulevičių archyvo)

Pasak pašnekovo, kartą jis prasitarė dalinio vadui apie apie mamą ir seserį, vėl atsidūrusias tremtyje. Vadas jam patarė parašyti SSRS gynybos ministrui maršalui R.Malinovskiui prašymą grąžinti tremtines į Lietuvą. Dalinio vadas prie Gintauto prašymo pridėjo savo tarpininkavimo raštą ir toks laiškas buvo išsiųstas į Maskvą. Nežinia, kiek jis buvo reikšmingas, bet 1957 m. pavasarį Gintautas gavo mamos laišką, kuriame ji pranešė, kad su Rasele yra paleidžiamos iš tremties.

"Kai 1958 m. iš kariuomenės grįžau į Lietuvą, įstojau į Kūno kultūros institutą (KKI), žaidžiau ledo ritulį ne tik instituto komandoje, bet ir sovietinės Lietuvos rinktinėje. Bet prieš tai, t.y. stodamas į KKI, žaidžiau rankinį prieš Lietuvos SSR moterų rankinio komandą, kuri buvo tapusi SSRS čempione. Žaidžiau, nes KKI Sporto žaidimų katedros vedėjas ir instituto rankinio komandos treneris Valerijus Grešnovas pažadėjo, kad su moterų rinktine gerai žaidusiems būsimiems studentams bus įskaitytas stojimo į institutą šios specialybės egzaminas", – prisiminė pašnekovas.

Sėkmingiausias metimas

Jis iki šiol atsimena, kaip būsimų studentų rungtynėse su garsiąja sovietinės Lietuvos moterų rankinio komanda teko mesti baudinį.

"Prieš tai spėjau paklausti vartuose stovėjusios merginos: "Žvaigžde, į kurį kampą tau mesti?" "Kur nori, ten ir mesk", – atšovė vartininkė, ir aš taikliai pasiunčiau kamuolį į jos saugomus vartus. Tai buvo sėkmingiausias mano gyvenime metimas – mat vartus gynė garsioji Rožė Krumcholcaitė, kuri netrukus tapo mano žmona, o dar po kelerių metų drauge su Lietuvos komanda laimėjo Europos čempionių taurę. Ir štai jau 62 metus mes gyvename drauge", – suskaičiavo Gintautas, metęs šiltą žvilgsnį į savo garsiąją žmoną Rožę.

Vyras ir žmona Stasiulevičiai paliko gilius pėdsakus Lietuvos sporto istorijoje – tai patvirtina daugybė prizų, medalių, padėkų už pergales sporto aikštelėse, už trenerio darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Beje, abu labai didžiuojasi vienu aukščiausių Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimų – "Olimpine žvaigžde'. Tačiau abu atrodė laimingiausi kalbėdami apie savo atžalas: dukrą ir sūnų, keturis vaikaičius ir vieną provaikaitę, gimusią šį mėnesį.

Kitas Stasiulevičių dueto džiaugsmas – vasarojimas Grinkiškyje, Rožės gimtinėje, iš kurios šeima grįžta tik rudenį. Tada Rožė verda iš savo užaugintų bulvių cepelinus. "Tikiuosi, tas įkyrėjęs virusas nesutrukdys rudenį pavaišinti draugus Rožės cepelinais, kuriais ji, beje, kažkada pakerėjo ir mane", – nuotaikingai užbaigė pokalbį buvęs tremtinys ir pabėgėlis iš Sibiro G.Stasiulevičius.

Gintautas ir Rožė Stasiulevičiai itin vertina jiems įteiktas LTOK "Olimpines žvaigždes". (Nuotraukos ir piešiniai iš asmeninio G. ir R.Stasiulevičių archyvo)

Gedulas ir viltis

Slaptas pasirengimas masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui prasidėjo po 1940 m. rugpjūčio 3-iosios, kai mūsų šalis buvo oficialiai inkorporuota į SSRS sudėtį. Buvo nustatyta tremtinų asmenų apskaitos tvarka, išleistos instrukcijos apie tremtinių skirstymą į grupes pagal politinius ir socialinius kriterijus, nustatyta asmenų suėmimo, lydėjimo į jų surinkimo stotis ir konvojavimo į ešelonų telkimo vietas tvarka, išleisti nurodymai dėl šeimos narių atskyrimo ešelonų telkimo punktuose, parengti tremtinių etapavimo ir įkurdinimo tolimuose SSRS regionuose planai.

1941 m. birželio tremtis palietė visus socialinius Lietuvos gyventojų sluoksnius ir visas tautines grupes, kurios buvo fiziškai naikinamos kalėjimuose, lageriuose, specialiose tremties vietose.

1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo ištremta apie 17,5 tūkst. žmonių. Deportaciją vykdė sovietinės Lietuvos ir iš SSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, kuriems talkino Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, komunistų partijos vietos aktyvas.

Į Lietuvą grįžo tik trečdalis 1941 m. tremtinių, beveik 27 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad dauguma jų žuvo arba mirė.

1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, Lietuvos laisvės lygos surengtame mitinge buvo pirmą kartą viešai paminėtos trėmimų metinės ir pagerbtos okupantų represijų aukos.

1989 m. birželio 14 d. juodojo birželio sukaktis iškilmingai paminėta Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose, pradėtos rengti ekspedicijos į tremties vietas, organizuotas tremtinių palaikų parvežimas į Lietuvą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, juodojo birželio metines imta minėti visoje Lietuvoje. 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymą, kuriuo įtvirtino, kad birželio 14-oji yra Gedulo ir vilties diena.

Parengta pagal archyvai.lt



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
buvo vykdomas lietuviu holokaustas trement i sibira seimomis su tikslu kad negryz kuri vykde kgbistai nkvdistai

tam -,,nezajobitauskiuj,,,na galbut butu ir isveze visus ..

tam -,,nezajobitauskiuj,,,na galbut butu  ir isveze visus .. portretas
bet tave pakrumiu bandiuga Zajobitovsky stukaciu isveze pirma y sibira , todel kaimas issigelbejo --visi kiti liko lietuvoj. ...

Nezabitauskas

Nezabitauskas portretas
Gal reikėjo visus išvežti? Ir stribus su stukačiais ten pat, prie Laptevų jūros... Kad pažintų badą, šaltį, skorbutą, pažvejotų plikom rankom Arkties vandenyne ir paskui apie gerą gyvenimą tremtyje nekliedėtų. Taip, kaip Krymo totorius ar čečėnus visus išvežė. O kodėl juos visus išvežė? Gal kad stribų ir stukačių tose tautose nebuvo?
VISI KOMENTARAI 12

Galerijos

Daugiau straipsnių