J. Jablonskio gimnazija – iš kartos į kartą

J.Jablonskio gimnazija mini 90-metį. Sukaktys žavios, nes priverčia pasivaikščioti jubiliato nueitu keliu, pasidairyti į jo paliktus pėdsakus ir pabendrauti su darbus tęsiančiais žmonėmis.

Užsiliko ilgam

Su vienoje kelionėje sutikta moterimi išsišnekėjome apie mokyklas, kuriose norėtume matyti savo vaikus. „Man alma mater – J.Jablonskio gimnazija, kurioje mokiausi pati“, – pastebėjo bendrakeleivė. Nežinau, ar jos vaikai taip pat pasirinko šią gimnaziją, tačiau čia mokosi ar mokėsi daug kauniečių, kurių tėvai ar net seneliai taip pat mynė šios ugdymo įstaigos slenkstį.

„Mano mama nebuvo mokytoja. Iš pradžių ji gimnazijoje dirbo sekretore, vėliau – buhaltere“, – į vaikystės prisiminimus leidosi J.Jablonskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Dalia Sudarienė. Unikalu tai, kad ji ne tik baigė šią mokyklą, bet ir be jokios pertraukos, išskyrus vaiko auginimo atostogas, dirba šioje gimnazijoje.

Mokinių pagarbos ir meilės nestokojanti mokytoja D.Sudarienė mokėsi J.Jablonskio gimnazijoje, o ją baigusi liko joje ir dirba iki šiol. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

1965 m. prasidėjęs kasdienis D.Sudarienės kelias į J.Jablonskio gimnaziją tęsiasi iki šiol. Tiesa, lankyti pirmą klasę mokytoja pradėjo Vilijampolėje, 24-ojoje mokykloje, nes tuo metu ir mama ten dirbo. Tačiau sudėtinga buvo iš Žaliakalnio važiuoti į mokyklą Vilijampolėje. Pavasarį ir rudenį dar nieko, nes plaukdavo laiveliu per Nerį, o žiemą tekdavo važiuoti aplinkui autobusu. Kai mamai pasiūlė dirbti J.Jablonskio gimnazijoje, kartu į šią mokyklą ji atsivedė ir pirmą klasę Vilijampolėje baigusią dukrą.

„Papuoliau ne į pačią geriausią, kur sustiprinta anglų kalba, bet labai draugišką klasę. Dar ne per seniausiai vykusiame klasės susitikime dalyvavo ir mūsų pradinių klasių mokytoja. Ji prisiminė mūsų visų vardus, pavardes. Klausinėjo apie tėvus, atsinešė pluoštą mūsų nuotraukų. Labai gaila, praėjus pusmečiui ji mirė, bet atmintį turėjo puikią. Mūsų klasėje buvo 45 mokiniai“, – šypteli mokytoja.

Nebuvo lengva

Dar 1930 m. kaimynystėje su projektuojama Prisikėlimo bažnyčia statyta mokykla jau iš anksto turėjo prestižinį statusą. Papulti į J.Jablonskio gimnaziją niekada nebuvo paprasta.

„Aišku, visada apie tokias mokyklas būna daug ir įvairių kalbų. Tačiau čia mokėsi daug gydytojų, šviesių žmonių vaikų. Gal dėl mokytojų, o gal ir dėl to, kad patys tėvai visada labai rimtai žiūrėjo į mokslą, visada norėjo, kad vaikai siektų daugiau“, – apie tęstinumą iš kartos į kartą leisti vaikus į J.Jablonskio gimnaziją svarstė D.Sudarienė.

„Man gyvenimas mokykloje buvo nelengvas. Kitų vaikų tėvai neina metų metais į mokyklą. O mano mamai nuolat sakydavo, kad nepadariau vieno, antro ar trečio. Ir mamai buvo nelengva. Vėliau aš pati tai patyriau, nes mano sūnus mokėsi gimnazijoje. Tai jis man ir sakydavo: „Tu pati šito norėjai“, – mokytojos šypsena išdavė, kad nesigaili nė vienos akimirkos.

Sovietmečio ugdymo priemonės buvo kitokios nei šiandienos mokyklose ir užvažiuoti mokinukui per kuprą nebuvo laikoma nepedagoginiu elgesiu. D.Sudarienei sunkios mokytojo rankos neteko patirti, tačiau matė, kaip mokytoja nusiėmusi batelį, kulniuku per nugarą tramdė pasiutėlius.

„Bet buvo puikių mokytojų, turinčių humoro jausmą. Tuo laiku labai novatoriškai atrodė, tarkime, anglų kalbos mokytoja, kuri  mus mokė pasitelkusi dainas. Ne viską galėjo išversti tais laikais. Tada mes nesupratome, kodėl ji neverčia vieno ar kito dalyko. O tai būdavo biblinis kontekstas arba dar koks nors dalykas, apie kurį anuomet negalėjome kalbėti. Viskas buvo kitaip, labai smagu ir norėjosi į tas pamokas eiti“, – per mokyklos metus bėgo D.Sudarienė.

Prisiminė ir matematikos mokytoją, kuris, paaiškinęs naują pamoką ir sulaukęs patikinimo, kad supratome, pareikšdavo, kad jie nieko nesupratome, ir aiškindavo vėl iš naujo. D.Sudarienei įstrigę šio mokytojo žodžiai, kad mokiniui turi aiškinti tol, kol pats nebesuprasi.

Tapo kolege

J.Jablonskio gimnaziją D.Sudarienė baigė septyniolikos. Planai studijuoti anglų kalbą nesusiklostė. Mama paragino rinktis bibliotekininkystę ir bibliografiją. Ir kaip tik mokykloje atsilaisvino bibliotekininkės vieta.

„Vėliau pradėjau vaduoti tai vieną lietuvių kalbos mokytoją, tai kitą. Galų gale išėjo vyresnioji mokytojų karta į pensiją ir atsirado laisva vieta. Pradėjau dirbti lietuvių kalbos mokytoja“, – taip iš moksleivės D.Sudarienė tapo gimnazijos darbuotojų kolege, o dirbdama baigė Vytauto Didžiojo universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.

„Tai nebuvo labai lengva ir paprasta. Tuo laikotarpiu dar buvo likusi senoji mokytojų gvardija. Pedagogės buvo labai pasitempusios, į savo darbą žiūrėjo labai rimtai ir kiekvieną kartą, atėjus į mokytojų kambarį, galėjai jausti vertinantį žvilgsnį, ar tu tinkamai kaip mokytojas esi apsirengęs. Gal čia Kauno braižas, kai visi atsisuka pasižiūrėti. Bet jos visada buvo su šukuosenomis, kostiumėliais, pasitempusios. Viena smetoninė pavaduotoja sakydavo – geriau dešimt raukšlių ant veido, nei viena ant kojinės. Ir tikrai jos buvo tokios – aukštos savivertės. Žinoma, kaip jaunam žmogui man buvo šiek tiek nejauku tarp jų. Bet nebuvo baisu, nes mokytojus pažinojau ir iš kitos pusės. Iš mamos žinojau šį bei tą iš jų gyvenimo, jų biografijas, kai ką iš jų šeimų“, – jaunutės mokytojos prisiminimais dalijosi D.Sudarienė.

Kai kalbama apie mokytojo profesijos prestižą, D.Sudarienė visada prisimena rašytojos Vandos Juknaitės interviu. Ji sakė, kad per gyvenimą matė, kaip pačios prestižiškiausios profesijos prarado savo vertę ir kaip neprestižiškos pakilo. Mokytoja svarstė, kad prestižui yra daug dedamųjų. Tai priklauso nuo visuomenės, nuo jos požiūrio į gyvenimą, į aplinką. Bet prestižą susikuri pats.

„Mokytojo darbas reikalauja pasiaukojimo. Ir kai prašo dar didesnio, tai norisi maištauti, – juokėsi mokytoja. – Juk ir taip, regis, atiduodi viską. Kartais atrodo, Dieve, kokia sunki savaitė. Greičiau ją prastumti. O paskui susigriebi, juk čia tavo gyvenimo dalis ir niekur nieko nestumk ir nebėk, gyvenk, kaip gyveni.“

J.Jablonskio gimnazija įkurta prieš 90 metų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Čia kankinosi 11c

Kai buvo remontuojamas kabinetas, esantis  šalia D.Sudarienės, nuėmė seną lentą, ant kurios darbininkai rado užrašą: „Čia kankinosi 11c klasė 1979 m.“

Tai buvo D.Sudarienės klasiokų įrašas. Matyt, moksleiviai padėjo kabinti naują lentą, o prieš užkabinant, spėjo įsiamžinti.

Prie pasakojimo apie mokyklos transformacijas per devynis dešimtmečius prisijungė istorijos ir vokiečių kalbos mokytoja Renata Gimžūnienė, po kruopelytę iš įvairių šaltinių renkanti medžiagą apie šią mokyklą.

Projektuoti ir statyti pradėtas 1930 m. J.Jablonskio gimnazijos pastatas jau po metų rugsėjį atvėrė duris pirmiesiems mokiniams. „Tais laikais tai buvo kosmosas. Ir ne tik dėl to, kaip greitai buvo pastatyta mokykla, įrengti kabinetai, santechnika, elektra išvedžiota, o ir pats projektas“, – tarpukario inovatyviu architektūriniu proveržiu stebėjosi R.Gimžūnienė.

Naujovė – baseinas

Mokyklą šioje vietoje nuspręsta pastatyti netrukus po nepriklausomybės atgavimo. Švietimo įstaigų statyba tarpukario Lietuvoje buvo vienas svarbiausių socialinės infrastruktūros modernizavimo uždavinių, atitikusių bendrąsias Europos tendencijas.

Mokyklą projektavęs architektas Antanas Jokimas Švedijoje sėmėsi žinių, kad ji būtų šiuolaikiška. Ir iš tiesų tuo metu J.Jablonskio gimnazija buvo kažkas nerealaus. „Bene pirmą kartą Lietuvoje mokyklos struktūra sudaryta pagal pažangų funkcinio zonavimo principą. J.Jablonskio gimnaziją galima laikyti modernia ir dėl architektūrinių sprendimų: fasadai lygūs, be architektūrinių pagražinimų. Kompozicijoje išsiskiria kampinis bokštelis, kuris buvo madingas to meto architektūros elementas“, – minima istoriniuose šaltiniuose.

Dideli langai į pietų pusę buvo kritikuojami, tačiau gal labiau dėl netikėto naujoviško sprendimo, nes anuomet Kaunui buvo būdingi vos dviejų aukštų pastatai siaurais langais. Įrengtas pirmas ir vienintelis Lietuvoje baseinas su šiltu ir šaltu vandeniu.

„Mano draugė baigė šią mokyklą gal 1982 m. ir dar prisiminė baseiną buvus dabartinio lietuvių kalbos kabineto vietoje. Sakė, net plaukti ten išmokusi, nors baseiniukas buvo nedidelis“, – autentišku prisiminimu dalijosi mokytoja R.Gimžūnienė.

Mokykla pastatyta su gimnastikos salėmis, pagalbinėmis rankdarbių patalpomis, valgykla, butais mokyklos personalui ir dušais.

Užprogramuota ateitis

Pasak R.Gimžūnienės, labiausiai žavi mokyklos tarpukario laikotarpis. „Kaip Lietuva kūrėsi ir augo, taip mokykla atspindėjo tą augimo laikotarpį, tautiškumo, patriotizmo ugdymą. Mokyklos statybų pritarimo aktą yra pasirašęs ir prezidentas Antanas Smetona, o kertinio akmens pašventinime dalyvavo kanauninkas Vaižgantas. Tokio didelio pastato pastatymas ir įrengimas per vienus metus yra kažkoks fenomenas“, – susižavėjimo tarpukario statybų tempais neslėpė R.Gimžūnienė.

Mokykla buvo erdvi. Neantraeilis vaidmuo buvo skirtas ir sveikatai, nes tuberkuliozė, buvusi to meto rykšte, nulėmė, kad būtų atkreiptas dėmesys į patalpas – jos turėjo būti saulėtos ir erdvios. Klasės gausios. Archyvuose sugulė klasių dienynai, kuriuose surašyti per 50 mokinių vienoje klasėje.

„Dabar mokiniai daro metinius projektus ir vienas jų pasirinko paanalizuoti, kokie moksleivių vardai dominavo tarpukariu. Mergaičių – Janė, Jadzė, o berniukų – Vytautas“, – šiandienos gimnazistų indėlį į gimnazijos istorijos puslapius minėjo mokytoja.

J.Jablonskio gimnazijos atidarymas buvo atspindėtas ir to meto oficioze „Lietuvos aide“. Laikraštyje J.Jablonskio mokykla įvardyta kaip geriausia Lietuvoje. „Tarsi užprogramuota mokyklos ateitis iki šių dienų“, – malonų faktą ir mokiniams mėgsta paminėti mokytoja R.Gimžūnienė.

Trūkstant salių, įvairios bendruomenės mokyklų sales išnaudodavo susirinkimams. „Mūsų aktų salėje 1932 m. pabaigoje apsilankė ir pats A.Smetona, tad galime sakyti, kad mūsų laiptais į aktų salę kilo prezidentas sakyti sveikinimo kalbos vienai iš draugijų“, – pasakojo pašnekovė.

Patriotizmas sovietmečiu

Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams okupavus Kauną, mokyklos patalpose buvo įrengta karo ligoninė. Tik 1946 m. patalpos grąžintos mokyklai.

Prasmingą pėdsaką J.Jablonskio gimnazijoje paliko septintajame dešimtmetyje čia dirbęs Andrius Dručkus – buvęs partizanų ryšininkas, kurio priesaika buvo ne atiduoti gyvybę už tėvynę, o atiduoti gyvenimą tėvynei. Jis dirbo darbų mokytoju, įkūrė kraštotyros muziejų, pionierių būrį, pavadintą S.Dariaus ir S.Girėno vardu.

A.Dručkus, gelbėdamas nuo sunaikinimo Kauno medicinos instituto rūsyje rastus, per Antrąjį pasaulinį karą paslėptus S.Dariaus ir S.Girėno karstus – medinius ir varinius, juos atsivežė į mokyklos kraštotyros muziejų. Ir vieni, ir kiti karstai buvo sumaniai užmaskuoti. Muziejuje pastatyti mediniai buvo uždengti sovietmečio Lietuvos vėliava, o variniai – padėti rūsyje.

Tačiau ilgainiui žinia apie juos pasiekė tuometę valdžią. A.Dručkus buvo pašalintas iš mokyklos, o karstai atsidūrė elektros skydinės patalpoje. Tuomet A.Dručkus nutarė karstus pavogti iš mokyklos ir paslėpti Kaune besikuriančiame Visuomeniniame sportinės aviacijos muziejuje. Visi karstai iš mokyklos buvo išgabenti vieną 1974 m. birželio naktį senu automobiliu „Moskvič“. Minimas ir faktas, kad netilpęs į automobilį atsisėsti, A.Dručkus gulė į vieną iš karstų.

Nepaisant visų sovietinio režimo tamsumų, būtent sovietmečiu mokyklai sugrąžintas J.Jablonskio vardas, įdiegtas sustiprintas anglų kalbos mokymas, atsirado du mokyklos erdves praplėtę priestatai.

Tais laikais tai buvo kosmosas. Ir ne tik dėl to, kaip greitai buvo pastatyta mokykla, įrengti kabinetai, santechnika, elektra išvedžiota, o ir pats projektas.

Sėkmė – lyderiai

Mokytoja R.Gimžūnienė pastebi, kad J.Jablonskio gimnazijai visais laikotarpiais labai sekėsi su vadovais. Tarpukariu mokykla miestiečių lūpomis vadinta Milerio mokykla dėl jai vadovavusio Jurgio Milerio, ypač puoselėjusio tautiškumą ir patriotizmą.

Tuo laikotarpiu J.Jablonskio gimnazijoje mokėsi prezidentas Valdas Adamkus. Jis labai šiltai atsiliepia apie mokyklą, kurioje, sako, buvo suformuotos jo gyvenimo vertybės, tautiškumo, patriotizmo pagrindai.

„Ypač džiugu matyti, kaip gimnazija keičiasi, modernėja dabar ir tai vyksta jau ne kasmet, o kas mėnesį, ir vis tiek išlaiko savo savitumą ir šilumą“, – tvirtino kone penkis mokyklos dešimtmečius galinti palyginti mokytoja D.Sudarienė.

„Gimnazija keičiasi nuo laikmečio, nuo poreikio, bet labai svarbi gimnazijos bendruomenė – žmonės, kurie joje dirba, vaikai, kurie pasirenka šią gimnaziją, ir jų tėvai. Tai sudaro nedalomą gimnazijos vertybę, esmę. Nors aišku nesakyčiau, kad gimnazija keičiasi, labiau sakyčiau, kad gimnazija yra savo kelyje, kuris visada buvo aiškus, tiesus, priimtinas“, – sakė šiandien mokyklai vadovaujanti Danguolė Miškinienė.

Gimnazijos direktorė D.Miškinienė pastebi, kad mokyklą kuria joje dirbantys žmonės, besimokantys mokiniai ir jų tėvai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nuo pat atidarymo mokykla nuosekliai keitėsi ir augo: buvo pradžios mokykla, vėliau mokytasi netgi dviem pamainomis, atkurtos nepriklausomybės pradžioje suteiktas gimnazijos vardas, o dabar atsirado profilinių pasirinkimų – Tarptautinio bakalaureato, dvikalbės, verslo, kūrybinių industrijų ar akademinės klasės.

Direktorės idėja suburti gimnazijos bendruomenę išaugo į didelį kasmetį renginį „Ant paukščio sparnų atkeliauja Kalėdos“. Kasmet naujas, gimnazistų atliekamas miuziklas, mokinių darbų aukcionas, pokalbiai prie arbatos, geriausių iš geriausių apdovanojimai išaugo mokyklos aktų salės ribas ir persikėlė į Tautos namus.

„J.Jablonskio gimnazija visada buvo matoma. Esu kaunietė ir visada apie ją žinojau“, – direktorė prasitarė, kad dirbdama kitoje mokykloje pagalvodavo, kad jei kažkur kitur, tai būtent J.Jablonskio gimnazijoje norėtų dirbti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

romas

romas portretas
As atejau iJablonskio vid mokykla 1963 is 8 vid. mokyklos buvo nuostabiu mokytoju tame tarpe Sakalauskiene ,babavicius .Bet buvo ir kai kurie bet nenoriu abkalbeti.

Buvusi mokinė

Buvusi mokinė portretas
Baigiau 1987 m. 10 metų pereidavau į kitą gatvės pusę , kad tik nebūčiau arti mokyklos. Ir ne aš viena tokia. Sovietinio mąstymo mokykla buvo ne man. Nors puikių mokytojų buvo, bet vienetai.

L.K.

L.K. portretas
Visais laikais sioje mkykloje buvo skirstomi mokiniai pagal tevu uzimamas pareigas, turtinguma ir dovaneles mokytojam ar direktoriam. Baigiau sia mokykla jau jai patapus vidutine - tais laikais taip vadinosi, bet prisiminimai liko. Puikiai pamenu baseina, kuriame ismokau plaukti ir sokineti nuo tramplyno. Buvo daur sauniu, reikliu ir idomiu mokytoju.Tik suauges imi suprasti kas ir kaip vyko. O vyko ir nelabai graziu dalykeliu, manau ir dabar tas pats. Siaip mokykla tikrai grazi ir su idomia istorija, bet pasakojimas labai vienpusiskas.
VISI KOMENTARAI 21
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių