Išskirtinumo ieško per detales: visi pokyčiai pirmiausia vyksta mūsų širdyje ir galvoje

Gerai žinoma moterims

Kaunietę, išskirtinių drabužių parduotuvės „Jolanta Botique“ savininkę, papuošalų ir aksesuarų kūrėją, moteriškumo mokytoją ir socialinių tinklų aktyvistę Jolantą Serbentaitę žino daugybė moterų. Pradedant Kazlų Rūda baigiant Australija.

Kiekvienos jų ryšys su charizmatiška kauniete labai skirtingas. Vienos moterys Jolantos niekada gyvai nematė, tačiau savo rytų neįsivaizduoja be trumpų ir motyvuojančių įrašų, kuriais ji dalijasi virtualioje erdvėje. Kitos ne sykį lankėsi kaunietės drabužių parduotuvėje, iš kurios išėjo ne tik su suknele, rankine ir Jolantos kurtais auskarais, bet ir priminimu, kad moteris graži ne tada, kai tinkamai krinta audinio klostės, o tik tada, kai pasitiki savimi. Būtent tokią pažinau ir pačią Jolantą – moterišką, rafinuotą, tvirtą vidumi ir labai svetingą.

„Gal kavos? Visi, kas ragavo, žino, kad mano kapučino ypatinga, ruošta rankine mašinėle“, – man nespėjus ištarti žodžio, Jolanta nuskubėjo į virtuvę, o jau po akimirkos tarpduryje pasirodė su dviem padėklais.

Ant vieno garavo tik ką iš orkaitės ištrauktas obuolių pyragas, ant kito – kavos puodeliai, auksuotais kraštais.

„Šiandien dar negėriau kavos. Laukiau jūsų“, – elegantiškai, pirštų galiukais paėmusi ąselę, J.Serbentaitė priglaudė puodelį prie lūpų, tada pradėjo pokalbį.

Malonūs ryto ritualai

„Rytais stengiuosi keltis anksti. Žinoma, tam reikia gulti apie 22 val. Kartais pavyksta, kartais ne. Aš dar mokausi“, – J.Serbentaitė pasakojo prieš kelerius metus dieną pradėdavusi spaudos apžvalga.

Dabar ji išgeria tris stiklines šilto vandens su citrinos sultimis, basomis išeina į kiemą, pasveikina visatą, sau palinki geros dienos, pasimankština, o tada lėtai eina prie spintos. Ryto atradimai priešais veidrodį, anot pašnekovės, savotiškas ritualas ir labai smagus žaidimas, todėl priešingai nei moterys, vakarais ant kėdžių rikiuojančios rytojaus drabužių eilutes, Jolanta to niekada nedaro. Kiekvienas diena – nauja pradžia, kuri gali nušvisti saulės spindulių geltoniu ar suraibuliuoti gyvatės odos raštais.

„Tu nežinai, kaip miegosi ir kokia nuotaika pabusi. Visko gali būti, kad, vakare planavusi eiti su aukštakulniais žudikais ir trumpa suknele, ryte svajosi apie patogius sportinius batelius ir džinsus. Išimtys galimos tik tada, jei laukia dalykinis susitikimas, kur vietos improvizacijai yra labai mažai arba jos visai nėra. Kitu atveju reikia klausyti savo širdies ir prie spintos eiti visiškai išsilaisvinus. Negali būti jokių kapsulių!“ – J.Serbentaitė neslėpė: ruošdamasi susitikimui su „Kauno dienos“ žurnalistais apgalvojusi kelis variantus, bet galiausiai pasikliovė vidine nuojauta ir pasirinko įspūdingą smaragdo spalvos suknelę. – Ji mano kūrybos, todėl energetika labai stipri. Kaip ir šie rankų darbo papuošalai – auskarai ir kaklo vėrinys su krokodilo akimis. Tokio derinio kaip mano nerasite niekur. Galite važiuoti į Niujorką, į Paryžių, į Milaną.“

Drąsi: kiekviena diena diktuoja vis kitokį moters įvaizdį. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Sublizgėjo įvaizdžiu

Nors Jolantos albumo nevarčiau, neabejojau, kad jame apstu vaikystės nuotraukų, kuriose mažoji puošeiva staiposi su pūstais sijonais, o skruostus ryškina iš mamos nugvelbtais skaistalais. Pasirodo, klydau.

„Mano šeimos moteriškoje linijoje nebuvo daug grožio. Nesipuošė nei mama, nei močiutė. Užtai aplinka, kurioje augau, suformavo ir užgrūdino mane. Pamenu, kasmet gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje išvažiuodavau į kaimą ir ten leisdavau visą vasarą. Daug dirbau, bet sykiu ten buvo daug laisvės. Todėl šiandien esu tokia, kokia esu: stipri, pasitikinti savimi“, – per petį švystelėjusi plaukus, J.Serbentaitė tęsė pokalbį.

Baigusi vidurinę mokyklą Jolanta susilaukė sūnaus, svajojo dirbti banke, todėl įstojo į Kauno technologijos universitetą (KTU), kur baigė finansų vadybą. Vis dėlto bankininkės kostiumėlio ji taip ir neapsivilko. Kelerius metus dirbo švietimo sistemoje, vėliau – elektros tiekimo įmonėje, kol vieną dieną nusprendė liautis tarnauti kitiems. Netrukus Jolanta kartu su keliomis bičiulėmis įkūrė grožio saloną, deja, jam nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Viskas pasikeitė po viešnagės Italijoje, iš kurios ji grįžo pakeitusi įvaizdį ir privertusi aikčioti visas drauges. Nors neplanavo, tąkart moteris pardavė visus savo parsivežtus daiktus ir netrukus išvažiavo naujų.

„Kelionės Kaunas–Roma pasidarė reguliarios. Vos grįžus į Lietuvą mane pasitikdavo draugės ir veždavosi į savo namus. Patikėkite, lagaminų turinio nelikdavo per kelias minutes, – sėkminga verslo pradžia J.Serbentaitę įkvėpė pokyčiams – moteris išėjo iš tėvų, pas kuriuos buvo laikinai apsistojusi, ir išsinuomojo trijų kambarių butą Ukmergės gatvėje. – Prekyba sekėsi puikiai, o darbo knygelė buvo pilna! Laisvo laiko turėjau tik anksti ryte arba vėlai vakare. Kai ėmiau lauktis dukros, supratau, kad kūdikis, paauglys sūnus ir aš su visais lagaminais ir dėžutėmis niekaip netilpsime.“

Pradėjo kurti pati

2008-aisiais Jolanta ryžosi didžiausiai avantiūrai ir padarė tai, kas tuo metu atrodė praktiškai neįmanoma, – pasiėmė nemenką paskolą ir įsigijo namą, kurį vadina viso gyvenimo projektu. Vienoje pastato dalyje ji įsikūrė kartu su vaikais, o kitoje priiminėjo moteris.

„Anksčiau pas mane eidavo šeimos. Būdavo, moteris matuojasi suknelę, o jos vyras linguoja mano dukros vežimuką. Atėjus vyro eilei rinktis drabužius, estafetę prie vežimėlio perimdavo moteris“, – dvejus metus klientus priiminėjusi savo namuose Vytėnuose, vieną dieną Jolanta nusprendė keltis į Kauno senamiestį.

Iš pradžių į Daukšos, vėliau – į Vilniaus gatvę. Naujoji vieta su vitrininiais langais moterį įkvėpė ne tik drabužių kolekcijoms, kurias ji kūrė iš atsivežtinių itališkų drabužių, bet ir dar didesnei savęs realizacijai.

„Nesvarbu, kokia suknelė, – ją gali turėti ne viena, o net kelios, keliolika ar keliasdešimt moterų. Supratusi tai, nusprendžiau kurti pati ir ieškoti išskirtinumo per detales“, – J.Serbentaitė prisiminė paskutiniuosius metus, kai apyvartoje buvo litai, iš kurių ji ėmė kurti prabangias, karoliukais ir akmenėliais puoštas seges.

Nesvarbu, kokia suknelė, – ją gali turėti ne viena, o net kelios, keliolika ar keliasdešimt moterų.

Tokie papuošalai labai patiko užsienio turistams, nemažai segių iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Tuo pat metu Jolanta pajuto turinti ir daugiau galių.

„Ruošiausi Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymui. Išsitraukiau juodą suknelę iš spintos ir ėmiau sukti galvą, kuo apgaubti pečius, nes buvo žiema. Ką jūs manote? Susikūriau nuostabią skraistę, kuri traukė visų dėmesį!“ – pakilusi nuo kėdės J.Serbentaitė atidarė stiklines spintos duris, už kurių iki šiol saugomas legendinis darbas.

Auksarankė pasakojo sukūrusi dešimtis skirtingų skraisčių, kol vieną dieną sužinojo apie savo darbų plagijavimą. Patyrusi šoką, moteris laikinai sustabdė kūrybinį procesą, bet supratusi, kad sielos nukopijuoti neįmanoma, tęsė darbus.

Dėstytojos komplimentas

Norėdama pasitikrinti, ar eina teisingu keliu, 2014-aisiais Jolanta užsirašė į žurnalo „L’Officiel“ organizuojamus poros mėnesių kursus. Būryje savojo pašaukimo tebeieškančių jaunų merginų kaunietė išsiskyrė charizma ir nekasdieniu įvaizdžiu. Kaskart į traukinį, o iš jo į paskaitas moteris vyko pasitempusi, su akį traukiančiais drabužių deriniais ir išskirtiniais papuošalais.

„Pamenu, kartą į paskaitas atvažiavau su raudonos, juodos, baltos spalvos suknele ir prie jos priderinta savo rankų darbo kepuraite. Po paskaitos prie manęs priėjo įvaizdžio dizainerė, kostiumų kūrėja, dėstytoja Olesė Kekienė ir pasakė, kad visą laiką negalėjo nuo manęs atitraukti akių, – pakilusi nuo kėdės, J.Serbentaitė iš lentynos paėmė dar kelias savo kurtas kepuraites ir pademonstravo, kaip viena nedidelė detalė gali pakeisti bendrą vaizdą. – Moters drabužis nėra vien tik suknelė. Tai yra visuma – nuo pakaušio iki pat pėdučių, todėl viskas turi derėti. Žinoma, ne mažiau nei išorė svarbūs ir kiti veiksniai. Moteris turi būti pasilsėjusi, pasportavusi, įdomi ir apsiskaičiusi.“

Tokiomis pačiomis taisyklėmis vadovaujasi ir pati Jolanta. Jos namų bibliotekoje apstu knygų. Kieme – jogos kilimėlis, svareliai ir riedučiai, o namuose lenta su užsibrėžtais tikslais.

„Šią lentą pirkau galvodama apie susitikimus su moterimis. Jau buvo „Mados kapučinas“, „Kūno ir suknelės galia“, „Pusryčiai pas Jolantą“, o dabar galvoju dar apie vieną renginį „Mados sušiai“. Ne tik suksime sušius, bet ir kalbėsime apie madą, bandysime įvairius derinius“, – intrigavo pašnekovė.

Įvertino net vagys

Užsukusi į Jolantos namus anksčiau nei tarėmės, ant stalo būčiau radusi ne garuojantį obuolių pyragą su kava, o lėkšteles su įvairiais blizgučiais. Pastaruoju metu moteris kuria labai daug apyrankių, auskarų, kaklo vėrinių. Karoliukais ir akmenėliais dekoruoja lankelius, pirštines, rankines.

„Nežinau, kodėl, bet dauguma papuošalų man išeina karališki, vintažiniai. Pažiūrėkite iš arčiau“, – J.Serbentaitė neslėpė esanti savamokslė arba tiesiog kūrėja iš pašaukimo. – Kažkada galvojau apie kursus, bet žmonės sustabdė sakydami: „Jolanta, neik, nes iš ten išeisi tokia, kaip visi, o dabar esi išskirtinė.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jolantos rankų darbo papuošalai matė nemažai pasaulio. Antai, viena klientė įtakingų Meksikos politikų vestuvėms, kuriose dalyvavo kaip viešnia, sau išrinko masyvius, žėrinčius auskarus. Panašiais tą vakarą pasipuošė ir jos dukra.

„Papuošalai sulaukė ypatingo dėmesio net iš tų moterų, kurios vestuvių šventei pasirinko deimantus, smaragdus ir kitus brangakmenius. Ypatingai auskarai patiko nuotakai, todėl išvažiuodama mano klientė vienus jų padovanojo“, – nors nėra brangūs, visi papuošalai, anot J.Serbentaitės, atrodo labai prabangiai, dėl to traukia ne tik puošeivų akis.

Kūrėja prisiminė vienos klientės istoriją, kai įsilaužę į namus plėšikai nuo naktinio stalelio nugvelbė ne tik auksinius, bet ir jos kurtus papuošalus. Dar kita moteris neteko įspūdingos rankinės.

„Ar man sunku skirtis su savo kurtais papuošalais ir kitais aksesuarais? Žinoma. Atrodo, ir vieną, ir kitą norėčiau pasilikti, bet žinote, kur kas laimingesnė esu ne tada, kai kaupiu, o tada, kai mano darbai iškeliauja ir puošia kitas “, – šypsojosi moteris.

Pačios kuriame madą

Šiandien šarmingosios Jolantos namuose, kuriuose laukiamos visos pokyčiams pasiruošusios moterys, apstu pačių įvairiausių drabužių. Daugiausia – suknelių, su kuriomis ji pati nesiskiria nuo tada, kai ėmė lauktis dukros. Antai, viena marginta gėlėmis, besivelkanti žeme, kita – iki kelių, su aštriomis kniedėmis, trečia – prigludusi, apnuoginanti nugarą ir išryškinanti moteriškus klubus, ketvirta sukurta vien iš nėrinių. Kaip išsirinkti?

Sentimentai: Jolantos parduotuvės lentynas puošia jos dukters tapyti darbai. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Sulaukiu labai daug ir įvairių moterų. Vienos jų ilgametės mano klientės, su kitomis draugystė užsimezgė visai neseniai. Tikrai yra moterų, kurios ateidamos jau žino, ko nori, tačiau yra ir tokių, kurioms reikia pagalbos, – Tokiais momentais, anot J.Serbentaitės, labai svarbu parodyti kuo daugiau galimų variantų ir sugriauti stereotipus, su kuriais kartais ateina klientės. – Kažkodėl stambesnės moterys galvoja, kad turi rinktis tik laisvesnius drabužius. Anaiptol. Būna, parenku joms kelis derinius, kurie ne tik nubraukia kelerius metus, bet ir sumažina keliais dydžiais. Žinoma, ne visos ryžtasi pokyčiams. Žiūri į veidrodį ir sako: „Gražu, bet nedrįsiu taip eiti.“

Todėl svarbiausia, anot Jolantos, prisiminti, kad visi pokyčiai pirmiausia vyksta mūsų širdyje ir galvoje. Kai tai nutinka, moterys drąsiau žiūri ir į pokyčius savo spintoje.

„Moteris kuria madą pagal save. Ji žino, kas jai tinka, o kas ne. Ji žino, kas jai suteikia prabangos, išskirtinumo. Tada ji nekreipia dėmesio į standartus, į visuomenės primestus įsitikinimus. Tada ji kreipia dėmesį į save ir siekia užsibrėžtų tikslų“, – įsiklausyti į save kvietė J.Serbentaitė.