I. Tamašauskienė: Austėja pas mus tiesiog turėjo ateiti

Šie metai Indrei ir Erikui Tamašauskams padovanojo ypatingą dovaną. Jie tapo tėvais. Netrukus septynių mėnesių sulauksianti Austėja yra teta ("Tetukė", – juokiasi E.Tamašauskas, buvęs Seimo vicepirmininkas, dabar kartu su I.Tamašauskiene kuriantis LRT Kultūros laidą "Maistas ir aistros"), turinti du sūnėnus ir tris dukterėčias. Visi jie, E.Tamašausko dukros Erikos ir sūnaus Dano vaikai, kurių amžius nuo trejų iki šešiolikos metų, yra vyresni už savo 6,5 mėnesio tetą Austėją.  "Kai sužinojo, kad turėsime kūdikį, spontaniška mūsų vaikų iš pirmųjų santuokų reakcija buvo nuostaba, bet paskui ją pakeitė: o, faina", – pasakoja Indrė.

– Ar Austėja buvo planuota, ar – likimo staigmena? – paklausėme I.Tamašauskienės.

– Ji nebuvo specialiai planuota, bet atėjo pas mus, nes turėjo ateiti. Visada žinojau, kad turėsiu ne tik sūnų, bet ir dukrą. Jau būdama aštuoniolikos tai kažkaip žinojau – bus berniukas ir mergaitė.  Austėja nebuvo planuota, bet labai laukta. Aš jos laukiau taip ilgai... Mano sūnui Donatui jau 24 metai, o dukros vis nebuvo.  Bet štai ir sulaukiau (juokiasi). Kai sužinojau, labai apsidžiaugiau. Pagaliau atėjo! ("Austėja, – kreipiasi į dukrelę, – sakyk: sėdėjau ant debesėlio ir laukiau, kol galėsiu ateiti.")

– Kokių pokyčių į gyvenimą įneša mažas žmogutis, kai, atrodo, viskas jau nusistovėję, kai galima skirti laiko sau, mėgstamai veiklai, karjerai, kelionėms?

– Na, gyvenimą jis, be abejo, pakeičia. Visas dėmesys – jam, tas žmogeliukas tampa ašimi, apie kurią ima suktis absoliučiai viskas. Visi planai, užsiėmimai, dienos režimas. Bet kartu tas naujas narys įsilieja į šeimos gyvenimo stilių. Kol neturėjome Austėjos, mūsų dienos lėkdavo filmavimuose, kelionėse, renginiuose. Kai gimė Austėja (beje, ji pradėjo belstis į pasaulį renginyje, kitame mieste), pasikeitė daug dalykų, bet esminiai mūsų gyvenimo momentai liko tie patys: tebesitęsia kelionės, mes toliau filmuojame laidą "Maistas ir aistros", susitikinėjame, dalyvaujame. O namuose atsirado daug juoko, emocijų pliūpsnių.

Ji mūsų šypsenėlė. Iš ryto, vos pabudusi, ji dieną pasitinka šypsodamasi ir juokdamasi.

– Austėja yra linksmas kūdikis?

– Labai. Ji mūsų šypsenėlė. Iš ryto, vos pabudusi, ji dieną pasitinka šypsodamasi ir juokdamasi. Ir leidžia mums išsimiegoti. Tvarkingai užmiega 21 valandą, o keliasi aštuntą. Žino, kad mums reikia pailsėti. Ji yra labai gera. Mėgsta pavalgyti...

– Mamos pieno?

– Taip, dar maitinu ją natūraliai. Kas gamtos duota, tą reikia išnaudoti. Bet jai jau 6,5 mėnesio, po truputį racioną papildome ir kitokiu maistu. Šiandien, pavyzdžiui, gaus maltos žvėrienos, sutrintos su bulvyte, morkyte. Kai pati valgau, stengiuosi ją supažindinti su skoniais. Nelabai patinka, bet reikia – jau pusė metų, jau didelė mergina. Jau po truputį sėdasi, labai nori remtis kojomis, atsirado daug visokių "ba-ba, "aouu", mamama". Juokiasi balsu.

– Kokios jūsų vyro Eriko savybės atsiskleidė, tapus judviejų dukros tėčiu?

– Nuo pat mūsų pažinties pradžios jis mane žavėjo savo rūpestingumu, aš neįsivaizdavau rūpestingesnio vyro, bet dabar tas rūpestingumas padvigubėjo. Jis kaskart pajunta, kad man reikia pagalbos, ir labai taktiškai atsiduria šalia. Jis ir sauskelnes Austėjai pakeičia, ir pasūpuoja ant rankų, ir roko operos ar operetės ariją padainuoja.

– Turbūt nereikia nė klausti, kuris iš judviejų – jūs, Indre, ar Erikas dažniau sukiojatės virtuvėje?

Ryte, kol su Austėja dar gulime lovoje ir ją maitinu, Erikas jau bilda į virtuvę ir mes pusryčiams gauname, pavyzdžiui, jo kepto torto ar pyrago.

– Tai žinoma, kad Erikas! Jis visai jau mus baigia išlepinti. Ryte, kol su Austėja dar gulime lovoje ir ją maitinu, Erikas jau bilda į virtuvę ir mes pusryčiams gauname, pavyzdžiui, jo kepto torto ar pyrago. Aš dabar visiškai neriboju savęs, klausausi savo organizmo ir valgau tai, ką jis sufleruoja, ko intuityviai norisi. Pastaruoju metu mūsų namuose labai populiarūs pyragai. Daugumą kepinių, kuriuos Erikas testuoja laidai, mes su Austėja išbandome pirmosios. Dabar mūsų favoritas yra pagal seną, laiko patikrintą receptą iškeptas obuolių pyragas. Jis tobulas. Valgysim iki pavasario, tada ateis serbentų, slyvų, kriaušių, rabarbarų metas, bus pyragų ir su jais. O Kalėdoms kepsime brandintą senovinį džiovintų vaisių pyragą.

– Ar vasarą, kai laukėte Austėjos, neapleidote savo pomėgio rinkti vaistinius, aromatinius augalus?

– Be abejo, neapleidome šio itin smagaus ir naudingo hobio, užtai dabar turime džiovintų žolių, žiedynų, uogienių. Iš įvairiausių lietuviškų pievų ir miškų gėrybių. Turime ir marinuotų eglių ūglių, ir kėnių kankorėžių ar kadagių spyglių sirupo. Kol kepa  pyragas, mėgstame užsiplikyti serbentų lapų, vingiorykščių, gauromečių arbatos. Nei aš, nei Austėja nesergame jokiomis peršalimo ligomis. Manau, mus stiprina ir gina nuo virusų natūralus maistas. Jei tik įmanoma, stengiamės aplenkti prekybos centrus.

– Regis, Austėja nebus iš tų vaikų, kurių viena pramogų – vykti su tėvais porai valandų apsipirkti didelėje parduotuvėje.

– Ne, su mumis ji tikrai nevyks pramogauti į prekybos centrą (juokiasi). Ji nuo pirmųjų savo metų turi kitokių pramogų. Austėja labai mėgsta keliauti – mes ją vežamės į visus filmavimus. Vykstame į kokį dvarą, ji – kartu. Vos atsiduria automobilyje, ima susidomėjusi dairytis, o paskui ramiai sau užmiega. Mes kalbamės, groja muzika. Labai gera taip keliauti. Kai filmuojame siužetą savo laidai, mūsų dukrą prižiūri mano dukterėčia arba draugės, aš jas taip įdarbinau (juokiasi), o jos visai ir nesipriešino, nes myli Austėją.

– Ar esate disciplinuoti tėvai, kurie nuo pat pradžių brėžia savo atžalai aiškias ribas: ne, ant rankų negalima, ne, dar neatėjo laikas valgyti?

– Mes tikrai ne tokie. Nesilaikėme ir nė nemanome laikytis stereotipų ir panašių rekomendacijų. Viską darome, ypač aš, intuityviai. Austėją miela nešioti ant rankų, o kai sako – ne, negerai, vaikas pripras... Nieko jis nepripras. Aš sakyčiau – vaiką būtina nešioti, glausti prie širdies. Mylėti. Jis turi jaustis saugus. Ir maitinti reikia ne tada, kai kažką rodo laikrodis, o tada, kai vaikas nori. Kai Austėja išalksta, tai ir valgo, neturime jokių grafikų.

– Ar nebijojimas pasikliauti intuicija, nepaisymas taisyklių, rekomendacijų, nuorodų vadinasi brandžios motinystės privalumais?

– Manau, taip. Kai pirmą kartą tapau mama, buvau kitokia. Visko bijojau, visų klausiau. Dabar nieko nebebijau, daug kartų labiau pasitikiu savimi. Mažiau klausau aplinkinių, daugiau – savo vidinio balso. Patirtis yra kapitalas. Kai esi jaunas, labai daug ko nežinai, o ko nežinai, negali duoti.

– Kokias vertybes stengsitės perduoti savo dukrai? Ar turite viziją, kokią norėtumėte ją išauginti?

– Mes norėtume ją apsaugoti nuo daugybės dalykų... Gyvename pasaulyje, kuris nėra nei ramus, nei saugus. Bet žinome, kad nuo visko, kas bloga, kas skauda, neapsaugosime. Mes galime tik patarti, mokyti atsirinkti, lavinti – muzikai, knygoms, maistui, geram skoniui. Kad ji pasitikėtų savimi. Būtų drąsi. Protinga. Sąžininga. Mylinti.