Lietuviai riedutininkai sukūrė sensaciją

Trauma nesutrukdė

Virtualiojoje erdvėje pastaruoju metu gan dažnai pasirodo antraštės, esą vienas ar kitas sportininkas savo pasiekimais perrašė istoriją. Ši frazė puikiai iliustruoja ir Lietuvos riedučių greitojo riedėjimo komandos „Vytis LT“ laimėjimą legendinėje Le Mano trasoje vykusiose lenktynėse.

Julius Baradinskas, Justinas Bimbiris, Egidijus Gricius, Ronaldas Jakubovskis, Salla Korpivaara, Vaidotas Noreika, Vaidotas Rastenis, Simona Urniažaitė, Edgaras Vanagas ir Žilvinas Vanagickas ne tik pagerino keturiolika metų nepajudintą Lietuvos rekordą, bet ir užkopė ant aukščiausios nugalėtojų pakylos. Tiesa, pokalbį su komandos „Vytis LT“ nare kauniete Simona pradėjome ne nuo trasos Prancūzijoje, o nuo pažinties su sportu, kuris, nepaisant sudėtingumo, vis dar neįtrauktas į olimpines žaidynes.

„Kai buvau maža, riedučius nupirko tėvai. Važinėjau su sese ir mama. Paskui juos pakeitė pačiūžos. Sportavau ne profesionaliai, bet savo malonumui, – S. Urniažaitė prisiminė, kad paauglystėje numesti riedučiai atgal į jos gyvenimą grįžo po menisko operacijos, kuri užkirto galimybes bėgioti ir minti dviratį. – Kiek esu girdėjusi, po panašių traumų gydytojai rekomenduoja važinėti riedučiais, nes dėl kitokios judėjimo amplitudės mažiau apkraunamas kelio sąnarys. Pabandžiau ir supratau, kad galiu ilgai važiuoti, nes man neskauda kojos.“

Pergalė: Simona įsitikinusi, kad jei labai nori – viskas įmanoma. S. Urniažaitės asmeninio archyvo nuotr.

Suprato esanti greita

Šokusi atgal į riedučius Simona ėmė ieškoti bendraminčių. Pirmiausia jauna moteris prisijungė prie „Riedėk.lt“ kompanijos. Čia kaunietė pajuto turinti neeilinį gebėjimą riedėti greičiau už kitus.

„Palyginti su kitomis merginomis, aš buvau greitesnė. Pagalvojau, kad norėčiau save išbandyti kitame stiliuje, t. y. greitajame riedėjime. Man patiko lenktynių momentas – vytis, aplenkti“, – pamačiusi kvietimą dalyvauti maratone Berlyne, S. Urniažaitė užsibrėžė tikslą jame dalyvauti. Pavasarį entuziastė ėmė intensyviai ruoštis iššūkiui ir kiekvieną dieną didinti trasos ilgį po 10 km. Kai jau buvo likę ne per daugiausia laiko iki maratono Berlyne, Simona virtualiojoje erdvėje pamatė kvietimą dalyvauti analogiškame, tik kur kas mažesniame renginyje Širvintose. Įvertinusi savo pasirengimą Simona pasirinko ne trumpesnę – pusmaratonio – distanciją.

„Lietuvoje yra greitų merginų, važinėjančių daug laiko. Supratau, kad bus geros varžybos ir varžovės“, – konkurencija S. Urniažaitės neišgąsdino. Priešingai, dar labiau užkūrė.

Svarbiausia, anot 31 metų moters, žinoti galutinį tikslą. Tuo metu Simona labiau už viską troško laimėti.

„Labai svarbu nusiteikti. Man padėjo ne tik tai, bet ir netikėtumo faktorius. Žinojau varžoves, žinojau, ką turiu aplenkti. Jos apie mane nieko nežinojo ir negalvojo“, – S. Urniažaitė prisiminė savo pirmąją pergalę, kurią iškovojo net ne su greitojo važiavimo, o su laisvojo stiliaus riedučiais.

Laimėjimas nėra vien tik medalis ant kaklo ar taurė, kuri dulka lentynoje. Visi šie laimėjimai tik primena patirtį, kurią įgijai dalyvaudamas varžybose, ką išmokai, ką supratai naujo.

Įsiliejo į bendruomenę

Po šių varžybų Simona išvyko į pusmaratonį Lenkijoje, kur taip pat laimėjo pirmą vietą savo amžiaus grupėje.

„Net nebuvo minčių, kad ką nors laimėsiu. Staiga, valgydama obuolį, išgirdau savo vardą. Nuėjau pažiūrėti rezultatų, ar neįsivėlė kokia klaida. Tada pagalvojau: jei čia galėjau laimėti, tai ką dar galiu?“ – šypsojosi riedutininkė, netrukus savo jėgas išbandžiusi ir maratone Berlyne. Nepaisant aplinkinių kalbų, esą maratonas gali būti ne jos nosiai, Simona užtikrintai riedėjo link finišo, nors prizinės vietos nepelnė. Prasibrauti tarp lyderių labai sunku, nes maratonas Berlyne tradiciškai suburia pasaulio geriausius.

„Laimėjimas nėra vien tik medalis ant kaklo ar taurė, kuri dulka lentynoje. Visi šie laimėjimai tik primena patirtį, kurią įgijai dalyvaudamas varžybose, ką išmokai, ką supratai naujo. Po kiekvienų varžybų tampi stipresnis, bet nebūtinai fiziškai“, – asmeninio tobulumo siekis, anot S. Urniažaitės, nebūtinai turi sutapti su siekiu užkopti ant aukščiausios pakylos. Svarbu ne laimėti, o dalyvauti.

Pamažu Simona dar labiau įsitraukė į riedučių sportą ir prisijungė prie Vilniaus riedutininkų bendruomenės. Ėmė lankyti nemokamas Ž. Vanagicko pamokas, dalyvavo kituose maratonuose.

„Vis dar su tais pačiais laisvojo stiliaus riedučiais“, – naujus, skirtus greitajam važiavimui riedutininkė įsigijo kiek vėliau, tačiau maratonuose juos laikė pakabintus ant vinies. Pirmą kartą varžybų trasoje juos Simona apsiavė Le Mane.

Įspūdinga: tokių greitojo važiavimo riedučių kaina galia svyruoti nuo kelių šimtų iki 1 tūkst. ir daugiau eurų. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Užsibrėžė tikslą

Kalbant apie legendinę trasą, kurioje nuo 1923-iųjų vyksta ilgų distancijų automobilių lenktynės ir jau daug metų rungiasi tūkstančiai ištvermingiausių pasaulio riedutininkų, prisijungė ir V. Rastenis, sutikęs daugiau papasakoti apie maratoną. Susibūrę dėl vieno tikslo komandos „Vytis LT“ nariai treniruotis pradėjo ankstyvą pavasarį.

„Visų mūsų tikslas buvo pagerinti Le Mane prieš keturiolika metų pirmą kartą užfiksuotą kitos Lietuvos komandos rezultatą – 661 km. Norėjome pagerinti šį rekordą ir nuvažiuoti daugiau kilometrų nei prieš tai buvusi komanda“, – pasak V. Rastenio, tikslui įgyvendinti prireikė konkretaus treniruočių plano, disciplinos, nusiteikimo ir vidinės stiprybės.

Pasiruošimas neapsiribojo vien tik fiziniu pasirengimu. Komandoje vyko darbų pasiskirstymas. Vieni buvo atsakingi už informacijos viešinimą, aprangos paieškas, kiti derino kelionės ir apgyvendinimo klausimus.

„Visi komandos nariai buvo labai įsitraukę. Džiugino pats pasiruošimo procesas ir tai skatino nepasiduoti“, – S. Urniažaitė neslėpė, kad kelis kartus sudvejojo, ar pajėgs susidoroti su La Mano iššūkiu. Vaidas jautėsi ramiau. Vienas komandos narys jau buvo dalyvavęs šiose lenktynėse, pasidalijo įspūdžiais ir nuteikė, ko galima tikėtis. Greičiausiai dėl to, ten nuvykus, nebuvo nemalonių netikėtumų. Net ir dangus, kuris pradžioje grūmojo lietumi ir kaip reikiant permerkė trasą, kurioje sprinto rungtyje iš 177 dalyvių V. Rastenis iškovojo devynioliktą vietą ir pelnė geresnę starto poziciją komandai, vėliau, regis, nusišypsojo riedutininkams. Prognozuota audra aplenkė La Maną, purškė tik lengvas lietutis, kuris nesunkino riedėjimo sąlygų.

Strategija pasitvirtino

Dalyviai startavo birželio 29-osios popietę. Lentynių tikslas – nuriedėti kiek galima daugiau ratų nuo starto šeštadienį 16 val. iki finišo sekmadienį taip pat 16 val., iki nuskambės pabaigos signalas. Lenktynes pradėjo komandos lyderis J. Baradinskas, kurio dėka jau po dviejų pirmų ratų komanda atsidūrė dešimtoje vietoje bendroje lentelėje.

Strategijų gali būti įvairių. Mes turėjome kelias.

„Strategijų gali būti įvairių. Mes turėjome kelias. Tarėmės tarpusavyje, kurios yra geriausios“, – anot V. Rastenio, komandos pasirinkimai buvo teisingi.

Buvo suformuotos kelios pamainos: dvi po tris riedutininkus, riedančios po tris valandas, ir dvi po du riedutininkus, riedančios po dvi valandas. Estafetę perėmus E. Griciui, J. Bimbiriui ir V. Noreikai, po trijų valandų Le Mano trasoje lietuviai pakilo į penktą vietą. Estafetę perėmus E. Vanagui ir R. Jakubovskiui, vakarop „Vytis LT“ prasibrovė į antrą vietą bendroje lentelėje. Kol dieninė riedutininkų pamaina ilsėjosi, trasoje ratus suko ir antros vietos pozicijos nepaleido Simona su V. Rasteniu, S. Korpivaara ir Ž. Vanagickas. Sunkiausia buvo pamainai, trasoje, kurioje kalnas ir nuokalnės, ratus sukusiai naktį.

„Aš naktį miegojau. Didžiausia padėka tiems, kurie tuo metu važiavo. Net jei esi vyturys, 3 ar 4 val. tavo organizmas miega, o trasoje viską daryti reikia maksimaliai. Aišku, galbūt tuo metu riedutininkų greitis galėjo būti mažesnis, bet tai savaime suprantama“, – kalbėjo A. Urniažaitė.

Jai pritarė ir V. Rastenis. Riedėti naktį buvo sunku, specialiai tam komandos nariai nesiruošė, todėl rezultatas, kurį jiems pavyko pasiekti, – stulbinantis. Beje, naktis, anot riedutininkų, padėjo suprasti stebėtojo pareigų svarbą. Vienas komandos narys visą laiką stebėjo kiekvieno riedutininko laiką, pranešė apie laukiamus estafetės perdavimo momentus, rinko informaciją apie trasą, įspėjo apie pasikeitimus ir atliko kitus nematomus, tačiau labai svarbius darbus, kurie leido sportininkams ilsėtis ir susitelkti ties maksimaliu rezultatu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Saldus finišas

Paskutinės keturios valandos trasoje, anot V. Rastenio, buvo ganėtinai ramios. Nuo artimiausių varžovų lietuviai atitolo maždaug keturiais ratais. Likus pusvalandžiui iki finišo, riedutininkai buvo užtikrinti, kad pergalė – jų rankose, todėl tiesiog mėgavosi riedėdami trasa. Ar pavyko pagerinti ankstesnį Lietuvos rekordą? Taip. Komanda „Vytis LT“ apsuko 176 ratus ir nuvažiavo 736 km 560 m, išlaikydama vidutinį 30,67 km/val. greitį.

Bendroje įskaitoje iš viso klasifikuotos net 294 komandos. Lietuvos atstovai užėmė pirmą vietą „Prestige Homme / Mixte“ klasėje, o bendroje įskaitoje liko antri.

Nugalėtojais tapo „Prestige Master“ klasės dalyviai – Prancūzijos „Skate-Dump France Masters“ atstovai, lietuvius aplenkę keturiolika ratų. Nuo „Vytis LT“ komandos atitolę trimis ratais, bendroje įskaitoje – treti, „Prestige Homme-Mixte“ klasėje – antri, liko kiti prancūzai iš „Roller Sports Troyes“.

„Gavę apdovanojimą iš legendinio Chado Hedricko rankų sudainavome gimtadienio dainą V. Rasteniui. Tai buvo keturguba šventė – komandos nario gimtadienis, pirma vieta savo kategorijoje, antra vieta bendroje lentelėje ir užtikrintai – kiek daugiau nei 75 km ir aštuoniolika ratų –  pagerintas Lietuvos rekordas“, – saldžias pergalės akimirkas prisiminė S. Urniažaitė.

Išbandyti greitį

Keli komandos nariai po La Mano trasos išbandymo jau kitą savaitgalį leidosi į naują maratoną Lenkijoje. Simona tuo metu ilsėjosi. Vyliausi išgirsti, kad vasaros malonumais ji mėgausis, kol baigsis rugpjūtis.

„Rudenį Italijoje vyks pasaulinės riedučių žaidynės. Čia panašiai kaip olimpiada, tik viskas vyksta su riedučiais. Tarkim, kaip ledo ritulys, dailusis čiuožimas. Bus ir maratonas“, – į viršų kylantys lūpų kampučiai leido suprasti, kur riedutininkei bus ką veikti ir rugsėjo pabaigoje.

Vaido planuose šio renginio nėra, tačiau jis neabejojo, kad ten vyksiantys komandos nariai pasirodys gerai.

„Jei nori rezultato, reikia dirbti. Kaune turime gerą infrastruktūrą treniruotis, manau, tai galėjo būti svari priežastis, kodėl paaugo riedutininkų bendruomenė“, –  S. Urniažaitė neslėpė, kad būtų dar laimingesnė, jei didėtų ir greitojo riedėjimo entuziastų gretos, ir tai prisidėtų prie šalies vardo garsinimo Europoje ir pasaulyje.

Kaune juos galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Todėl visus norinčius, bet nedrįstančius šokti į greituosius riedučius Simona kvietė artimiau susipažinti.

„Vyksta pamokos Vilniuje. Aš pradėjau vesti pamokas Kaune. Tai smagi bendruomenė, su kuria leidi laiką, keliauji po kitas šalis, patiri kažką naujo, išmoksti. Tai ne vien tik laimėjimai“, – prisijungti prie gyvenimo nuotykio riedant greitaisiais riedučiais ragino S. Urniažaitė.