Viduržiemį – parasparniu virš miesto (išskirtinis reportažas)

Vasarą virš Kauno ratus sukantys parasparniai nieko nestebina. Bet koks beprotis gali sugalvoti į orą kilti žiemą? Tačiau portalo kaunodiena.lt žurnalistai nepabūgo šio iššūkio ir leidosi į smagų nuotykį stiprokai spustelėjus šaltukui.

Sunku grįžti į darbą

Aplinkinių reakcija į būsimą skrydį buvo negailestinga: apšerkšnysime ir nukrisime. Vis dėlto iškart nuvilsiu kriminalų gerbėjus: grįžome sveiki ir gyvi.

Tiesa, fotografas po skrydžio važiavo tiesiai namo. Persiauti batų. Tačiau jie sušlapo ne ore ir ne dėl išsiskyrusio šilto geltono „adrenalino“. Bet apie tai – kiek vėliau.

Iš karto noriu įspėti: niekam nesiūlau bandyti parasparniu skristi ryte ar per pietų pertraukėlę, o po to grįžti į darbą ir bandyti vėl imtis rimtos veiklos. Beviltiškas reikalas. Užplūdęs laisvės ir ramybės pojūtis – ne geriausias padėjėjas, norint žaibiškai vėl įsijungti į darbų karuselę. Tačiau tai būtų pati puikiausia darbo savaitės pabaiga arba atostogų pradžia.

Šaltis – ne kliūtis

Kauno parasparnių sporto klubo pirmininkas Jonas Miklovis, pamatęs, kokia tos dienos popietę oro temperatūra, numojo ranka.

„Esu skridęs ir kai buvo 20 laipsnių šalčio. Tik reikia tinkamai apsirengti, užsimauti veido kaukę. Kitaip teks bendrauti su medikais“, – įspėjo padovanokskrydi.lt įkūrėjas, skraidantis jau 9 metus. 

Nereikėtų pamiršti, kad kuo aukščiau kylama, tuo šalčiau. Pavyzdžiui, ant žemės esant 5 laipsnių šalčiui, 200 m aukštyje pasitinka jau 10 laipsnių šalčio pojūtis. Įtakos turi ne tik žemesnė oro temperatūra, bet ir žvarbus vėjas greitai skrendant.

Kol mūsų pilotas J. Miklovis ruošė dvivietį parasparnį skrydžiui, sužinojome, kad šis orlaivių mechaniko specialybę turintis 31-erių metų vyras yra Lietuvos rekordininkas. Jis ore su parasparniu išbuvo ilgiau kaip 7 val. ir nenusileidęs įveikė beveik 300 km.

Beje, jo parasparniai yra sklandę ne tik virš Lietuvos, kaimyninių šalių. J.Miklovis, prisukdamas propelerį, pasakojo ir apie tai, kaip jis kelis mėnesius turistus skraidino Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. 

Teko džiovinti kojines

Šalčio jėgą pajutome vos pastoviniavę plyname lauke prie kilimo-tūpimo tako Aleksoto aerodrome. Pakako penkioms minutėms nusimauti pirštines, kad pirštai taip sušaltų, jog jais tapo sunku ką nors sučiupinėti. Tačiau netrukus prasidėjo rimtesni išbandymai – dar ne ore, o ant žemės.

J.Miklovis skrydžio išvakarėse kelis kartus buvo perspėjęs, kad susiruoštume lyg į Šiaurės ašigalį. Pamatęs, kaip atrodau, pilotas ėmė ieškoti specialaus kombinezono, kad šaltis manęs nesuriestų į ožio ragą.  

Tuo metu fotografas Evaldas, ieškojęs vietos, iš kurios geriau užfiksuoti, kaip jo kolegė siaubo perkreiptu veidu kyla į dangų, nepastebėjo užšalusios balos ir į ją įlūžo. To užteko, kad būsimas skrydis taptų dar ekstremalesnis – ar neapledės šlapios kojos?

Bandėme suktis iš situacijos. Permirkusias kojines sumanėme pradžiovinti automobilyje.

Hipnotizuojantis vaizdas

Parasparnio variklis pašildytas. Fotografas kaip tikras džentelmenas kolegei leidžia skristi pirmai. Su šalmu ant galvos, išgirstu komandą atsisėsti keleivio vietoje. Įsispraudžiu ir laukiu, kol būsiu prisegta.

Gerai, kad kepurė vis nusmunka iki akių – pakilus bus šilčiau kaktai. Akinius pamiršau kišenėje. Jie apsaugos akis nuo aštraus vėjo, kad nepradėtų ašaroti. Pilotas bando ištraukti mano akinius, nes pačiai tokius judesius atlikti jau sudėtinga. Prisegtai trūksta vietos tokiems viražams.

Trumpas instruktažas: kylant ir leidžiantis kojas laikyti ant atramos, sulenktas ir pakeltas. Rankų vieta – prie savęs.

Valio! Jau riedam! Tuoj kilsim. Jau ore! Tuo metu fotografas iš apačios pyškina. Fotoaparatą išsitraukia ir už manęs įsitaisęs pilotas. Bandau pozuoti – išskleidžiu rankas, išsišiepiu iki ausų. Gaila, kad mano šypsenos per šaliką, užtrauktą iki nosies, greičiausiai nematyti.

Bet vis tiek smagu. Kylam vis aukščiau. Baimės, kurios, neabejojau, bus, kažkaip vis dar nėra. Atvirkščiai. Vaizdas iš aukštybių ramina, net hipnotizuoja. Niekur nereikia skubėti, skraidai virš gimtojo miesto, suki ratus. Viduržiemį Kaunas iš paukščio skrydžio atrodo toks tylus, ramus, tarsi miegantis po sniegu. 

Pilotas kelis kartus paklausia, ar viskas gerai. Kažką atsakyti nesiverčia liežuvis. Iškeliu nykščius į viršų – skrendam toliau. Norisi tik skristi.