Ekskursija leidžia įkišti nosį į kauniečių namus

Ketvirtadienio rytą surengta pirmoji kauniečiams ir miesto svečiams skirta ekskursija „Kaunas – dizaino miestas“. Valandos trukmės pasivaikščiojimo po Kauno centrą metu galima ne tik išgirsti įdomių istorinių pasakojimų, bet ir apsilankyti privačiuose žmonių namuose.

Atskleidžia ir faktus, ir mitus

Praėjusių metų gruodį pirmasis iš Rytų ir Vidurio Europos šalių UNESCO dizaino miesto titulą pelnęs Kaunas nusprendė pateisinti savo vardą. Nuo pavasario, šiek tiek atšilus orams, startuoja unikalios ekskursijos, vedamos profesionalaus gido Jono Oškinio.

Laisvės alėjos pradžioje, prie laiptų, vedančių į Vytauto parką, prasidedanti ekskursija pasakoja apie žymių, daugiausia tarpukario laikų pastatų architektūrą, su jais susijusias įdomias istorijas ir ten gyvenusių asmenybių gyvenimą bei likimą.

Neapsieinama ir be legendų. Viena iš jų, kad tarpukariu funikulierius buvo planuotas visai kitoje vietoje – kylantis į Vytauto parką tuomet vadinamu Petro kalnu. Miesto legendos pasakoja, kad tam tikrų žmonių įkalbinėjimai ir kyšiai projektuotojams padėjo apsispręsti, kad funikulieriui tinkamesnė vieta – Žaliakalnis.

Praminė Kauno Puntuku

Pasikėlus laiptais į kalną prieinama su nostalgija daugelio kauniečių minima vieta – Vytauto parkas. Galbūt dar yra išlikusių kauniečių, kurie prisimena, kaip parkas atrodė tarpukariu ir čia leisdavo vakarus. Nes apleista, apipaišyta medinė vila šalia aikštelės, kurioje čia vis dar vyksta šokiai, kažkada buvo geras restoranas.

„Restoranas veikė ir kelis metus po karo, buvo pastatyta estrada, kuri, deja, neišliko. Paskutinį kartą ją matėme filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Sovietmečiu ši vieta buvo populiari ne tik dėl įvairių pramogų, bet ir dėl to, kad kas savaitę čia vykdavo gamybininkų šventės. Būdavo užpildytas visas parkas žmonėmis, pramogomis, vyko socialistinio darbo didvyrių apdovanojimas“, – pasakojo J.Oškinis.

Vidury kelio stovintis akmuo dar sovietmečiu gavo Kauno Puntuko vardą. „Jo niekaip nepavykdavo niekur perkelti, o įsilinksminusiems darbininkams jis primindavo Puntuką“, – juokėsi gidas.

Buvo madinga eklektika

Ekskursija toliau tęsiasi po Vaižganto gatvę, anksčiau vadintą Algirdo, ir neturėjusią tokio prestižo kaip mūsų laikais. Vienas žymesnių gatvės pastatų – kunigo Antano Šmulkščio-Paperonio namas.

„Legendos pasakoja, kad jis buvo toks aktyvus lėšų Prisikėlimo bažnyčiai rinkėjas, kad jų kažkiek užteko ir namui pasistatyti“, – žmonių pasakojimais dalinosi J.Oškinis. Kunigo namas – išskirtinis tarpukario statinys, kuriam būdinga romėniška stilistika.

„Tokių pavyzdžių būdavo ir tarpukariu. Dabar matome Lotynų Amerikos pavyzdžių“, – gidas parodė ranka į vieną iš prestižinės gatvės naujakurių statybą.

Anot J.Oškinio, šis pastatas garsėja ir kaip Unės Babickaitės bei Vytauto Greičiūno namas. Apie jį rašoma neseniai išėjusioje knygoje apie Kauno interjerus.

„To meto dizainas ir estetika – pasididžiavimas tautiniais motyvais, nes Unė rinkdavo rūpintojėlius, ir tuo pačiu šiuolaikiški, modernūs daiktai: kaip tualetinis staliukas, vos ne tiesiai parvežtas iš Paryžiaus. Be to, iš tų laikų yra išlikusi nuotrauka, kur U.Babickaitė pasipuošusi japonišku kimono. Toks buvo to meto skonis: eklektiškas stilius. Galėjo būti ir tautiškų dalykų, bet reikėjo ir egzotikas“, – pasakojo gidas.

Įsileido nepažįstamus svečius

Pasivaikščiojus Vaižganto gatve ekskursijos dalyviai leidosi laiptas, vedančiais į Vinco Mykolaičio-Putino gatvę. Šių laiptų įdomiausias objektas – šlaito terasoje pastatyta vyriausiojo miesto architekto Stasio Kudoko vila.

600 kv. m. dydžio namas buvo statomas, kai architektas laukė gimstant vienintelio savo sūnaus. Todėl ir namo fasade galima pamatyti išlikusią skulptūrą, kurioje motina laiko kūdikį ant rankų.

Šios ekskursijos dalies unikalumas – apsilankymas pačiame namo viduje ir čia gyvenančių žmonių bute. Gausią ekskursijos grupę į savo butą įsileidusi mergina leido gidui atidaryti ir išsaugotą medinę tarpukario laikų sieninę spintą, ir užkilti į antrąjį aukštą, kuriame yra jos miegamasis.

Anot vieno iš ekskursijos iniciatorių, viešosios įstaigos „Gražinkime Kauną“ vadovas Dainius Lanauskas pasakojo, kad jų uždavinys – miestiečiams atverti kuo daugiau tokių privačių interjerų, kad nereikėtų visą laiką lankytis pas vieną ir tą patį buto savininką. Žinoma, tokių atvirų žmonių rasti sudėtinga, tačiau tai ir yra ekskursijos išskirtinumas, nes galima pamatyti, kaip gyvena paprasti kauniečiai, nusprendę namų interjere išlaikyti unikalų tarpukario stilių.

Anot jo, tokios ekskursijos prasidės vos tik labiau atšilus orams, o jų maršrutai tęsis po visą miestą.