E. Stancikas: gerbiantis kitą, nesmurtauja

– Egidijau, kai paprašiau skirti laiko pokalbiui apie smurtą, pasakėte, jog tai svarbi tema ir ja reikia kalbėti. Smurtaujantis žmogus, koks jis, jūsų supratimu?

– Pirma kilusi mintis apie vidinius kompleksus. Žmogus, kuris smurtauja, turi daug įstrigusių ir neišspręstų vidinių problemų, kurios jį įkalina savo mintyse, emocijose, nepasitikėjime savimi ir slėpimesi už susikurto kietesnio vyruko vaidmens. Aš manau, kad smurtas – tai silpnų, nepasitikinčių ir bijančių būti savimi tipelių veiksmai.

– Tokį elgesį smerkiate?

– Vienareikšmiškai. Dėl aš ir kitas santykio niekada nemanau, kad kitas yra prastesnis ar žemesnis. Priešingai, kitas – man visada galimybė pasistiebti ir ūgtelėti. Ir tai nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties ar kitų požymių.

– Norėčiau paklausti, Egidijau, ar pats kada nors esate susidūręs su agresija ar smurtu prieš jus? Ar galite prisiminti ir paatvirauti?

– Taip. Esu susidūręs. Mokykloje, būdamas paauglys, per klaidą netaisyklingai ištariau vieną anglišką žodį. Klasiokų po to skambėjęs juokas jau buvo patyčia. Vėliau keletas klasiokų mane tuo žodžiu pradėjo pravardžiuoti. Šiandien, tai atrodo smulkmena, bet gerai įsiklausęs į save, jaučiu to pažeminimo randus iki šiol. Suprantu, jeigu būtų pakakę išminties tuomet nusijuokti kartu su visais iš tos savo klaidos, būtume po pamokos viso to nebeprisiminę. Bet aš to nepadariau ir taip tarsi parodžiau savo silpną, pažeidžiamą tašką ir tarsi išprovokavau patyčias savo atžvilgiu. Tai mane itin žemino ir aš, negalėdamas su savimi susitvarkyti, itin jautriai tai išgyvenau.

– Žavintis jūsų atvirumas. Ką darytumėte dabar, jei laiką būtų galima atsukti atgal?

– Duočiau atkirtį. Kartais reikia mokėti pastovėti už save. Patyčių ir smurto mūsų visuomenėje daug. Manau, viskas prasideda šeimoje ir gatvėje. Paauglystėje blogas pavyzdys, veiksmas labiau įstringa atmintyje. Taip norisi būti suaugusiam ir kietam. Dvasiniai dalykai vaikams dar nesuprantami, todėl tik juoką sukeliantys. Jeigu tėvai nerodytų blogo pavyzdžio ir sugebėtų šeimoje diskutuoti visais klausimais, manau, ir mokytojui būtų lengviau sudominti vaiką vertybėmis ir vesti asmenybės formavimo keliu. Šios atsakomybės prisiėmimo vengimas ir sudaro šiltnamio sąlygas smurtavimui tarp vaikų, o vėliau ir prieš suaugusiuosius, mokytojus, ir netgi tėvus ar kitus šeimos narius.

– Ką manote apie smurto kultūrą?

– Manau, šiam lauke reikia daug veikti. Ir, aišku, šioje srityje nepralenkiama išlieka itin prasta televizijos produkcija, persisunkusi žiaurumu ir asmens žeminimu, bei kovų ir žudymų pagrindu sukurti kompiuteriniai žaidimai. Jie iš dalies nubrėžia mūsų kasdienę elgseną, liūdniausia, kad tai stebi ir vaikai.

– Egidijau, bet ne visi žmonės smurtauja, nors žiūri tą pačią televiziją, auga toje pačioje visuomenėje. Nuo ko tai priklauso?

– Manau, kad tai asmeninė branda, kuri pasireiškia pagarba kitai gyvybei, neleidžianti žeminti savęs paties žeminant kitą. Sąmoningumas. Pagelbėti čia galėtų ir saviugda, stengiantis suvokti ir priimti: nedaryk kitam to, kas tau pačiam nepatiktų.

– Jei patektumėte į situaciją, kai šalia atsidurtų nuo smurto nukentėjęs asmuo. Koks būtų pokalbis su juo?

– Sunku tokioje situacijoje rasti tinkamų žodžių. Stengčiausi su juo patylėti. Nes tyla bendrystėje kartais būna iškalbingesnė už gražiausius žodžius. Iš principo manau, kad negalima toleruoti ir nutylėti paties fakto. Smurtaujančiajam reikia parodyti, kad jo agresija nebus toleruojama. Laiku duotas atkirtis labai svarbu. Be abejo, tai turėtų būti teisinis būdas.