A. Dabulskis: apsišlakstau ironija – ji palaiko gyvenimo geismą

Tiesa, šiame proginiame pašnekesyje be Irenos Dabulskienės pagalbos būtume neišsivertę. Ji – gerasis Alekso angelas, nuolat šalia.

„49-erius metus einame susikibę rankomis, – primena daug ką stebinusį jųdviejų įprotį eiti delnas delnan ir nusijuokia palygindama, – kaip aštuoniolikmečiai. Iš tiesų aš nepakenčiu eiti už parankės.“

O aš iškart skubu šią tikrovę paversti metafora: dvi stiprios asmenybės tik taip per gyvenimą ir eina. Irena ne vien dėl proto, išminties, dosnių talentų pamilo savo išrinktąjį – visų pirma žavėjo jo žmogiškosios savybės. „Iš Alekso išmokau pakantumo, atkaklumo, gebėjimo būti savimi ir suteikti laisvę šalia esančiam“, – pabrėžia tai, kas itin svarbu meilėje ir santuokoje.

Ji apdovanojo sutuoktinį savo širdies gerumu ir grožiu. Poeto mūza neliko be dėmesio: A.Dabulskis savo žmonai, dviejų sūnų motinai Irenai, dedikavo eilėraščių knygą „Dienovidžio žemė“, taupiai, bet daug pasakančiai užrašęs: „Skiriu savo širdies šeimininkei.“

Visada visiems skubėjusi į pagalbą Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties slaugos padalinio vadovė rasdavo laiko ir jėgų aplankyti pasiligojusius, bėdos ištiktus Alekso plunksnos brolius.

Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas, Kauno miesto „Gerumo kristalas“ – tik maža dalelė atsidėkojant I.Dabulskienei, kuri sutverta palengvinti ligos paliesto žmogaus kūno ir sielos skausmus. „Norisi atiduoti širdį kiekvienam nelaimės ištiktam žmogui“, – yra sakiusi Irena, kuriai ir pačiai likimas šiandien uždėjo ligos naštą.

Išbandymai nepalaužė

Gyvenimas kiekvieną pavėto ir pamėto, tačiau A.Dabulskiui anksti atseikėjo išbandymų – vos septyniolikos atsidūrė lageryje. Buvo paskutinėje gimnazijos klasėje, kai suėmė už antisovietinius eilėraščius ir dar „pripaišė“ organizuotą antisovietinę veiklą. Gavo 25 metus, bet, po Stalino mirties pasikeitus situacijai, Mordovijoje ir Omske išbuvo penkerius metus.

„Gyventi teko tokiais laikais,/ kai žmogus žmogaus negailėjo,/ kai gyvas išlikti galėjai/ tik leisdamas viską juokais“, – jau gerokai vėliau parašė. O iki tol teko skintis kelią į išsvajotąją literatūrą.

Nors mokyklą baigė aukso medaliu ir galėjo įveikti bet kurios aukštosios mokyklos stojamųjų kartelę, Vilniuje studijuoti iš lagerio grįžusiam jaunuoliui buvo uždrausta – neleido griežtos pasų režimo taisyklės.

Kaune pasirinko statybų inžinieriaus profesiją, nes statybų jau buvo ragavęs lageryje. Tik vėl pasivijo politinio kalinio šleifas – ir Kaune gyventi nebuvo galima. Gabų studentą į tuometį Politechnikos institutą pakvietė prof. K.Baršauskas, čia baigė vakarines studijas. Darbuotis išvyko į Birštoną, vadovavo Nemuno krantinės pylimo statyboms. Vėliau laukė svarbūs objektai Kaune – Žemės ūkio akademijos, Kauno statybos tresto pastatų statyba. Talentingą statybų vadovą pakvietė dirbti Statybos tresto valdytojo patarėju.

Adskis ir jo humoras

Vis dėlto darbas nebuvo mielas širdžiai, nepasitenkinimą juo malšino poezija. Jau pirmosios dvi A.Dabulskio poezijos knygelės (beje, be lašelio ironijos) atvėrė kelią į didžiąją literatūrą. Tačiau trečiojoje („Nuliada“, 1972 m.) prabilo satyriko genai. Nuo to laiko laikraščiai ir žurnalai mielai spausdino jo epigramas, parodijas, satyrinius ir humoristinius eiliavimus, nors pats jų autorius buvo kuklus ir savikritiškas.

„Tai, ką kuriu, yra kažkas tarp literatūros ir žurnalistikos“, – yra sakęs plunksnos virtuozas, kurio Adskio slapyvardžiu pasirašyta kūryba ilgus metus „Linksmuklėje“ džiugino ir „Kauno dienos“ skaitytojus.

Epigramas savo autorine technika jis pavertė ūpogramomis, aforizmai virto mąstyčiomis – ir trenktomis, ir neraliuotomis. Visų anuomet garsių šaipokų idėjinis vadas ir globėjas yra tikrojo, gerojo humoro pavyzdys, įsitikinę kolegos.

„Pilietiškai kibus, gyvenimiškai išmintingas ir drauge šmaikštus, dažniausiai atsargiai apdairus, jis ironiškai taupiai, paklusdamas žanro reikalavimams, apibendrina, nusako pasirinktus objektus, o tada žaibiškai viską apverčia aukštyn kojomis, sąmojingai akcentuoja dienraščių, televizijos, galbūt ir viešojo transporto keleivių, gatvės praeivių, parduotuvėse miestelėnų garsiai aptariamas aktualijas“, – „Nemune“ savo kolegos Alekso kūrybą mėgino įminti Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

Už „tarybinės tėvynės“ išdavimą kalintas A.Dabulskis savo kūryba pelnė ne tik Lietuvos rašytojų sąjungos narystę, bet ir tikrosios Tėvynės aukštą apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

A.Dabulskis ir gyvenime – riteris. Tai be galo inteligentiškas, pagarbus, atidus žmogus, kuriam kandumas tėra literatūrinė priemonė. „Apsišlakstau ironija – ji palaiko ūpą ir gyvenimo geismą“, – sako garbingą sukaktį minintis rašytojas.

„Jaučiu rimavimo inerciją“

– Esate pristatomas poetu, satyriku, vertėju, pats save vadinate ironiku. Kuri etiketė, literatūrinės veiklos sritis jums pačiam atrodo tinkamiausia, mieliausia širdžiai?

– Labai, labai mėgstu satyrą bet kokiu pavidalu, o praktika rodo, kad neįmanoma išsiversti be ironijos.

– Kaip įprasminate savo 85-erių metų jubiliejų?

– Niekaip. Jaučiuosi ir esu iš tikrųjų karšinčius – pensininkas, išlaikytinis, duonos valgytojas. Tik iš įsibėgėjimo ir iš įpročio knieti dalyvauti visose diskusijose visais klausimais – įsijungus televizorių... Toks bendražmogiškas nusiteikimas – pasakyti, išrėkti, lyg nuo to kas keistųsi.

– Už antisovietinius eilėraščius penkerius metus kalėjote Mordovijos ir Omsko lageriuose. Ar laikas pajėgus numalšinti šios patirties skausmą?

– Tai neįmanoma. Juk sulaužomi žmonių likimai, ir tai jokiais būdais nekompensuojama. Žinoma, aš nesiūlau kerštauti, kam nors suversti kaltę. Žmonija visąlaik ties riba, kur akivaizdi gėrio ir blogio pusiausvyra. Staigūs ir smarkūs pertvarkymai tampa katastrofiški.

– Svajojote studijuoti filologiją Vilniaus universitete, tačiau tapote statybų inžinieriumi?

– Puikiais pažymiais baigęs mokyklą, deja, negalėjau rinktis – sovietų valdžia neatleido politiniam kaliniui. Taip ir tapau pusininku: dienomis – statybininkas, naktimis – literatas.

– Esate kelių dešimčių knygelių autorius. Kokios dar jūsų kūrybos šiandien galėtume ištraukti iš stalčių?

– Mano stalčiuose nieko slapto nebuvo ir neliko. Tai gerai žinojau aš ir mano „prižiūrėtojai“. Negaliu skųstis kaip Aidas Marčėnas, kad „tempia prie savo altorių intelekto jėga suknista“. Galiu nerašyti. Jei ir pagalvoju kartais nebuitiškai, neįprastai, atseit poetiškai, tai neužsikabinu, tiktai kažkurį laiką jaučiu smegenyse rimavimo inerciją. O eiliavimo prievartos nebūna.

– Pirmuosius eilėraščius paskelbėte 1958-aisiais ir nebeišdavėte savo poetinio talento. Jį liudija ir tai, kad jūsų eilėmis sukurta populiarių dainų.

– Dainų tekstų rašymas suteikė daug džiaugsmo. „Jūreivių keliai“, „Lituanika“ , „Motinos šviesa“, „Dar pabūkim“, „Kauno tango“, „Vasaros šokis“... Bendradarbiavau su kompozitoriais Mindaugu Tamošiūnu, Benjaminu Gorbulskiu, Rimantu Giedraičiu, Romualdu Grabštu ir kitais.

– Buvote „Nemuno“ skyriaus redaktorius, žurnalo „Santara“ ir jo leidinių, satyrinio laikraščio „Ūpas“ redaktorius, dailinote ir „Kauno dienos“ žurnalistų kalbą. Ar turėtumėte priekaištų šiandienei kalbos kultūrai ir atsakomybei už lietuvišką žodį?

– Tam reikalinga kompetencija. Jos man kaip tik stinga, tenka kreiptis į žodynų ir kitų storų knygų išmintį. Regis, didžioji žodžio laisvė teigiamai paveikė mūsų kultūrą. Viešoji kalba greitai išsikeikė, bet neprasikeikė, nors kurį laiką atrodė, kad kalbos šiukšlės viską nušluos. Nepraustaburniai pritilo. Kūrybingi lietuviukai jau net dainas kuria savoms, Eurovizijos, reikmėms. Dieve padėk, lietuvių kalbai neturėtų pakenkti. Galėtų kurti ir kiniškai.

– Aštrialiežuvių plunksnos iki šiol neatšipo, bet nebeliko kur savo kūrybą dėti. Kas, jūsų matymu, atsitiko su mūsų visuomene? Nebevertiname gero humoro? Nesuprantame juokų?

– Nieko baisaus neįvyko. Paprasčiausiai tebevyksta pertvarka. Satyra ir humoras niekur nedingo, tik persitvarko, iš naujo įregistruoja kiekvienas savo nuosavybę, priklausomybę. Kiekvienas telekanalas kam nors tarnauja, ieško įspūdingesnės raiškos.

– Ką apie šiandienį mūsų gyvenimą pasakytų Horacijus Drapakas (dalį satyrinių kūrinių A.Dabulskis pasirašinėjo šiuo kolektyviniu slapyvardžiu – aut. past.)?

– Neabejoju, kad nuoširdžiai pasveikintų ir linkėtų tęsti tradiciją. Kolektyvinis anonimas – jokia naujiena, visada buvo saugiau rašyti, kritikuoti prisidengus.

– Jūsų apdovanojimų galerija – įspūdinga. Esate Augustino Griciaus, LATGAA vertėjo nominacijos, Kauno miesto kultūros ir meno premijos, Vieno lito literatūrinės premijos laureatas, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruoto medalio, Santakos II laipsnio Garbės ženklo savininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius. Kaip įvertinimai praturtina kūrybos žmogų?

– Gero žmogaus jokie apdovanojimai negadina.

Iš A.Dabulsksio ūpogramų

„Trys po šimtą, arba Trejos devyniasdešimt devynerios“

Nepaaiškinami dalykai

Rods, maitinamės gerai,

žvyro nei skaldos nekramtom,

ir iš kur tie daktarai

inkstuos akmenų suranda?!

Taikos formulė

Gyvename taikiai

ilgus metus,

tiksliai nusitaikę

vieni į kitus.

Genialus paprastumas

Labai paprastai galiu

pasakyti tamstoms:

kas mano – genialu,

kas ne mano – šlamštas.

Pažanga

Lyrika labai pažengus

ieškojimų keliu:

sudedu skyrybos ženklus,

o prasmės įdėt negaliu…

Atsinaujinimas

Neatsidžiaugi menu –

modernėja, modernėja!

Kartais taip jau modernu,

kad atrodom išdurnėję.

Vadeliojimas

Vadai vedžioja vadukus,

vadukai – dundukus.

Kiauliška epigrama

Tokia jau tikrovė,

kaip sakoma, sė lia vy:

vienas laižos prie lovio,

kito – ir kojos lovy.

Stebuklai

Stebuklais, sako, netikėk –

norėčiau, bet pats mačiau:

žmogus išleidžia tiek ir tiek,

uždirbdamas perpus mažiau!

Dėl grožio

Melas patrauklus, brolyti,

grožis – jo jėga visa,

jis net keičia savo lytį,

pasiversdamas tiesa.

Greitakalbė

Grobsi –

lobsi,

kursi –

skursi.

Viskas savo vietoj

Tie pažadus sėjo,

anie laikė špygą, –

tie į valdžią suėjo,

anie – su špygom liko.