„Centriukas“ keičia vaikų likimus

Subūrė stiprią komandą

Nors sakoma, kad vienas lauke – ne karys, Elena Antanavičienė savo pavyzdžiu paneigė šį posakį. Prieš keliolika metų jos galvoje gimė idėja, apie kurią šiandien kalbama kaip apie ypatingą reiškinį, – vaikų gerovės centras „Centriukas“.

„Viskas prasidėjo nuo maitinimo, paprastų užsiėmimų ir laisvo laiko praleidimo. Vaikus suburdavome tik šeštadieniais ir sekmadieniais. Rinkdavomės patalpose, kurios iki tol priklausė anoniminiams alkoholikams“, – pradžią prisiminė E. Antanavičienė.

Pamažu veikla plėtėsi. Centro komanda pradėjo rašyti projektus, ieškoti rėmėjų, organizuoti naujas veiklas. Prie centro prisijungė socialiniai darbuotojai, pedagogai, vėliau – savanoriai. Prieš septynerius metus centras buvo akredituotas, o tai leido suburti profesionalią komandą ir užtikrinti nuoseklų finansavimą. Šiandien „Centriuke“ dirba socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, du padėjėjai, psichologė, o kasdienę veiklą papildo savanoriai, kurie padeda vaikams ruošiant namų darbus, bendraujant ir dalyvaujant edukacinėse veiklose.

„Daugiausia savanorių – mokiniai iš Martyno Mažvydo progimnazijos, kurioje dirbu“, – tikybą šioje ugdymo įstaigoje dėstanti E. Antanavičienė džiaugėsi, kad tokį sprendimą jie priėmė patys, niekieno nevaromi.

Tai esą tik darsyk įrodo, kad „Centriukas“ nėra tik paslaugų teikimas – tai bendruomenė. Visi darbuotojai ir savanoriai lieka centre ne dėl pareigų ar atlygio, o dėl vaikų, kuriems reikia nuolatinio palaikymo. Pernai centras šventė dešimtmetį, tačiau pagalba vaikams prasidėjo dar anksčiau – nuo mažų žingsnių, kurie per ilgą laiką sukūrė stiprią, tvirtą struktūrą.

Priklausoma: E. Antanavičienei „Centriukas“ – tarsi antri namai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Vaikų istorijos

Šiuo metu „Centriuką“ lanko apie 30 vaikų nuo pirmos klasės iki penkiolikos metų amžiaus. Vienuolika vaikų su specialiaisiais poreikiais. „Kai kurie vaikai čia praleidžia metus ar dvejus. Yra su kuo draugaujame net aštuonerius“, – skaičiavo centro veiklos koordinatorė Rasa Mikelionienė.

Vaikai, anot jos, į „Centriuką“ patenka pačiais įvairiausiais būdais. Dažniausiai per seniūniją, socialinius darbuotojus, mokyklas, kartais – per kaimynus ar artimuosius. Dažniausiai tai vaikai iš daugiavaikių šeimų, vienišų tėvų, globos namų ar šeimų, kuriose trūksta finansinių ir socialinių išteklių.

Užimtumas: vaikai ne tik ruošia pamokas, bet ir užsiima įvairiomis veiklomis. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Anksčiau susitikdavome tik savaitgaliais, o dabar šeštadieniais ir sekmadieniais nedirbame. Esame atviri nuo pirmadienio iki penktadienio“, – E. Antanavičienė pasakojo, kad kasdienės veiklos centre prasideda nuo namų darbų. Vaikai gali naudotis kompiuteriais, gauti individualią pagalbą iš specialiosios pedagogės. Iki 15 val. pedagogė dirba su vaikais grupėse, vėliau, pagal poreikį – individualiai. Paskui vyksta edukacinės veiklos, stalo žaidimai, bendravimo ir socialinių įgūdžių lavinimas. Čia mokomasi atsakomybės, bendradarbiauti, spręsti konfliktus. Vaikai mokosi ir elementarių kasdienių įgūdžių, pavyzdžiui, indų plovimo, tvarkymosi, savęs priežiūros.

„Kiekvienas vaikas atsineša savo istoriją, kurią mes išbūname kartu. Tai gali būti labai sudėtinga, bet ši patirtis leidžia jiems jaustis matomais, girdimais ir svarbiais“, – kalbėjo R. Mikelionienė. Ryšys su vaikais dažnai nenutrūksta ir jiems palikus centrą. Buvę auklėtiniai rašo, skambina, dalijasi gyvenimo naujienomis, grįžta pasipasakoti, kaip jiems sekasi, arba tiesiog pasidalyti akimirkomis.

Kiekvienas vaikas atsineša savo istoriją, kurią mes išbūname kartu. Tai gali būti labai sudėtinga, bet ši patirtis leidžia jiems jaustis matomais, girdimais ir svarbiais.

„Labai norėčiau parodyti vieną laišką, bet niekaip jo nerandu. Vienas auklėtinis sėdėdamas kolonijoje parašė. Labai daug gražių žodžių skyrė“, – E. Antanavičienė džiaugėsi, kad laiško autoriaus gyvenimas susitvarkė.

Pažanga dažnai būna lėta, bet akivaizdi – vaikai, kurie atėjo nemokėdami skaityti ar aiškiai kalbėti, po kelių metų jau geba susikalbėti, pasitiki savimi ir aktyviai dalyvauja veiklose. Ilgametis buvimas centre sukuria pasitikėjimą, kuris išlieka ir toliau, net pasikeitus aplinkybėms.

Pirmi gimtadieniai

„Centriukas“ gyvena ne tik kasdienybe, bet ir šventėmis. Centre minimos svarbios istorinės ir valstybinės datos – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Tolerancijos diena. Kiekvienos tokios šventės pėdsakas lieka centro koridoriuje ant sienų. Dar nuo rudens čia kybo piešiniai su užrašytomis vaikų svajonėmis. Kažkas užaugęs tikisi būti policijos pareigūnu, kažkas – kepėju.

„Prieš Kalėdas turime vakaronę. Jos metu gaminame dovanas, kalbame apie vertybes, dovanojimo prasmę ir bendrystę. Čia mokomasi, kad dovanos nebūtinai turi būti brangios – svarbiausia parodytas dėmesys“, – pabrėžė E. Antanavičienė.

Vasaros stovyklos – ypatinga centro veiklos dalis. Vaikai savaitę praleidžia prie jūros Šventojoje, mokosi savarankiškumo, atsakomybės, bendradarbiavimo.

Skaičiai: būna dienų, kai centre susirenka 30 vaikų, būna – kai perpus tiek. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Vasarų stovykloms mums dažnai stinga papildomų rankų, nes vienam savanoriui tenka prižiūrėti du ar tris vaikus, – visus norinčius ir jau galvojančius, ką veiks pasibaigus pamokoms ar paskaitoms, centro vadovė kvietė užsukti pokalbiui. – Tikrai ne visi tinka savanorystei. Būna, ateina jaunimas ir supranta, kad čia ne jų vieta. Būna, kad ir mes patys pamatome.“

Prieš stovyklas savanoriai dalyvauja specialiuose mokymuose, kuriuose aptariamos galimos situacijos, mokomasi reaguoti į įvairius atvejus, stiprinamas tarpusavio pasitikėjimas. Stovyklos metu kiekvienas vaikas įgyja naujų įgūdžių, patiria komandinę dvasią ir pasitikėjimo jausmą. Centro veiklą remia Kauno „Rotary“ klubas „Sumus“, kuris ne tik finansuoja stovyklas, bet ir pasirūpina gimtadieniais, dovanoja tortų, įteikia dovanėlių.

„Labai stengiamės, nes kai kuriems vaikams pirmasis gimtadienis įvyksta būtent mūsų centre“, – neslėpė R. Mikelionienė.

Susitapatina: anot R. Mikelionienės, visi vaikai atsineša savų istorijų, kurios tampa bendros. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Bendruomenės parama

„Centriukas“ bendradarbiauja su Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padaliniu. Jo darbuotojai vaikams dovanoja anglų kalbos ir dailės užsiėmimus. KTU Inžinerijos licėjus ir Martyno Mažvydo progimnazija remia stalo žaidimais, kanceliarinėmis priemonėmis ir saldėsiais, kuriuos surenka ugdymo įstaigose vykdomų akcijų metu. Akcijose dalyvauja ir centro auklėtiniai. Taip jie renka paramą, kurią vėliau panaudoja perkant spausdintuvus, mokymosi ir kanceliarines priemones.

„Tarkime, pratybos kainuoja apie 100 eurų. Tikrai ne visos šeimos gali sau tai leisti. Todėl imame ir perkame“, – E. Antanavičienė dėkojo visiems geradariams, kurie prisideda prie šviesesnės vaikų ateities. Tai nekilnojamojo vystymo bendrovė „Etapas Group“, „Sumus“, „Tonas“,  „NFQ Tchnologijos“, „Kelminta“, „DramArt“.

Centras dėkoja ir Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio bendruomenei, kuri remia bažnyčios organizuojamų akcijų metu, ir parapijos klebonui Dainiui Lukonaičiui.

Prieš baigiant pokalbį parodžiusi patalpas, kuriose penkis kartus per savaitę renkasi vaikai, centro vadovė prasitarė, kad  „Centriuko“ laukia kraustymasis. Šiuo metu dengiamas stogas naujam pastatui šalia Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos, į kurį, tikėtina, jau kitąmet ir persikels vaikai.

„Man, aišku, čia geriau. Vietos daugiau. Nors būna, jei ateina 30 vaikų ir dar būrys savanorių, sunkiai telpame“, – laukiantys pokyčiai, E. Antanavičienės teigimu, veiklai įtakos neturės. „Centriukas“ toliau rūpinsis vaikais ir darys viską, kad jie čia jaustųsi girdimi ir reikalingi.