Bažnyčia, dovanojusi Kaunui globėją

Šeštadienį vyko Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios atšventinimo 30-mečio ir penkerių metų nuo palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos minėjimo šventė. Prisiminta ir bažnyčios atstatymo istorija.

Ėmėsi iniciatyvos

Uždarame kieme nuo miesto triukšmo pasislėpusi Šv.Mikalojaus bažnyčia, menanti XV a., pavadinta Kauno – pirklių ir upeivių miesto – globėjo vardu. Tai vienintelė Lietuvoje asimetriško plano bažnyčia, išskirtinė ir aštuonkampiais bokštais. Europoje yra tik dvi bažnyčios su tokiais bokštais.

Palaimintasis arkivyskupas T.Matulionis 1938 m. joje įvedė amžinąją Švč.Sakramento adoraciją, kuri buvo nutrūkusi sovietiniais metais.

Proga: šeštadienį seserys benediktinės su gausiu būriu svečių šventė Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios atšventinimą. (Seserų benediktinių nuotr.)

Įvairiuose šaltiniuose galima rasti gana išsamiai aprašytą Šv.Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno istoriją. Sovietinės okupacijos metu 1948 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Šv.Mikalojaus bažnyčia virto knygų saugykla, o seserys veikė slapta, pasitraukusios į pogrindį. 1990 m. seserys atgavo savąjį vienuolyną ir bažnyčią.

Sovietmečiu dvi seseris benediktines buvo priėmę gyventi kauniečiams gerai žinomo buvusio Civilinės metrikacijos biuro vedėjo, ilgamečio miesto ceremonimeistro Kęstučio Ignatavičiaus tėvai. Ir šiandien jis gyvena bažnyčios ir vienuolyno kaimynystėje, Benediktinių gatvėje.

Paragintas ir įtikintas kaimynų dalyvauti pirmuose nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimuose K.Ignatavičius apylinkės rinkėjams pasižadėjo telkti žmones atkuriant Šv.Mikalojaus bažnyčią ir grąžinant ją tikintiesiems. K.Ignatavičius neslepia, kad jam, kaip deputatui, kai kuriuose darbus buvo lengviau atlikti, tačiau laikmetis buvo sunkus, valstybė neturtinga, o dar – blokada, nuvertėjantys pinigai ir dėmesys tautos šventovei – Prisikėlimo bažnyčiai.

Vienuolynas tuo metu buvo tapęs statybininkų bendrabučiu, veikė našlaičių vaikų darželis ir gyveno tik dvi vienuolės, kurios saugojo vienuolyno paslaptis.

Žiguliuku po Lietuvą

Ledai pajudėjo, kai seserys benediktinės kartu su K.Ignatavičiumi išprašė Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus Šv.Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir benediktinių vienuolyno kapelionu skirti monsinjorą Vytautą Sidarą. Kauno arkivyskupija patvirtino bažnyčios atstatymo darbų vykdomąjį organą – pirmininkas V.Sidaras, revizijos komisijos pirmininkas – K.Ignatavičius.

„Vaizdas, kai atrakino bažnyčios duris, buvo toks: vien lentynos su knygomis ir tik mažas koridoriukas, kurio gale matėsi centrinė altoriaus dalis ir Kristaus galva. Prasidėjo iškraustymas. Viešosios bibliotekos knygų sandėliu tapusioje bažnyčioje buvo sukrautos tonos knygų“, – prisimena K.Ignatavičius.

Entuziazmas buvo didelis, ir pamažu prasidėjo veikla. Bažnyčios remonto darbai vyko savo ruožtu, o K.Ignatavičius su vienuolėmis sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

Kai 1948 m. seserims benediktinėms buvo nurodyta per 24 valandas išsikraustyti, jos išslapstė bažnyčios turtą, o sąrašą, kur kas išvežta, išsaugojo. „Artimiausias taškas buvo Kauno arkikatedra bazilika ir joje kabėjusios Kryžiaus kelio stotys – keraminiai, labai gražūs meno kūriniai. Arkikatedros klebonas pripažino, kad jos priklauso Šv.Mikalojaus bažnyčiai ir neprieštaravo“, – K.Ignatavičius turėjo ir kardinolo raštą, patvirtinantį pareigą grąžinti.

Toliau kelias vedė į Birštono bažnyčią, kur buvo paslėpta monstrancija. Kita kelionė – pas Tėvą Stanislovą į Paberžę paveikslo „Nuėmimas nuo kryžiaus“. Pasirodo, Tėvas Stanislovas kažkiek laiko rezidavo Šv.Mikalojaus bažnyčioje. Nors ir be džiaugsmo, dvasininkas paveikslą atidavė, tik pareiškė, kad rėmą teks palikti, nes paveikslas buvęs be rėmų.

„Labai įdomi kelionė buvo į Joniškį, kur buvo išvežtos Kristaus ir Marijos statulos. Vietiniai pareiškė neatiduosiantys, bet ir vėl gelbėjo kardinolo raštas, tačiau reikėjo palaukti, kol sutems, kad žmonės nematytų“, – juokiasi K.Ignatavičius. Taigi su nuotykiais skulptūros buvo parvežtos į jų pirminę vietą.

Seserų benediktinių nuotr.

Lydėjo stebuklai

Buvo apeiti ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondai ieškant bažnyčiai priklausiusių daiktų. Tuo pačiu metu vyko darbai, kuriuos be jokio atlygio dirbo bendruomenės žmonės. Gerus darbus paprastai lydi sėkmė.

Sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

„Seserys vienuolės pasakė, kad įvyko stebuklas, nes pagal bažnyčios kanonus Šv.Mikalojus yra stebukladarys, kaip ir Šv.Benediktas, kurį garbina benediktinės. Tas stebuklas buvo pinigai iš Vokietijos, kurie leido laisviau tęsti atstatymo ir remonto darbus“, – pasakoja K.Ignatavičius.

Stebuklai tęsėsi. K.Ignatavičius šypteli, kad gal kiti vadintų sutapimais, bet jis – stebuklais, kurie įvyko jam. Tuomečio mero sprendimu K.Ignatavičius paskiriamas Civilinės metrikacijos biuro, kuris veikė rotušėje, vedėju.

„Pirmiausia, kaip šeimininkas, lipu į rotušės bokštą iki laikrodžio ir supuvusiomis kopėčiomis – dar iki varpo. Užlipu iki to varpo, o šalia padėti dar du varpai. Senoviniai. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo dingęs Šv.Mikalojaus bažnyčios varpas. Taip sutvarkė gyvenimas, kad pradėjau dirbti rotušėje ir radau varpą. Tarsi Šv.Mikalojaus stebuklas“, – tuomečiu radiniu džiaugėsi K.Ignatavičius.

Kitas keistas, mistinis, nutikimas buvo su kryžiumi. Pagrindinis bažnyčios kryžius, kokių 6 m aukščio, buvo perpjautas. Jį sutvarkyti buvo patikėta altorių restauravusiam meistrui. Problemų kilo, kai kryžius jau buvo sutvarkytas, nes niekaip nepavyko gauti transporto pervežti.

„Buvau kartu su kolega deputatu Petru Marcinkevičiumi. Sakau, gal ne toks jau sunkus tas kryžius, imkime ir nuneškime, kaip Kristus nešė“, – prisiminė K.Ignatavičius. Vyrai taip ir padarė. Reikėjo įveikti maždaug 1 km atstumą, bet jau po 100 m vyrai suprato pervertinę savo jėgas. Vis dėlto kryžių nunešė, nors paskui K.Ignatavičiui teko pasiremontuoti sveikatą.

Miesto globa

K.Ignatavičiaus neapleido mintys apie tai, kiek svarbus Kaunui buvo šv.Mikalojus. Jo ženklai yra miesto suolininkų teismo knygos viršelyje, kaip teisingumo globėjo; paveldosaugininkai rotušėje rado krosnies koklį, kuriame pavaizduotas šv.Mikalojus; be Šv.Mikalojaus bažnyčios, yra ir dvi jo vardu pavadintos cerkvės.

„Dar įdomus dalykas, kad šv.Mikalojus buvo upeivių globėjas, o Kaunas apsuptas dviejų upių. Jo ikonografiją ir atvaizdaus Kaune įtvirtinti padėjo karalienė Bona Sforza. Ji buvo didelė šv.Mikalojaus gerbėja ir sau svarbias datas taikė prie šv.Mikalojaus datų. Sakau, imsime ir padarysime šv.Mikalojų Kauno globėju. Istorikas Edmundas Rimša šiai idėjai pritarė“, – dar vieną svarbų momentą mini K.Ignatavičius.

Miesto patriotas neabejoja – Šv.Mikalojaus bažnyčios atstatymas suponavo Kaunui visą puokštę gerų dalykų: „Aš didžiuojuosi, kad ant pečių vilkau kryžių, kuris dabar gražus kabo Šv.Mikalojaus bažnyčioje.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tu tikriausiai kilęs iš beždžionės?

Tu tikriausiai kilęs iš beždžionės? portretas
Tada suprantama.

Supuvusi kataliku baznycia

Supuvusi kataliku baznycia portretas
Butu faina, jei baznycia atsiprasytu vaiku, kuriu kunigai juos tvirkino, atsiprasytu istisu tautu, kuriuos baznycia su savo karais juos iszude atimdami ju turtus ir zemes, atsiprasytu visu tikinciu zmoniu, kuriuos baznycia ir toliau juos mulkina su savo nebutu dievu. Baznycia, uzsiimkite zmoniu gelbejinu tikraja to zodzio prasme, o ne pleskite ir toliau juos. Atejo laikas atsiskaityti uz savo klaidas.

Q

Q portretas
Kabant apie šia bažnyčia ir Lažinska reikėjo paminėti ...
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių