„Aukso vainiko“ laureatė Jurgita Zinkienė: marginimas vašku yra brūkšnelis ir taškelis Pereiti į pagrindinį turinį

„Aukso vainiko“ laureatė Jurgita Zinkienė: marginimas vašku yra brūkšnelis ir taškelis

2026-02-09 17:20

Kauno rajono bendruomenė Jurgitą Zinkienę žino kaip karpinių meistrę. Tačiau jubiliejinėje, dvidešimtojoje, nacionalinėje konkursinėje liaudies dailės parodoje aukso vainikas jai uždėtas kaip margučių margintojai.

Netikėtumas: karpinių meistrė apdovanojimą pelnė už margučių marginimą.

Netikėta žinia

„Tai netikėta ir man pačiai, – prisipažino Alšėnų seniūnijoje gyvenanti menininkė. – Vis dėlto tai – ne klaida. Tiesa, buvau ir esu labiau susikoncentravusi į karpinius, o margučių marginimas – labiau susijęs su šv. Velykų tradicija, šventiniu periodu ir šio talento labai nesureikšminau. Pastaruosius penkerius metus tai dariau kiek aktyviau. Kai prasitariau apie šį pomėgį, Jolanta Balnytė pakvietė mane į edukacijas ir parodas Raudondvario dvare.“

Tautodailininkė labai džiaugiasi įvertinimu. „Manau, kad buvo labai daug įspūdingų darbų, vertų apdovanojimo. Džiaugiuosi, kad buvau išskirta ir apdovanota. Kartais susigūži nuo aukšto įvertinimo, bet jei taip nusprendė garbinga komisija, matyt, buvau verta „Aukso vainiko“. Tai įpareigojimas puoselėti šį meną“, – patikino pašnekovė.

Paklausta, kas jos gyvenime atsirado pirmiau – karpiniai ar margučių marginimas – ir kuri sritis mielesnė, pašnekovė trumpam susimąstė. Vis dėlto jai vienodai mielos abi veiklos, o kūrybinis kelias prasidėjo nuo karpinių.

„Dabar branginti ir puoselėti toliau teks abi, nors man labiau prie širdies  karpiniai – tai ir sielos atgaiva, ir laisvalaikio pomėgis“, – „Kauno dienai“ sakė J. Zinkienė.

Raštai: menininkei margučių motyvus labiau patinka kurti pačiai.

Savita tradicija

„Augau meniškoje šeimoje ir tai persidavė iš kartos į kartą“, – teigė pašnekovė. Jurgita nuo mažens grožėjosi ir siuvinėtais močiutės rankdarbiais, senelio medžio darbais, neatitraukdavo akių nuo mamytės kruopščiausių rankdarbių ir piešinių. Gražiausia ir brangiausia jos vaikystės knyga buvo poezijos rinkinys, iliustruotas Julijos Daniliauskienės karpiniais. Namų sienas puošė mamytės draugės, nepaprasto kruopštumo tautodailininkės Nijolės Rimkienės darbai, kurie sužavėjo, užbūrė ir paskatino Jurgitą kurti.

„Aukso vainiko“ laureatė prisiminė, kad labai įdomia technika margučius margino jos močiutė. Iškarpydavo miniatiūrinius karpinius, dėdavo juos ant kiaušinio ir tada dažydavo svogūnų lukštuose.

O štai J. Zinkienės tautinių raštų, augalų ir paukščių motyvų karpiniai, perkelti ant „Corten“ plieno sienelių, puošia Mastaičius. Taip čia pradėta kurti nauja istorija, įprasminanti lietuvybę, išaukštinanti bendrystę, šeimos svarbą.

Parinkti karpiniai buvo nuskenuoti, perkelti į kompiuterį ir, padedant konstruktoriui, pritaikyti lazeriu pjaustyti iš metalo. Beje, projektas – labai šiuolaikiškas: prie kiekvienos sienelės, dedikuotos konkrečiai įstaigai už geranoriškumą, pagalbą ir bendradarbiavimą, galima susipažinti su tos įstaigos istorija, nuskenavus pridėtą QR kodą. Taip supažindinama su Alšėnų seniūnijos istorija, tautodailininke, bendruomenėmis ir seniūnijoje įsikūrusiomis įstaigomis: Mastaičių mokykla-daugiafunkciu centru, Lietuvos policijos mokykla, Kauno rajono sporto mokyklos Mastaičių baseinu.

Kartais susigūži nuo aukšto įvertinimo, bet jei taip nusprendė garbinga komisija, matyt, buvau verta „Aukso vainiko“.

Marginimas – privalomas

Jurgita vašku margučius margina nuo paauglystės, tačiau karpinių motyvų ji neperkelia ant šv. Velykų simbolio. „Prieš šią šventę mes visi linkę šiek tiek paeksperimentuoti, išbandyti naujas technikas. Nuo pat 13 ar 14 metų visuomet privalomai su šeimos nariais du tris kiaušinius marginame vašku. Tą patį diegiu ir aš, nors maži vaikai mieliau priklijuotų lipduką ar puoštų margutį kokiu nors lengvesniu būdu“, – pasakojo „Aukso vainiko“ laureatė.

Tituluota margučių margintoja domisi raštais ir jų reikšmėmis, simbolika. „Kad ir kiek skaitytum, žiūrėtum įvairių autorių vaizdo įrašų, marginimas vašku yra brūkšnelis ir taškelis. Iš jų viskas susideda. Žinoma, galima žiūrėti senovinius margučius ar patinkančius dabartinius ir ką nors atkartoti, bet man labiau patinka motyvus kurti pačiai. Žinau eglutės, saulutės principus, tačiau kiekvieno žmogaus viduje, matyt, yra savotiškas savitumo kodas“, – samprotavo pašnekovė.

Idėja: J. Zinkienės tautinių raštų, augalų ir paukščių motyvų karpiniai, perkelti ant „Corten“ plieno sienelių, puošia Mastaičius.

Atrado sodų vėrimą

Neseniai J. Zinkienė atrado dar vieną širdžiai ir rankoms mielą veiklą – šiaudų sodų vėrimą. „Kol kas nesu daug jų padariusi, ką nors reikšmingo šioje srityje pasiekusi, bet, manau, kad viskas dar prieš akis, nes labai noriu save išbandyti ir puoselėti šį archajinį meną“, – prisipažino pašnekovė.

Tautodailininkė dažnai sulaukia klausimo, iš kur tas noras daryti senovinius dalykus. „Matyt, kokie nors kodai yra mano kraujuje. Aš manau, kad tautodailė yra mūsų kultūros pamatas, ji neturėtų būti nustumta į šoną ar sumenkinta, neturėtume jai neteikti reikšmės“, – samprotavo J. Zinkienė.

Rubrika „Bendruomenių diena" dienraštyje  „Kauno diena“  (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 9 000 eurų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų