Aštuonmetis kaunietis prie pulo stalo neturi lygių

Augo prie stalo

Dvejų, trejų ar ketverių metų vaikams sugalvota pačių įvairiausių būdų spalvoms ir skaičiams pažinti – mokomosios knygelės, lavinamieji žaidimai. Kaunietis Ąžuolas Tadaravičius, kuriam dabar aštuoneri, su skaičiais ir spalvomis susipažino biliardo klube, į kurį kartu su tėčiu ėmė vaikščioti nuo dvejų metų. Tuomet berniuko delnuose vos tilpo 52,7 mm skersmens pulo kamuoliukai, o viršugalvis praktiškai nesiekė žaidimo stalo kraštų. Kai Ąžuolas ūgtelėjo keliolika centimetrų ir žvilgsniu galėjo išmatuoti visus stalo kampus, į jo rankas pateko pirmoji lazda, tiksliau, priemonė, skirta kamuoliams šokdinti.

"Lazda vadinama džempu ir jos paskirtis visai kitokia", – Ąžuolo mama Giedrė Jurevičiūtė pasakojo, kad net ir su ja pirmieji sūnaus bandymai kamuoliukus įmušti į kišenes buvo gana taiklūs, o noras žaisti – nepasotinamas.

Būdamas ketverių Ąžuolas kalbėjo tik apie pulą, o prie stalų stebėdamas, kaip kiti mosuoja lazdomis ir jomis muša kamuoliukus, jis galėjo praleisti valandų valandas. Augant berniukui ir jo gebėjimams, pulas įsikaraliavo dienotvarkėje – dabar antrokas bent kelis kartus per savaitę treniruojasi su savo tėčiu, ketvirtadieniais biliardo klube "Arena Billiards" dalyvauja pažengusiųjų, o antradieniais – mėgėjų turnyruose. Pastaruosiuose jam itin gerai sekasi, todėl neretai berniukas namo grįžta tik vakare.

"Ir ten stovi ištisas valandas, todėl reikia ne tik priminti apie būtinybę pavalgyti, bet ir pasodinti ant kėdės, kad bent šiek tiek pailsėtų", – apie sūnaus aistrą pasakojo jo mama.

Rungiasi su vyresniais

Tiek mėgėjų, tiek profesionalų turnyruose Ąžuolas rungiasi ne su savo bendraamžiais – daugumai moksleivių kultivuojant baseiną, Rytų kovos menus, krepšinį, futbolą ar kitas populiarias sporto šakas, aštuonerių kaunietis lazdas remia su kur kas vyresniais žaidėjais. Reakcijų į 1,5 m nesiekiantį priešininką pradžioje būta įvairių. Vieni laimėjimų siekė naudodamiesi berniuko trūkumais, o pralaimėjusieji juokavo apie mažajam priešininkui dovanotas pergales. Vis dėlto dauguma Kauno biliardo bendruomenės narių Ąžuolą priėmė kaip lygiavertį žaidėją.

"Suaugusieji su juo tariasi, diskutuoja, duoda žaibą", – kalbėdama apie sūnaus ir suaugusiųjų bičiulystę, šypsojosi mama.

Suaugusieji su juo tariasi, diskutuoja, duoda žaibą.

Lietuvos ar tarptautiniuose čempionatuose berniukas rungiasi su jaunučiais. Šiai grupei priklauso vaikai ir paaugliai iki šešiolikos metų. Ąžuolas šiuo metu yra ne tik vienas jauniausių šalyje pulo žaidėjų, dalyvaujantis varžybose, bet ir vienas tituluočiausių. Praktiškai iš visų varžybų aštuonmetis grįžta su prizinių vietų apdovanojimais. Žinoma, būna, kad tenka pripažinti ir varžovų pranašumą, nes pule, kaip ir kituose žaidimuose, kur sukasi kamuoliai, ne viską lemia meistrystė. Retsykiais prisideda ir sėkmės faktorius.

Tapo brandesnis

Kaip ir kiekviena sporto šaka, pulas turi savas taisykles – rašytas ir nerašytas. Tarkim, Ąžuolas žino, kad ant pulo stalo draudžiama dėti maistą ir gėrimus, o po nesėkmingo smūgio ar partijos būtina ramiai atsisėsti į savo vietą. Pulas – džentelmenų sportas, todėl svaidytis necenzūriniais žodžiais ir demonstruoti savo nesusitvardymą yra blogas tonas. Lygiai taip pat, kaip ir komentuoti priešininko žaidimą, ypač – prastai sužaistus ėjimus.

"Šiame sporte reikia disciplinos, susikaupimo. Ąžuolui kartais būna sunkiau, nes jis vaikas – nori žaisti", – G.Jurevičiūtė džiaugėsi, kad vyras Kęstutis puikiai geba suderinti vaikiškus paišdykavimus su sportu, todėl treniruotės Ąžuolui niekada nevirto rutina.

Priešingai, jos labai prisidėjo prie aštuonmečio asmenybės formavimo. Jei anksčiau prieš varžybas berniuko veide ir matydavosi jaudulys, dabar Ąžuolas su juo puikiai susidoroja. Negana to, nuramina prieš startus kumščius gniaužiančią mamą.

"Per pastaruosius metus sūnus labai paaugo", – mama kalbėjo ne apie vyresnėlio centimetrus, o apie brandą.

Veikiausiai todėl ir laisvą laiką Ąžuolas mieliau leidžia stebėdamas profesionalių sportininkų žaidimus internete, nei tuščiai maigydamas mygtukus kompiuteriniuose žaidimuose.

Stalą atstoja durys

Aštuonmečio svajonės taip pat visai nevaikiškos. Bent jau šiuo metu jis galvoja, kad labiau už viską norėtų turėti savo biliardo klubą. Panašų į tą, kuriame iki šiol vyko turnyrai ir paskutiniai jo gimtadieniai.

"Jei neklystu, Ąžuolo gimtadienį turbūt jau keturis kartus šventėme biliardo klube su pačiais artimiausiais. Didžiausia pramoga jam buvo aplošti dėdę, senelius. Draugų taip paprastai nepastatysi prie stalo, lazdos neįduosi – reikia juk paaiškinti, o tai užima laiko", – berniuko mama negalėjo pasakyti, kaip bus su šiųmečiu gimtadieniu. Pagal pirminį sumanymą jų turėjo būti du: vienas – su artimaisiais biliardo klube, kitas – labiau vaikams tinkamoje aplinkoje su geriausiais draugais ir klasiokais, tačiau panašu, kad gegužės 2-osios planus dėl visuotinio karantino teks atidėti vėlesniam laikui. Paklausta, ar šiuo metu Ąžuolas labai ilgisi pulo stalo, Giedrė nusijuokė. Vienų kamuolių ilgesį jis kompensuoja kitais, šiek tiek mažesniais ir kur kas lengvesniais, – stalo teniso.

"Ąžuolui neįdomu nei motociklai, nei automobiliai, jis – kamuolių vaikas. Yra žaidęs ir futbolą, ir krepšinį. Dabar susidomėjo stalo tenisu, dėl to net laikinai paaukojome spintos duris, kurios atstoja stalą", – moteris vylėsi, kad sportui greit ir vėl bus uždegta žalia šviesa, o spintos durys grįš į savo ankstesnę vietą.

Ar tokia lazda reikalinga man? Ne. Ar tokia lazda reikalinga sūnui? Taip.

Pats taupė lazdai

Tuomet Ąžuolas ir vėl treniruosis, su nekantrumu lauks varžybų, o mama kaskart prieš jas ant kėdės atlošo kabins vienspalves, tamsias kelnes, baltus polo stiliaus marškinėlius su klubo logotipu, sūnaus vardu ir pavarde. Jokių džinsų ir sportbačių! Toks yra varžybų aprangos kodas, o nepaisantys jo užtraukia baudas klubui, kuriam atstovauja. Mėgėjų turnyruose aprangai netaikomi tokie griežti reikalavimai, todėl prie stalų galima stoti su laisva, tačiau ne sportine apranga.

"Marškinėlius Ąžuolas greit išauga, todėl labai brangių neperkame", – paklausta, ar daug išlaidų reikalauja sūnaus sportas, Giedrė bandė skaičiuoti. – Mums pasisekė, kad nereikia mokėti už treniruotes, – taip klubas remia Ąžuolą ir skatina jį eiti pasirinktu keliu. Nereikia mokėti ir už trenerio paslaugas, nes sūnus dirba su vyru. Antraip viena valanda kainuotų apie 10–15 eurų."

Didžiausias pirkinys, prie kurio savo santaupomis prisidėjo ir pats Ąžuolas, – lagaminas su visais reikmenimis ir pulo lazda. Visas rinkinys atsiėjo maždaug 1 tūkst. eurų.

"Ar tokia lazda reikalinga man? Ne. Ar tokia lazda reikalinga sūnui? Taip", – moteris tikino, kad kiekvienas išleistas euras buvo to vertas.